Naujausių laikų Lietuvos valstybingumo istorija

Informacija lankytojui

Dr.Jonas Basanavičius
2003 m. lapkričio 23 d.  Signatarų namuose  atidarytas  dr. Jono Basanavičiaus  atminimo  kambarys.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymas

Parengta pagal R. Klimavičiaus knygą
"Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė",
2003, Vilnius

 

Kiekvienos valstybės istorijoje yra data, sąlyginai vadinama jos laisvės ir nepriklausomybės pradžia. Prancūzijoje tokia data laikoma 1889 m. liepos 14-oji – Bastilijos paėmimo diena, Šveicarijoje – 1291 m. rugpjūčio 1-oji – Konfederacijos įkūrimo diena, JAV – 1776 m. liepos 4-oji – Nepriklausomybės diena ir t.t. Lietuvai tokia data yra 1918 m. vasario 16-oji.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lietuvos Taryba – tai tautą atstovaujanti institucija, išrinkta 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. [Pirmojo pasaulinio karo metu kaizerinė Vokietija okupavo Lietuvą ir planavo ją įjungti į reicho sudėtį. Šiems planams įgyvendinti okupantams reikėjo tam tikros lietuvių atstovybės, kuri būtų tarpininkė tarp vietos gyventojų ir maskuotų aneksinius jų planus. Siekdami sukurti instituciją, galinčią atstovauti ir ginti Lietuvos politinius interesus, lietuvių visuomenės veikėjai sutiko su vokiečių pasiūlymu sudaryti tarybą, bet ne iš vokiečių parinktų narių, o iš išrinktų lietuvių atstovų konferencijoje. Okupacinė valdžia sutiko leisti sušaukti tokią konferenciją Vilniuje su sąlyga, jeigu atstovai į ją bus ne renkami, o kviečiami. Kviesti turėjo sudarytas konferencijos rengimo organizacinis komitetas, o tiksliau – jo vykdomasis (pildomasis) komitetas. Į jį įėjo M. Biržiška, P. Klimas, A. Smetona, kun. J. Stankevičius ir J. Šaulys. Į konferenciją buvo pakviesti 264 asmenys. Susirinko 213. Rugsėjo 18 d. 8 val Vilniaus Katedroje šia proga buvo laikomos Šv. Mišios, o 10 val. vainikais ir tautinėmis vėliavėlėmis (raudona, žalia) išpuoštoje Vilniaus žiemos teatro (dabar – Rusų dramos teatras) salėje prasidėjo pirmasis konferencijos posėdis. Iš viso įvyko 10 posėdžių. Konferencijos priimtoje rezoliucijoje buvo suformuluotas Lietuvos nepriklausomybės siekis. VIII posėdyje, rugsėjo 21 d., buvo išrinkta 20 asmenų taryba, žinoma kaip Lietuvos Taryba ((Tarybą sudarė 20 įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonės. Tarp jų buvo 8 teisininkai (Mykolas Biržiška, tuomet dar teisės studentas Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Jonas Vileišis), 4 kunigai (Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys), 3 agronomai (Donatas Malinauskas, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis), 2 finansininkai (Jurgis Šaulys, Jonas Vailokaitis), po vieną – gydytoją (Jonas Basanavičius), spaustuvininką (Saliamonas Banaitis) ir inžinierių (Steponas Kairys). Išrinkimo metu vyriausias amžiumi buvo Jonas Basanavičius – 66-erių, jauniausias – Kazys Bizauskas – 25-erių metų. Bendras amžiaus vidurkis – 39-eri metai. Aštuoni Tarybos nariai išrinkimo momentu priklausė krikščionių demokratų partijai, du – tautininkų, du – socialdemokratų ir vienas liaudininkų partijai. Likusieji septyni buvo nepartiniai. Tokia Lietuvos Tarybos sudėtis buvo iki 1918 m. liepos 13 d., kai į ją buvo kooptuoti šeši nauji nariai.)), kuri turėjo telkti tautą rezoliucijoje užsibrėžtiems tikslams pasiekti. 1917 m. rugsėjo 22 d. lietuvių konferencija baigė darbą.) Savo darbą ji organizavo remdamasi parlamentinės institucijos veiklos principais. Pirmasis posėdis įvyko 1917 m. rugsėjo 24 d. Pagrindinis Tarybos finansavimo šaltinis buvo labdaros organizacijų skiriamos lėšos ir Lietuvos katalikų bažnyčios finansinė parama.

Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26; Sąjūdžio laikais prigijo Signatarų namų pavadinimas), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete.(Ši organizacija buvo įsteigta 1914 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje ir pakeitė nuo tų pačių metų rugpjūčio 11 d. veikusį Lietuvių laikinąjį komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Draugijai vadovauti buvo išrinktas Centrinis komitetas, kurį sudarė pirmininkas M. Yčas, vicepirmininkas A. Smetona, sekretorius S. Šilingas, iždininkas J. Kymantas ir dar 14 narių. Kaizerinei kariuomenei 1915 m. rudenį puolant Vilnių, dalis Centrinio komiteto narių pasitraukė į Rusiją. Jiems ir toliau vadovavo M. Yčas. Vilniuje pasilikusiai Komiteto daliai, papildytai kooptuotais naujais nariais, ėmė vadovauti Komiteto pirmininku tapęs A. Smetona. Sekretoriumi vietoje į Rusiją pasitraukusio S. Šilingo buvo išrinktas kun. P. Dogelis.Vėliau aštuoni šio Komiteto nariai – J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Dovydaitis, S. Kairys, D. Malinauskas, A. Smetona, A. Stulginskis ir J. Šernas – buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą. Nors ši Draugija tebuvo tik šelpimo organizacija, okupacijos sąlygomis ji virto ne tik kultūros, bet ir politikos centru. Jos gaunamomis šalpos lėšomis buvo finansuojama ir Lietuvos Tarybos veikla). Akto priėmimo ir pasirašymo aplinkai atkurti svarbių duomenų suteikia surasti šios draugijos inventoriaus sąrašai bei spaudoje publikuota nuotrauka.Jų dėka įmanoma detaliai rekonstruoti šio kabineto interjerą.

Akto priėmimo datą – 1918 m. vasario 16 d. – reikėtų laikyti atsitiktine, o ne nulemta subjektyuvių faktorių. Tačiau tai nereiškia, jog pats Akto priėmimas irgi buvo atsitiktinis: Lietuvos Taryba sugebėjo tinkamai išnaudoti palankią Lietuvai tarptautinę konjunktūrą, susiklosčiusią 1918 m. vasario mėnesį.

Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas buvo suformuluotas ne iš karto, o formavosi palaipsniui. Jo kilmės šaltiniais buvo 1917 m. lietuvių konferencijos Vilniuje rezoliucija, Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, 1918 m. sausio 8 d. Tarybos priimta nepriklausomybės skelbimo formuluotė, tų pačių metų vasario 1 d. Keturių opozicijos ( J. Vileišis, S. Narutavičius, S. Kairys, M. Biržiška) pateikta jos redakcija bei Tarybos sudarytos komisijos ir opozicionierių suredaguota, su Tarybos dauguma suderinta ir 1918 m. vasario 15 d. posėdyje patvirtinta formuluotė. Visi čia paminėti dokumentai buvo Lietuvos Tarybos narių kolektyvinio darbo rezultatas.

Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta J. Basanavičiui, pagarbos vardan suteikiant jam teisę pasirašyti pirmajam. Iki šiol tebėra nepatvirtinta Tarybos nario D. Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija.

Vasario 16 d. aktas pirmą kartą viešai buvo paskelbtas vokiečių kalba Berlyne leistuose laikraščiuose Vossische Zeitung (1918 m. vasario 18 d.) ir Taegliche Rundschau (1918 m. vasario 19 d.). Šis dokumentas Vokietijoje atsidūrė vokiečių kareivio socialdemokrato Oskaro Vėrlė (Oskar Woehrle) dėka. Be to, dar du Akto tekstai oficialiai buvo įteikti Vokietijos valdžios atstovams Lietuvoje. Visi jie, greičiausiai, buvo pasirašyti Lietuvos tarybos narių. Tikėtina, jog vokiškasis Vasario 16 d. akto variantas iki šiol saugomas kuriame nors Vokietijos archyve.

Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Tarybos priimto Nepriklausomybės akto. M. Kuktos spaustuvėje surinktas Lietuvos aido 1918 m. vasario 19 d.numeris su šio dokumento tekstu vokiečių kareivių buvo išbarstytas, slapta suspėjus atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių. Todėl Akto tekstas P. Klimo iniciatyva buvo atspausdintas lapeliuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.

Priėmę Vasario 16 d. aktą, Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du jos egzempliorius: originalą ir dublikatą.Originalas, skirtas reprezentuoti šį istorinį įvykį, buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui. Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas. Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą buvo užsiminta 1933 m. Koks šio dokumento tolesnis likimas – nežinoma. Akto dublikatas liko Tarybos kanceliarinėse bylose ir buvo skirtas naudoti kasdieniniame darbe.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo pagamintos dvi Vasario 16 d. akto dublikato faksimilės: 1928 ir 1933 metais. Pirmojoje užfiksuotas toks šio dokumento vaizdas, koks jis buvo gaminant faksimilę. Antroji faksimilė kokybiškai skyrėsi nuo pirmosios. Joje dublikato vaizdas buvo „patobulintas“: išvalytas fonas, paryškintos teksto raidės ir signatarų parašai, ištaisytos kai kurios rašybos ir spausdinimo klaidos. Todėl ją galima laikyti falsifikatu.

Akto dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio 25 d., kai jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais pasiėmė P. Klimas, kuris ruošė dokumentus publikuoti. Pas jį dublikatas išbuvo iki 1925 m. vasario 18 d., kol buvo perduotas Prezidento kanceliarijos archyvui. Šiame archyve jis buvo saugomas iki lemtingosios Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Tolesnis Akto dublikato likimas nežinomas.

Vasario 16-osios akto likimo versijos, galinčios pretenduoti į hipotezes, skirstytinos į dvi grupes pagal tai, kurio Akto egzemplioriaus – originalo ar dublikato – likimą jos bando atskleisti. Iki šiol nei viena iš jų negali būti pripažinta visiškai faktais pagrįsta ir patvirtinta.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2006 02 09 )
 
 
© 2006 LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS
Joomla! is Free Software released under the GNU/GPL License.