XIV amžius
1309 m. Vokiečių ordino sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Karui Pabaltijyje Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo kovojant su kryžiuočiais.
1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.
1317 m. Naugarduke buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 13541361 m. ir 13761389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.), Haličui-Volynei (apie 13201324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.
1323 m. kovąbalandį, tarpininkaujant rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes ,,visi turime vieną Dievą, tik garbiname jį savaip. Vis dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino liko galioti.
1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos, nes Gediminas ir Vladislovas 1326 m. pradžioje puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Sąjunga su Lenkija Gediminui labai pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.
1329 m. į Lietuvą įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis, bet kovas nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva 13301331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų, ir sąjunga nutrūko. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.
1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.
1337 m. prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.
1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II. Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę.
1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.
13441345 m. žiemą Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui. Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą. Iškart po perversmo jie paskleidė gandą, kad puls Sembą, ir kai Ordino didysis magistras ten sutelkė visas jėgas, nusiaubė Livoniją. Ordino planuotas žygis žlugo.
1348 m. vasario 2 d. Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gediminaičiai Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių Lietuvos karinių pralaimėjimų XIV a.
1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.
1358 m. balandžio 18 d. imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Derybos žlugo.
1362 m. kovo 13 d.balandžio 16 d. kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį ir pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą puolė apie 70 kartų.
1362 m. rudenį Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą. Šiuo mūšiu pasibaigė Lietuvos valstybės plėtimasis Rusioje.
13681372 m. Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
1377 m. gegužės 24 d. Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.
1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš Vilniaus.
1381 m. lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją Krėvą ir Vitebską.
1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado prieglobstį pas kryžiuočius.
1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta, ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.
1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. Volynę.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams, paleisti lenkų belaisvius ir ,,savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos Karalystės.
1386 m. vasario 2 d. Lenkijos bajorų seimas Liubline Jogailą išrinko Lenkijos karaliumi. Jogaila atvyko į Krokuvą, vasario 15 d. pasikrikštijo ir gavo Vladislovo vardą, vasario 18 d. vedė Jadvygą, o kovo 4 d. buvo iškilmingai karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Krėvos sutarties sąlygos tapo asmeninės unijos nuostatais. Tačiau pagal juos Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai dar nebuvo aiškiai apibrėžti.
1387 m. vasarį Jogaila Lietuvoje pradėjo vykdyti reformas, reikalingas unijai su Lenkija įgyvendinti: vasario 17 d. įsteigė Vilniaus vyskupystę, vasario 20 d. apsikrikštijusiems Lietuvos bajorams paskelbė pirmąją privilegiją, kuria suteikė Lenkijos bajorų turėtas laisves, vasario 22 d. visiems lietuviams įsakė priimti katalikų tikėjimą. Netrukus įkūrė ir pirmąsias 7 parapijas. Lietuvos krikštas buvo didelis kultūrinis perversmas, nors ir pagoniška Lietuva jau buvo perėmusi svarbiausius civilizacijos elementus: mūro architektūrą ir raštą. Pagonys kunigaikščiai net į karo žygius traukdavo su savo kanceliarija 1385 m. į kryžiuočių rankas patekusiame Skirgailos kelioniniame krepšyje rastos rusiškos privilegijos, antspauduotos švininėmis bulėmis. Kovo 22 d. Lietuvos sostinei Vilniui Jogaila suteikė Magdeburgo teises, balandžio 28 d. užrašė Skirgailai Trakų bei Polocko kunigaikštystes ir paliko jį savo vietininku Lietuvoje.
1389 m. gruodį nesėkmingai bandydamas užimti Vilnių Vytautas pradėjo sukilimą prieš Jogailą ir lenkų įtaką Lietuvoje.
1390 m. sausio 19 d. Vytautas atnaujino sąjungą su Vokiečių ordinu ir pasižadėjo laikytis ankstesnių įsipareigojimų. Vytautui nepavyko užimti Vilniaus ir padedant Ordinui, tačiau jis sparčiai plėtė savo įtaką ir valdžią. Galiausiai Jogaila pasiūlė Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje. Vytautas vėl sudegino tris Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą.
1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu. Per trumpą laiką Vytautas sustiprino centrinę valdžią ir likvidavo vidaus kovų padarinius.
1396 m. Aukso ordos chanas Tochtamyšas, sumuštas didžiojo chano Timūro, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vytautas sudarė paliaubas su kryžiuočiais ir visas jėgas sutelkė į Rytus. Padedant Tochtamyšui, jis tikėjosi greitai sukurti galingą valstybę ir tapti jos karaliumi. 13971398 m. jis surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš ten parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje.
1398 m. spalio 12 d. Nemuno saloje Salyne Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Salyne susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi.
1399 m. Vytautas surengė pirmą Lietuvos kryžiaus žygį prieš totorius. Šį kryžiaus žygį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene Vytautas atžygiavo iki Vorsklos, kur susitiko su totorių kariuomene. Rugpjūčio 12 d. įvykusiame mūšyje jis buvo visiškai sumuštas ir pats vos pabėgo. Tai sužlugdė Vytauto planus tapti Lietuvos karaliumi ir visos Rusios valdovu.
Tekstas Tomo Baranausko |