Istorija

 

Algirdas Gustaitis
Raštai
Nuorodos
Sąjūdis "Valstybė"

Kartu kurkime teisinę, turtingą ir dvasingą Lietuvą.

"Valstybė"

Lietuvos.net tai aukų ir savo laisvą laiką skiriančių žmonių dėka išsilaikanti svetainė.

Jei manote jog galite padėti finansiškai arba savo kūriniais praturtinti Lietuvą rašykite į:

valstybe@yahoo.com

   

 

 
 

Mielas skaitytojau, čia tik pirmos Č. Gedgaudo knygos dalys.
Šis interneto puslapis bus pastoviai papildomas naujomis knygos dalimis.
Kadangi tai negalutinis variantas pastebėjus klaidų drąsiai rašykite man: vikingas@yahoo.com
Jeigu šią medžiagą naudosite privalu įdėti nuorodą į www.Lietuvos.net svetainę  ir pridėti vikingas©A.C./Aldas
Apie veikalų leidybą CD, knygomis, www ir t.t. galime kalbėtis drąsiai (žinoma jei atsiras drąsių).

 

Aplankykite:

 

Istorija Nuotraukos Forumas-Skelbimai Atsiliepimai

Naujausios knygos dalys:

 

1. Slavų kilmė

2. Lietuvių tautos kilmė

3. Aisčių keliai

4. Kaip sugriuvo žlugo Romos imperija

5. Yra šalis ...

6. Ispanija - Mažoji Lietuva

 

II dalis - Žiniavaldo raštus (kroniką) suradus

 

7. Žiniavaldas. Liaudavaldo bočiai

8. Runraštis. Perkūno tautos antspaudas

9. Mėlynos varlės. Arijų dievų kilmė

10. Varingių kilmė. Gražioji Elena

 

III dalis - Giesmė apie gintaro kelią

 

11. Paminklai patvaresni už bronzą

12. Didžioji Gardarikės gadynė

13. Kur buvo Artanija ir Thule ?

 

IV dalis - Išcenzūruota praeitis

 

14. Išcenzūruota praeitis (nauja)

 

 

Naujos knygos dalys skaitovą išvydo Aldo M. dėka. Ačiū Jam, padedančiam ir besirūpinančiu mūsų tautos paveldu.

 

 

Lietuvos Istorija. Turinys. Mūsų praeities beieškant. Pradžia
Č. Gedgaudas - "Mūsų praeities beieškant"

» Įžangos vietoje » Sugrįžti į pradžią

Žemaičių ir Aukštaičių Dieve, Prūsų, Galindų, Kuršių Valdove, Liauduvių, Sėsnų, Tautonių, Tauringių, Varulių Viešpatie, Vanduolių Globėjau, Eiščių ir Upeningių Valdove, Vyčių - Gudų Karaliau, Jotvingių, Varingių ir visų Rasų Didysis Kunige, senovės Aukštrikių Teisėjau, Krivių - Krivaičių Pone, Vyties Vėliavų Karvedy, Lietos Taurojos Kūrėjau!

Tavęs nuolankiai meldžiu, duoki žinių iš Tavo sklidino praeities aruodo, išminties ir mokslo, kuriais buvo laiminami mūsų pirmatakai, tinkamo balso, nusakant užmirštų laikų bylas.

Šventoji Amžina Ugnie, Šventasis Vėjau iš tolimų užjūrių, Šventasis Vandenie, Gyvybės Šaltini, Šventoji mano Motinėle Žeme, - ateikite man talkon o Viešpačiai!

Nesgi sumaniau grąžinti Gemalėms Šventoms, Europos žemyno nemirtingoms Dvasioms, joms priklausantį Gintaro Vainiką, o Baltų karaliams jų karūnas, o jų palikuoniams garbę.

Nesgi ryžausi silpnais mano šiandieniais žodžiais priminti pilkapių milžinų žygius, žvaigždžių stebėtojų mokslą, aiškiaregių protą, mūsų šviesios Tautos darbščias ir kūrybingas rankas,- o kas gi man bepadės toje plačiausioje pradalgėje?*

Nors jau praėjo daugel amžių, paslaptingo Gyvybės Žalčio kūnas, sukapotas smulkiausiais gabalėliais, vis dar tebesirango, apsigaubdamas kraujo puta ir dreba kryžiuočio ranka ir kyla nerimas jo širdy: "Rasi, dar negana suaižytas,- o gal dar atsigaus?"

Vis dar išdidžiai tebespindi mūsų kalbos paminklai, pažerti it brangakmeniai trijuose kontinentuose, liudydami laikus kada pusdieviai vaikščiojo žemėje ir suteikė pirmuosius pavadinimus miestams ir upėms, kalnams ir jūrai.

Vis dar tebepelėja archyvų pakampėse seniausieji raštai, nors mūsų kultūros priešų nuolat neigiami ir kur tik proga, naikinami.

Vis dar tebeiškyla iš bočių kapinynų jų vartoti ginklai ir padargai, kuriuos dabartiniai tų žemių gyventojai stengiasi savo naudai išaiškinti.

Pagelbėk man, Kautynių Pone, tais ginklais atstatyti Tiesą.

Viešpatie, atmink ir pagailėk savo Tauta, nors jinai Tave seniai pamiršo... .

3462-ais Taurojos metais, Naujajame Pasaulyje.

 


» Kodėl mes mažai težinome apie savo didingą praeitį? » Sugrįžti į pradžią

Norėjau įsėdęs kūrybos laivelin, praplaukti ramiu pakraščiu ir kaip  kažkas  pasakė, gaudyti smulkias žuveles bočių stovinčiuose vandenyse, o Tu, brolau Kastaliau, priverti mane, iškėlus visus žėglius, išeiti atviron  jūron..."

(Girdonis, "Gudų Kilmes ir Žygdarbių" įžanga.)


Kodėl  mūsų istorijos vadovėliai pradeda jos rimtą aprašymą tik nuo Vytautinių laikų, Mindaugą laikydami "žiliausia senove", kai Vakarų Europa tuo laiku jau turėjo 5-10 amžių didžiulius archyvus?

Kodėl mūsose tiems lengvai atsekamiems amžiams skiriama tik pora miglotai  romantiškų puslapių, kai galima, pasirėmus Vakarų, Rasų, Bizantijos, Arabų, Skandinavų ir kitais labai gausiais ir nė kieno neginčijamais šaltiniais atstatyti 3000 metų mūsų praeitį?

Kodėl knygose ir periodikoje ta senovė apeinama tylomis, o jei kada ir  pasirodo koks lyg ir praeities vaizdelis, tai jis skiriamas "vaikučiams" ir pilnas nuvalkiotų šablonu, o jei  kiek  rimtesnis, vis dėlto nieko bendra neturi su buvusia aplinka, nes tėra šių dienų žmonių elgsenos ir galvosenos fotografija, papuošta tik "lokalinės spalvos" vardais?

Juk priešvytautinė mūsų istorija tiek sudėtinga ir taip giliai siekia senovę, jog tinkamai jai nušviesti ir dvylikos storų tomų nebūtų gana.

Tat kodėl?


» Religinis tabu » Sugrįžti į pradžią

P.Klimas savo prūsų istorijoje mini mūsų anksčiausių karalių dinastijų genealoginius sąrašus. Kryžiuočiai, juos sudarę, pavadino "Liber flliorum Belial" - Velnio vaikų knyga. Paties bažnyčios vado nė kiek nė geresnis leksikonas. Popiežius Honorijus III laišku iškolioja Pamario kunigaikštį Šventupuolį, grasindamas ekskomunika, kam susidėjęs "cum infernali lithuanorum" - su pragariškais lietuviais. Kryžiuočiai, po ilgų kovų numalšinę prūsų sukilimą ir klasta pagavę jo vadą karalių Paupinį (Pipin, pal .vyčių - gudų Pepin) perskrodė jam pilvą ir prikalę žarnas prie šventojo ąžuolo, gainiojo nelaimingąjį aplink, kol jisai, savo viduriais keleriopai apjuosęs medį, pagaliau mirė. (Script. Rerum Pruss. Die Aeltere Chronik von Oliva, vol. l, p.677, taip pat Dusburg ibid.,p.88, Wigand ibid.,vol. II, p.505.) Apie Galyčiaus (Haličo) kunigaikštį Danylą patys slavai praminė patarlę: "Danylo, plocho živeši, litvoju oreši" - Blogai gyveni, Danyla, lietuviais ardamas. Lenku karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis. Retai kuris tenusileido,- tokia buvo jų tautinė savigarba,- ir ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie tapo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti. (Dlugošas ir kit.)

Tuo tarpu popiežius už tuos žygdarbius skirdavo iš anksto pilną nuodėmių atleidimą, kaipo didžiai nusipelniusiems platinant katalikybę.

Galima būtų tų žiaurumų pripasakoti tiek jog skaitytoją kelias naktis neimtų miegas.

Tasai teroras - genocidas buvo sąmoningai, nuosekliai suplanuotas ir vykdomas, prisidengiant religija; jis ne kiek nesiskyrė nuo ispanų konkistadorų metodų Vidurinėje bei Pietų Amerikoje. Aišku, jog  pastatyti tokioje šviesoje mūsų praeities santykius su bažnyčia  vos tik atsikūrusios Lietuvos atsakingi organai neišdrįso. Giliai ir nuoširdžiai religingoje šalyje tai būtų privedę prie  riaušių ir "netikėlių vyriausybės" nuvertimo. Liaudis tiesiog atsisakytų patikėti, jog jos gerbiama bažnyčia taip elgėsi. Todėl visa kaltė, vos paviršutiniškai  tepaminėta, buvo suversta kryžiuočiams, bet tie juk tebuvo popiežiaus kardu ginkluota, dešinioji ranka.

Vienas Tysliava šiurpiu, kraujais pasruvusiu prūsiškuoju "Tėve mūsų" apraudojo savo bočių likimą, bet ar daug kas tai paskaitė?

Išvadoje, tuos visus nemalonius dalykus buvo nutarta apeiti tylom, kad neužgavus oficialios tikybos organų ir nekiršinus tautos. Bet kai pradedama nutylėti, vienas faktas užkliudo kitą, susidaro ilgėjanti melo grandis, ir palaipsniui vis didesnė mūsų istorijos dalis lieka tamsoje, o likusioje sunku besusigaudyti. Taip, prisitaikant bažnyčiai, probočių Arijų tikyba, daug tauresnė ir didingesnė už krikščioniškąją, buvo nužeminta ligi "tamsių pagonių žalčių garbinimo" lygio.

Tačiau, atvertus "Encyclopedia of Religion and Ethics", randame Arijų tikybos nagrinėjimui pašvęstus net keturiasdešimt smulkių rašmenų didelius puslapius ir visą puslapi bibliografijos, o pačiame straipsnyje kas trečiame sakinyje minimos baltu, senovės graikų bei sanskrito kultūros, ir skundžiamasi tuo klausimu baltų kalbotyros studijų stoka.


» Politinis tabu » Sugrįžti į pradžią

G. Orvell savo "1984" apokalipsinio vaizdo knygoje pajuokia visagalį komunistų cenzūros aparatą, nes jo moto esąs: "kas valdo praeitį, valdo dabartį". Visur ir visada valdžios organai bandė kištis istorikų darbuosna, stengdamiesi "priderinti" praeitį prie jų varomos politinės Iinijos. Štai J. Švaistas, kaip vienas dalyvių, pasakoja įdomų nevykusios Vytauto apoteozės anekdotą, kai buvo sušauktas kultūros srities aukščiausių veiksnių posėdis aptarti būdus jam sudievinti, bet, išklausius istoriko Jonyno blaiviai pateiktą Vytauto visos veiklos aprašymą, skubiausiai buvo nuo tos minties atsisakyta.

Iš A.Voldemaro vėl gi teko nugirsti K.Būgos "atgailos" užkulisius. Mūsų šviesus kalbininkas, išstudijavęs 120 upių pavadinimus buvusios senovės Rytų Galindų žemės, sudarė proistorinį aisčių žemėlapį, nusitęsiantį ligi Maskvos, bet vėliau buvo priverstas "pasitaisyti", oficialiems sluoksniams išsigandus. Būgos žemėlapis tačiau, po vėlesnių archeologinių studijų ir pačių rusų kalbininkų vėliausių patikrinimų, dabar visiškai patvirtintas ir net praplatintas.

Taigi, ir mūsų istorija neišvengė valdžios spaudimo, "gudriai" aplenkiant lenkų, baltgudžių, latvių, rusų ir vokiečių skaudamas vieteles. Lapas po lapo buvo braukiojamos tos mūsų garbingos istorijos dalys, kurios galėtų suerzinti Ivaną ar Fritzą.

Kad neužgautume galingų vokiečių kaimynų (pasirinkusių kanuoles vietoj sviesto), atlietuvinant jų sostinę į senovės Varulyną, lengva širdimi  išsigynėme savo brolių varulių (herulli,gerulli,erulli), skelbiant, jog jųjų lietuviškasis ''Tėve mūsų" buvo kažkokio 14 amžiaus provokatoriaus iš piršto išlaužtas. Koks nevykęs melas! Tų varulių kalbos žodžių juk galima apsčiai pririnkti, visai nesiremiant tuo vargšu neteisingai apkaltintu Hartknochu, tad pasirodo, tos karštos pastangos jį "atremti" vis tiek nuėjo niekais. (Žiur. Angelo Roca, Appendix de Bibl.Vatic.-dialectis, Roma 1591, Mesiger - Thesaurus Polygloticus Francfort 1593, Jean Richter Riga 1662, Andre Muller-Barminus, Hagins Berlin 1680, S.G.Starkius-Nouvelle edition alphabet-Berlin 1703, Jean Chamberlayne-Amstelodami 1715, Benjamin Schultze Leipzig 1748, Palias-vocabulaire polyglorte-Petersbourg 1786-89 ir dar daugel kitų...)

Stengdamiesi šventai laikytis taikos sutarties su SSSR, nė žodelio neužsimindavome apie Baltgudijos ir Kijevo Rasos žemes, mūsų buvusios imperijos širdį, o ypač, Dieve saugok, apie Rytų Galindų plotus, siekusius Maskvos priemiesčių.

Brolių latvių ir baltgudžių proistorė ir net vėlesnė Polocko kunigaikštijos raida, neatsiejamai surišta su mūsiške, kaip tos pat valstybės palikuonių, buvo visiškai ignoruojama, tartum tai butų buvęs kokių tolimų Balkanų tautelių privatus reikalas.

Daugiausia betgi mūsų istorija nukentėjo nuo mūsų šviesuomenės dalies ultraseparatistinio nusistatymo ir noro izoliuoti besikuriančią demokratiją nuo pašalinių įtakų. Norėta apsivalyti nuo svetimybių, įneštų kalbon, socialinėn struktūron ir kitosna sritysna. Išsivystė griežtai prieš bajoriška, priešlenkiska, priešrusiška politinė linija. Atsimename klasišką Konrado kavinės anekdotą, kai mūsų prezidentas, patekęs dangun, pastebėjo į jį besikreipiančiam lotyniškai Viešpačiui: "prašau kalbėti lietuviškai". Visa tai buvo reikalinga ir net gyvybiškai būtina reakcija, mūsų savitos kultūros bei tautinės savigarbos atstatymo besiekiant.

Tačiau kas per daug, tas nesveika, sako mūsų kaimas. Nedraugiškoje aplinkoje gimstanti bendruomenė, atkirtus visas ją rišusias gijas su aplinkiniu pasauliu, atsidūrė Robinsono būklėje, vien tik iš savęs bekuriant tą naują  lietuviškai kaimišką civilizaciją. Šalia  labai nuoširdžios ir naudingos veiklos, ugdančios jaunąsias kartas laisvės ir lietuvybės dvasioje, atsirado tam tikra "bažnytkaimio patriotizmo" pakraipa, kuri smerkdavo  ir  įžiūrėdavo "svetimybes" net ten, kur iš tiesų būta mūsų didingos praeities  liekanų, ir  lyg ežys susiriesdavo į aštrų kamuolį, vien tik užsiminus apie  mūsų praeities ryšius su bet kuo. Taip, tyriausių norų vedami, "bažnytkaimio patriotai" patys stipriausiai griovė  jų siekiamą tikslą - Lietuvos vardo iškėlimą.

Per mažai su kalbotyra susipažinę asmenys pasibaisėdami ėmė smerkti ir mėtyti lauk  iš mūsų žodyno nieku dėtus, senoviškiausius mūsų palikimo perlus, nusikaltusius tik tuo, jog jie tariamai "slaviškai" skambėjo. Tie  mūsų kultūros spinduliavimo  ikonokląstai  nė sapnuot nesapnavo, jog jų prielaida "mažytė, mažytė  Lietuvytė" galėjusi slavus ko nors pamokyti. Jie  laikė savaime suprantama, neginčytina tiesa, kad, jei kuris žodis slavams ir mums yra bendras, tai jis būtinai mums atėjo iš slavų, o niekad priešingai.

Kiti griebėsi istorijos "perplovimo" darbo. Jiems Kijevo Rasa atrodė slavų slibinu, vis tebegrasinančiu praryti mūsų savitumą. Jiems nė galvon netilpo, jog tai buvo mūsų tūkstantmetės kultūros židinys, tik labai vėlai, vienuoliktame amžiuje pakrikštytas bei suslavintas. Tačiau tą didingą praeitį neginčijamai tebeliudija patsai ankstesnis Kijevo vardas - Kaunogardis (Koenugard).

To fakto neberasite   mūsų istorijos vadovėliuose. Nuo 3000 metų besitęsiančios   imperijos   istorija   negailestingai  ir kategoriškai buvo iš mūsų praeities išcenzūruota, ir mes, vienintelė tauta Europoje, neturime tariamai  jokių žinių, kas dėjosi mūsų plotuose prieš krikštą. Nukirtus ryšį su "slavais", mūsų istorikai nugrimzdo į kažkokias   miglotas pelkes, neva mūsų tautos lopšelį, o tryliktame amžiuje Kijevo Rasai griuvus, Lietuva staiga iššoksta "iš nežinios" su ta pačia Kijevo karūna ant galvos, nepamirškim, ir tuojau elgiasi ne kaip vos gimęs kūdikis, o kaip milžinas galiūnas, gebąs valdyti imperiją nuo jūros ligi jūros. Juk jei iš tiesų Lietuva išlindo tuo laiku iš poros pelkėtų valsčių, tai kaip ta saujelė taikingų žemdirbių (tokiais mūsų senuoliai vaizduojami) staiga užvaldė ir paskui sugebėjo išlaikyti 1 milijono kv. km. plotą tu 30-40 mil. gyventojų?

Tai pasaulinio dydžio nesąmonė.


» Mokslinis tabu » Sugrįžti į pradžią

Faktas, jog mūsų senovė nepaprastai didinga, buvo mūsų tauriausių atgimimo patriarchų gerai žinomas. Daukantas, Basanavičius, Šliupas, Kudirka, Jaunius, o vėliau Maironis, Būga, Voldemaras, Klimas, Savickis,-visų nesuminėsi,- buvo plataus akiračio ir sveikai protaują nepaperkami patriotai. Buvimas jųjų pusėje kiekvienam tyrinėtojui turėtų daryti didelę garbę, nes pažymi, jog nesekama aklai svetimšalių porinimais.

Tačiau mūsų pirmųjų "milžinų" pranašų moksliškai kartais nepakankamai paremtos pastangos mūsų praeičiai atstatyti davė progos "nykštukų" frakcijai anų teisingus išvedžiojimus puldinėti ir griauti.

Daukantas, pririnkęs didžiai vertingų žinių tuo laiku, kada jos dar buvo prieinamos tautosakoje ir dokumentuose, vėliau kažkur "dingusiuose", retai pažymėdavo šaltinį ar datą, rašydamas ūkininkijai.

Šliūpas ir Basanavičius, iš profesijos gydytojai, kalbotyroje ir istorijoje, aišku, neturėjo gilaus patyrimo. Tačiau įpratę sekti bendra moksliška disciplina, jie pririnko daug svarbių faktų, o toks Basanavičiaus straipsnis apie jotvingius nesugriaunamai tebegalioja ir šiandien.

Voldemaras, puikus viduramžių istorikas, pats privačiai prisipažindavo, jog kalbotyra esanti ne jo sritis. Todėl savo milžiniškos dokumentacijos negalėjo jos šviesoje mūsų studijoms visapusiškai pritaikyti, bet vis dėlto jo knyga "La Lithuanie et ses problemes" lieka vieninteliu rimtu įnašu mūsų senovės istorijai, jei neskaityti Klimo prūsų istorijos rankraščio.

Jaunius, geriausias mūsų kalbotyros žinovas, deja nepaliko nieko; lituanistikos mokslui tai didelis nuostolis, nes, anot Voldemaro, kuris su juo draugavo, jis buvo sudaręs visos mūsų praeities atlietuvintą schemą, pasiremdamas vietovardžiais ir istoriniais vardais. Šioje knygoje aš toliau einu jo užsibrėžtu keliu.

Būga, matėme, tapo "sutvarkytas", o Klimą ir Savickį ištiko nelaimė iškilti į aukščiausią valdžios ratą, ir jų moksliški darbai dėl laiko stokos bei politinės linijos prisilaikymo prievolės tapo drastiškai suvaržyti. Betgi jų lituanistiniai rinkiniai, pilni vertingos istorinės medžiagos, kurią Ir man teko pasinaudoti, savaime įrodo, jog jie puikiai pažino tą senovę.

Numizmatas dr. A.Račkus, parašęs istorinę knygą apie "Gudonus" (vyčius - gudus), nors ir nebūdamas kalbininku, didesne dalį jų vardų atlietuvino visai teisingai, remdamasis senoviškų, monetų užrašais. Jis pirmasis griežtai pareiškė ir įrodė jog jie buvo lietuviais. Jo darbo nežinodamas, aš kitais keliais ir šaltiniais priėjau tos pačios išvados, užtikęs Pietų Prancūzijoje jų paliktus vietovardžius.Gabrys. Štai atskiros faunos egzempliorius. Gerų norų kupinas žmogus, pašventęs daug metų Lietuvos senovės tyrimui, išstudijavęs net tam tikslui hetitų kalbą bei parašęs knygą apie tų kalbų sutapimus, o vis dėlto beviltiškas kalbotyros ignorantas. Kaip tie du dalykai susiderina,neturiu supratimo, todėl tiesiog laikau jį neišaiškinamu gamtos prajovu. Jo įnašas lituanistikai didžiąja dalimi neigiamas, nes savo vaikiškais išvedžiojimais ir pseudo-mokslišku lietuvių žodžių beatodairišku derinimu vargšams hetitams, kur reikia ir kur nereikia, kuriam laikui buvo sukompromitavęs pagrinde teisingą mintį mūsų kultūros santykiavimo su Anatolija, kurią Šliūpas pirmasis jau buvo iškėlęs.Belieka aptarti mėgėjų pastangas, dažniausiai anoniminių brošiūrėlių forma, kaip tai - 'Dalyva", "J.K.G." ir pan. Čia jau mažiausiai turime mokslinės medžiagos, o rašymo lygis nusmunka ligi gimnazijos popierėlių. L. Mikšys, prirašęs 700 puslapių, įrodyti, jog visų mūsų nelaimių priežastis esanti ta nelemta ė su tašku, klastingai mums Jablonskio primesta, vertas gal tik ... atsidusimo!Vis dėlto tų geros valios mėgėjų pastangų išdavoje gaunasi priešingi jų užsibrėžtiems rezultatai. Skaitytojas tokiais kūriniais netik apviliamas, bet ir ateičiai atbaidomas nuo tolimesnių to reikalo tyrinėjimų ir  numoja į juos ranka, kaip beverčius.Blogiausia, kad priaugančioje tyrinėtojų kartoje išsivysto stiprus "mažavertiškumo kompleksas", nedrąsa ir nepajėgumas užginčyti mums nedraugiškus užsienio ekspertus, visai priešingai išaiškinusius tuos mums taip opius klausimus. Mat, mes atėjome tyrimo arenon patys paskutinieji, kai šaukštai jau senai buvo po pietų. Radome mūsų praeitį "sutvarkytą", išaiškintą, be mūsų žinios ir sutikimo, išsidalintą po visą Europą, ir vis dėlto didelėms valstybėms jos atiteko po didelį gabalą. Žiauriausias ir gėdingiausias tos užsienių mokovų veiklos pavyzdys, tai lenkų pastangos urmu aneksuoti visą mūsų praeitį žemiau demarkacinės linijos. Nesidrovima mokslininkams nederančių suktybių, netiesos užuominų, netgi įžūlaus melo per akis, kad tik kaip nors įrodyti, jog buvome, tebesame ir toliau liksime tamsuoliais mužikais, reikalingais nuolatinės "proše panų" šviesos ir globos. Tą liūdną reiškinį esu iškėlęs spaudoje (Mokslinė Želigowskiada, Dirva,1968), ir volens nolens* prie jo teks šioje knygoje pakartotinai grįžti.

*norom nenorom

    


» Demokratinis tabu » Sugrįžti į pradžią

Piliakalnių tautos proseneliai nužymėjo savo praeitį jų supiltais stebuklingais paminklais. Eidami nuosekliai atgal tais praeities laiptais, kaip juos gražiai pavadino B.Girčys, per 3000 metų nusekame jų nenutrūkstančią grandį iš Pabaltės, Gintaro keliu, per visą Ukrainą ligi Persijos gilumos, iš kur jie buvo pradėję tą ilgą kelionę. (žiūr. il. 1)

Pirmieji pasaulyje, išmokę, balnoti bėrus žirgelius, (žiūr. il. 2,3), šventąsias Ašvas, jie tapo sanskrito ir latvių "Ašviniais", (riteriais) graikų "Kintavyriais, (kentavrais), ir buvo jų vadų, kunigų aristokratinė, feodalinė santvarka rikiuojami. Toji santvarka, jiems sugriovus Romos imperiją ketvirtame Šimtmetyje po Kr., jų buvo  įvesta visoje Europoje ir išsilaikė ligi  renesanso, o pas mus beveik  ligi  nepriklausomybės atstatymo. Fuero Juzgo teisė Ispanijoje, Frankų Saulėnų teisė Prancūzijoje ir Lietuvos Statutas yra tos santvarkos "Konstitucija". Per visus viduramžius, daugiau kaip tūkstantį metu, Europos kultūra buvo mūsų ženkle.

Demokratiniu uolumu naikinant savo praeitį (lietuvio būdas amžiais pasižymėjo aklu tikėjimu jam primestais madingais šūkiais), siekiant "apsivalyti" nuo bajorybės ir perrašant mūsų istoriją "iš liaudies taško", tą mūsų kultūrinį įnašą pasaulio civilizacijos raidon stengtasi užmiršti ir nuslėpti, o tos santvarkos reiškėjus - bajorus pavaizduoti dievaži kokiom išgamom - baidyklėm.

Tačiau yra istorinis faktas, jog po Lietuvos krikšto didesnė pusė, jei ne trys ketvirtadaliai, mūsų bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasėkoje, einant Jogailos 1387 metų vasario 20 aktu, jų žemės buvo konfiskuotos, o jie patys priversti bėgti užsienin arba pasipriešinus, išžudyti. Galiausiai atsitiko taip, jog Jogailos dvare nebeliko nė vieno lietuvio aukštesnio pareigūno, nei ištikimo dvariškio, ir vieną iš tų nelemtų savo parėdymų karalius buvo priverstas liepti pasirašyti - virėjui!

Tasai pataikūnas, vardu Vaidila, iškilo malonėje ligi karaliaus patarėjo ir ilgainiui gavo net jo seserį vesti...(žiūr. H. Paszkiewicz ir kiti). Būkite tikri, to nerasite jokiame mūsų vadovėlyje.

Taip Jogaila nukirto senos mūsų kultūros, papročių ir tikybos karščiausių gynėjų viršūnę, o lenkų vietininkai, užvaldę jų dvarus, mūsų liaudies akyse bajoro vardą surišo su engėjo ir tautos atsižadėjusio asmens sąvoka. Matome, jog labai paplitusi "bajorų sulenkėjimo" pasakėčia neturi pagrindo: lavono sulenkinti nėra kaip.

Pagaliau tų "sulenkėjusių" pavardės pačios geriausiai nušviečia, kokių lizdų tie paukščiai atėjūnai - grafai: von Plater, Zubov, de Choiseul - Gouffier, Chrušcev, Faria e Castro, de Chaude. Bet įsidėmėkite ypač tokius - hrabiowie: Tyszkiewicz, Michalowski (marquis de Utena)! Chrapowicki, Przelgowski, Puzyna de Kozielsk; panowie szlachta: Czyczynski, Staniszewski, Zablocki, Chrzqstowski, Želigowski, Pilsudzki, Glowacki, Bykowski, Nastopka ir t.t. be galo...

Prikišti tiems "proše ponams", jog jie "sulenkėjo", lygiai taip išmintinga, kaip prikišti lydekai, jog ji "sužuvėjo". Bet jei tai aiški nesąmonė, nes jie, kaip atėję, taip ir liko lenkais, tada iškyla dar vienas iš aibės nutylimų klausimų: kur ilsisi kauleliai tų mūsų bočių kultūrininkų ir patriotų, kurių žemes tie atskridę paukšteliai smurtu užgrobė, nes juk buvo kruvinai pasipriešinta?

Jų nė vardų nebeliko - ištrinti  nuo žemės paviršiaus, o jųjų anūkėliai demokratai reiškia jiems savotišką padėką, urmu apkaltindami visą lietuvių bajorų luomą "sulenkėjimu"...

Penktoje knygos dalyje matysime, jog mūsų kultūrinio lobio palikimas toks milžiniškas, kad net, tūkstančiams metų praslinkus vis dar tebeužtinkame jo aidus stiprius kaip griausmas. Jogailos įvykdytas mūsų aukštojo luomo ir jo neštos kultūros genocidas šiuose rėmuose įgyja baisią Trojos gaisro pašvaiste, kurioje nublunka net carų ir komunistų vežimai Sibiran.

Inteligentija tai indas, kuriame talpinama ir brandinama visos tautos kultūra. Mūsų mokovų nevykę bandymai surasti mūsų praeities kultūrą visad baigiasi pilnu fiasko. Ligi šiol nė vienos knygos, net nė vienos studijos tuo klausimu neturime, nors jau praėjo virš penkiasdešimt atgimimo metų. Kodėl? Mat, mokovai nusistatę surasti tą kultūrą nepriklausomai nuo jos nešėjų, - kitaip tariant, prašo stiklo arbatos, tik duokite jiems be stiklo...

Kol mūsų demokratai nesusitaikys su mintimi, kad ne jie vieni geri lietuviai, kad jų bočiai aristokratai nė kiek nemažiau vertino savo tautą ir nemenkiau kovojo jos išlaikymui, tol klamposime tose legendarinėse "pelkėse" ir "samanotose bakūžėse", apsiavę klumpes. Laikas prabusti ir įsisąmoninti, kad visos kitos civilizuotos tautos senai persirgo tą vaikišką ligą ir gerbia savo praeitį, nežiūrint kokioje santvarkoje vystėsi jos raida.

Norint išvengti kultūrinio genocido, tenka tad patiems paimti į rankas senuosius originalus ir persijoti juos per lietuvišką sietą, visai nekreipiant dėmesio į draudimus, nukalbėjimus (klaidinimus?) ir skeptikų vaitojimus.

Toksai bus šios knygos tikslas.


» Lietuvos vardo kilmės beieškant » Sugrįžti į pradžią

"... Lietuvos vardas etimologiškai, be abejones, sietinas su veiksmažodžiu lieti ir jo vediniais...
... iš Lietaukos raisto išteka du to vardo upeliukai...
... Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis pavadinimas vienos "lietuvių" gyvenamos žemes..."

(Iš A. Salio paskaitos II-jame Lituanistikos Instituto suvažiavime.)


» Dramblys pro mikroskopą » Sugrįžti į pradžią

Mėgindami išnagrinėti ir atsekti žodžio "Lietuva "kilmę, iš karto susidursime su stiprokais tabu.

Mums kliudys mūsų būdo kuklumas, nusistatymas neišeiti iš savo dabartinės valstybės ribų, neužgrobti, kas svetima, ir apskritai neapsijuokinti, besiekiant per toli.

Tačiau mokslo srityje toks nusistatymas prilygs akių užsirišimui, prieš pradedant šaudyti. II kitos gi pusės, nusižeminimo slogsna * padarys mus šališkais: būsime patys sau priešais, visur besirikiuodami grobikų palydovais ir papūgomis.

Kaip to išvengti, nenuklystant į fantazijas?

Reikės nusikratyti asmeniško iš anksto susidaryto nusistatymo "už" ar "prieš" kokį nemalonų faktą ar teigimą.

Reikės prisiversti žiūrėti į praeityje pasitaikančius, kad ir garbingiausius ar skaudžiausius mums įvykius, vienodu šaltumu, nebandant jų nei paslėpti, nei išpūsti. Visiško bešališkumo pasieksime tik tada, kai užmiršime viską, ką ligi šiol "tikrai" žinojome (kas mums buvo kalama galvon nuo mokyklos suolo) ir ką buvome priėmė, be kritikos.

Svarbiausia gi turime išsižadėti noro "ką nors įrodyti", ką mes patys iš anksto suplanavome. Tai būtų šventvagystė,- mūsų garbingos praeities niekinimas ir kraipymas ranka rankon su mūsų priešais.

Bešališkas tyrinėto jas pasižymi tuo, kad jis savo aptinkamos medžiagos neskirsto, nerūšiuoja į "gerą" ir "blogą", į priimtiną ir atmestiną. Jis yra faktų vergas, o ne jų žiaurus tironas; faktai veda jį kur norėdami, o ne tyrinėtojas juos stumdo, kur tinkamas. Jisai seka dažnai vos beįžiūrimais senuolių pėdsaku, vingiais, nesipriešindamas ir nesirūpindamas, kur jie nuves, nes tik tuo keliu tegali surasti pamažu iškylančią tiesą.

* "Inferiority complex"

Negrįžtamai praėjo tie laikai, kada Bizantijos scholastai tris dienas diskutuodavo, kiek milijonų angelų galima sutalpinti adatos smaigalyje. Lygiai taip pat niekas jau nebetiki sausu, scholastiniu nagrinėjimo metodu, kai autorius paskęsta nereikšmingų detalių milijone, iš kurių nesuseksi nei pradžios, nei galo kokios nors logiškos, minties,- o išpylęs keliasdešimt nuobodžių puslapių, staiga pareiškia: štai kas ir reikėjo įrodyti. Kaip cirko fokusininkas, jisai stengiasi paskandinti žuvytę - norimą paslėpti didelės reikšmės faktą - neutralios dokumentacijos jūroje, kuri su tuo faktu nieko bendra neturi. Kol tyrinėtojas tik beria ir beria visą enciklopediją datų ir įvykių, jų nesurikiavęs ir neįvertinęs, jis tėra tik archyvaras - eruditas, o ne istorikas, nes nemoka suvaldyti savo atminties, kuri įsivyrauja išminties sąskaiton.

Pagaliau dar viena pasenusi priemonė, kada 20 amžiaus antroje pusėje   griebiamasi  gudriausių, painiausių, migločiausių filosofavimų tik retais protarpiais paremtų vienu kitu faktu. Tai kitas kraštutinumas lygiai nemoksliškas. Ypač negrįžtamai praėjo laikas akiplėšiško senų dokumentų ginčijimo, juos nuneigiant be skrupulų, kur tik jie prieštarauja a priori* nusistatytai "linijai". Vien iš to jau pastebime, jog kažkas  netvarkoje, O juo daugiau ginčų su šaltiniais, tuo esame tikresni, kad vyksta bandymas ką nors nuslėpti.

Be to, modernus pro istorikas jau nesiremia vien rašytais, kartais labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiką, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, datavimą, pasirėmus ledynų amžių periodais,- arba ledynų metinėmis nuosėdomis, ar medžio kamienų metiniais žiedais, ar pagaliau pačiais moderniškiausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analizė, pro istorinių židinių tokia pat analizė, anglies 14 radiacijos analizė ir t. t. ir t. t.

Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktų užrašų, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas a priori* paaiškinti, tyrinėtojas Imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.

Laimingas, jei suranda kokį vedamą siūlą, ir visi faktai susiklosto, paaiškina, vienas antrą papildo. Jeigu ne, jei nors vienas fizinis veiksnys ar senovės šaltinių užrašas nesiderina,- tyrinėtojas nulenkęs galvą grįžta prie rašomo stalo ir peržiūri visą darbą iš naujo, bandydamas nustatyti, kodėl atsirado prieštaravimas.

Tokius mokslinio tyrimo dėsnius privalome taikyti ir šios knygos puslapiams, norėdami atstatyti nežmoniškai sujauktą ir iškraipyta, mūsų praeities istoriją, kuri, būdama visų seniausia, kliudo daugelio kitų veiksnių šališkumams.

*savo iš anksto susidarytu šališku nusistatymu

Pradėkime tad  nuo Lietuvos vardo kilmės klausimo. Užsimojome ištirti vieną seniausių Baltų, kalbos šaknų, kalbos, kuri savo ruožu yra seniausia Europoje, - na, tai tirkime iš pagrindų, nieko nerūšiuodami nei praleisdami. Kitaip neapsimoka nė pradėti. Teisingai didžiuojamės savo kalbos senove, bet, susidūrus su to teigimo konkrečiais įrodymais, argi mums pritruks drąsos "iš praeities stiprybės pasisemti"?

Galiausiai, apsiėmę  tokį platų darbą, naudokime  mūsų tyrimo objekto dydžiui  pritaikytas priemones, nes jei imtume dramblį tyrinėti mikroskopu, geriausiu atveju rastume tik blusų... .

O Lietuvos vardas tai mastodontas, kuris vos išsitenka Europos žemyne. Jo kilmės iš Lietaukos raisto neišvesi, nors ir tokių bandymų būta. Jei 1918metų Lietuvos ribose dar galima butų šiaip taip aiškinti tą vardą iš kokios pelkės ar upelio, tai susidursime su visišku fiasko, norėdami, kad tas pats upelis pateisintų LITOVIA vardą šiaurės Prancūzijoje.

"Tikimumo spragą " galėsime moksliškai pašalinti, tik suradę, tokią prošaknį, kuri tą senovinį vardą pateisintų ne tik šių dienų Lietuvos teritorijoje, bet visur, kur tik jis aptinkamas ir visuose amžiuose. Be to, turime griežtai   skirti  tyrimo plotmes. Negalima  juk suplakti   Lietuvos  tautos, Lietuvos vardo  ir  Lietuvos valstybės. Tai trys atskiros sritys, karta iš visai nieko bendra neturinčios. Todėl jas čia atskirai paeiliui nagrinėsime.

Laikas jau mums atsikratyti šablonų ir nemoksliškų mūsų istorijos traktavimų. Faktų tyrimo disciplinoje nepakanka paimti žiupsnelį senai žinomų citatų ir jas pavartoti žaliu pavidalu, nesurišant ir nepaaiškinant jų tiriamo objekto požiūriu. Faktas, sako Pirandello, yra lyg tuščias maišas: kad stovėtų, reikia jį prikimšti prasmės.


» Keletas šaltinių vakaruose » Sugrįžti į pradžią

"Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus. 11 suae conversionis anno, in confinio Rusciae et Lituae" etc.

"Šventasis Brunonas, kurį irgi vadindavo Geradariu, arkivyskupas ir vienuolis, 11 savo atsivertimo metais, būdamas Rasos ir Lietuvos rubežiuje (tarp tų dviejų šalių)", ir t. t.

Ligi šiol paprastai mūsose Lietuvos vardo kilmės atskleidimo žygį pradėdavome "nuo pečiaus". O pečius visai dar nesenas,- tai Šv. Bruno apaštalavimo kronikos aukščiau paduota citata iš Kvedlinburgo metraščio užrašo 1009 metais. Kartais, magaryčioms, pateikiamas "net" ir Hipatijaus metraštis iš to paties laikotarpio (1040 m. ): "Jaroslav ide na Litvu" (Jaroslavas eina karu ant lietuvių).

Pastebėkime čia milžiniškos svarbos faktą: kiekvienos Europos valstybės oficiali istorija pradedama nuo jos krikšto! Atseit, pagonių  istorija visiškai  nesvarbi : ji mums tik akis gadintų... . Prancūzų istorija pradedama Kloviso krikštu 499 m., nors kelių šimtų metų ankstesnių šaltinių yra, kiek tik norite. Taip pat čekų, lenkų, Kijevo Rasos istorijas ištinka panašus likimas, nors, kaip toliau pamatysime, jų raidas atsekame neabejotinais dokumentais ligi žiliausios proistorės laikų. Ką ir bekalbėti apie mus, ilgiausiai Europoje išlikusius tariamais "pagonimis". Mus pavaizduojama atsiradusiais "iš nežinios" tryliktame amžiuje! Čia matome religinį tabu, pritaikytą praktikoje. Kas buvo anksčiau? Argi tai jau taip  įdomu? Argi tai jau taip svarbu? Todėl mūsų tūkstantmetės  istorijos pergamentai - runraščiai buvo vienuolių stropiai naikinami, o jų skaitymas ar net priminimas laikomas nuodėme.

Šitaip pavyko mus atkirsti nuo mūsų praeities. Tačiau Lietuvos vardo panaikinti nepavyko. Tam įrodyti turime išlikusių Vakaruose seniausių šaltinių, toli prašokančių tą nusibodusį Šv. Bruno.

Pirmasis šaltinis: Romos konsulo Valerijaus Flacco mušis su Prūsais (Borus) 195 m. po Kr., prie Litana miško; vietovė tiksliai nenustatyta, bet žinoma, jog buvo Šiaurės Italijoje.

Antrasis šaltinis: Letų sukilimas Belgijoje 336 m. po Kr.

Trečiasis šaltinis: Pagal Ammianus Marcellinus, kairiajame Reino krante, taigi,- vėlesnių "frankų" teritorijoje, 357 m. po Kr. buvo "Prefectus Laetorum" įstaiga (Codus Theodosianus); pavaldiniai vadinami Laeti, Letes, Lites, Letovici. Palyginkite slavų - Litovci, o ypač mūsų "vyčių"  galūnę: Lietuvaičiai, senovės Liauda - Vyčiai.

Ketvirtasis šaltinis: 451 m. birželio mėn., mobilizuojant Vakarų Europos tautas kovai  prieš Atilą Katalonijos laukuose, konsulas Aetius ir karalius  Teodorikis pasikvietė talkon taip pat ir saksonų, sarmatų, sueivių ir jau minėtų Letų pulkus (sueves, letes). Čia pažymėtina, kad saksonais arba "sesnes" - sėsnomis buvo vadinami senprūsiai  - Vakarų Prūsijos dešiniojo Reino kranto gyventojai. Prūsija tuomet tęsėsi pajūriais nuo Reino ligi Nemuno, ir vokiečiai tebevartoja tą Westpreussen pavadinimą.

Penktasis šaltinis: 30 - čiai metų praslinkus, Letų teritorijoje, kairiajame Reino krante, vyksta genocido tipo kautynės, aiškiai primenančios vėliau kryžiuočių naudosimą sistemą, kai jie žydinčias žemaičių, prūsų ir Sūduvos dalis išžudė ir išdegino, paversdami jas trakais.

Tai burgundai veržėsi per Reiną į Prancūziją, iš jų gyvenamų vietovių Vokietijoje bei Šveicarijoje:

"Jinai zovada pralekia trakų (Trikes) galulaukes, artėja prie rikio (Riak) krašto ir matydama tolyje išnykstančią Burgundijos sieną, maldauja savo palydovus Frankus - Plėškite deginkite, kairėje, dešinėje, dvylika mylių Gudvaldo (Gudebald) krašto". KrotechiIdos giesmė, 590 -591 posmai. Šis Šaltinis mums ypač įdomus tuo, kad viename sakinyje cituoja net tris (deja, gana sudarkytus) lietuviškus žodžius:

a)   Trakai: kaip žinome, tai išdegintas miško - plotas.

b)   Rikis: "Dar Daukantas pažįsta rykys - valdovas, ryke - karalystė; "Tij ponai wadinos rykejs arba karaleis". "Wadeno jį didionjo konego arba rykio" (Būgos cituota).

c)   Gudvaldo lietuvių ausiai aiškinti nereikia, nes daugelis net šių dienų mūsų pavardžių prasideda iš Gud, o dėl  b - v priebalsių svyravimo, Žemaitija ir dabar tebevartoja be skirtumo abi lytis : bulbė - bulvė, senobinis - senovinis, gi ankstyvais viduramžiais ta pati raidė buvo įvairiai tariama pagal kalbą ir vietovę Europoje. Kas svarbiausia, tie lietuviški žodžiai "savo vietoje",- jie ne tik neardo prancūzų sakinio minties, bet jį papildo, paaiškina.

Šeštasis šaltinis: Karolio Didžiojo laikais, 800 m. po Kr., mes pagaliau sužinome, kas tie letes - leudes buvo. Jie ne tik atlaikė Burgundų spaudimą, bet nustūmė  juos toli  pietuosna, Rodano baseinan, o patys taip įsigalėjo Pareinyje, jog Karolio, jų vado, sostinė buvo ne Paryžiuje, o Aachene, ir jisai rinkosi iš  jų pulkų savo asmens gvardiją; todėl iš jo archyvo turime pakankamai rašytos medžiagos jiems tiksliai apibūdinti. Leudes, tvirtina šaltiniai, tai bajorai raiteliai, prisiekę ištikimai iki mirties ginti karalių, kuris užtai jiems skyrė žemes - dvarus nuosavybėn ligi gyvos galvos. Jie buvo pilies (sostinės) karvedžio luitfred (Liaudavarėdo) valdomi, ir pagaliau  jie buvo "frankai", t.y. laisvi  piliečiai.

Čia tenka pabrėžti, kad viduramžiuose, tam žodžiui atsiradus, jis pradžioje tereiškė tik socialinę būklę, "amatą", o ne prancūzą,- tos tautos iš viso nėra buvę. Laisvas frankas tik luominiai tesiskyrė nuo prie žemes pririšto būro, o kilme jis galėjo būti gallas, keltas, šautas, senprūsis, bet jų didžioji dauguma buvo senoviškiausios sikambrų, tautos. Apie tuos įdomius liaudus teks dar labai plačiai išsikalbėti.

Septintasis šaltinis: Po Liaudavario l - mo (Lothaire), kuris gauna imperatoriaus titulą 817m. po Kr. ir Liaudavario II 855 m. Liaudavaringijos (Lotaringijos) sostan bajorų Liaudų seimas (pal. mūsų karalių panašų rinkimo būdą) pastato Šventivaldą (Zwentibold) 895 - 900 m. Po jo mirties prasideda Liudvikų eilė.

Aštuntasis šaltinis: Dėl tų liaudų karalių, rašomų istorijos knygose jų šiandienine "Louis" lytim, nepatikrinus jų parašų ir antspaudų originalų, neįmanoma pasakyti, kiek ir kuris jų yra nutolęs nuo Juliaus Cezario  "De bello Gallico"  50 m. prieš Kr. užrašytų Litav iš, Litavicus (Lietavis, Lietaviekas), iš vienos pusės, ir X amžiaus darkyto lotynų dialekto duodamo Ludovicus (Liaudoviekas) iš kitos pusės ( įdomi  jų, visų latviška  tarmė), o taip pat germanų, versijos Ludvig (Liauduvingis), žemaičiuojant Liaudvigs.

Čia būtų gera proga, patyrinėjus ankstyvųjų viduramžių šaltinius, išrankioti bei surikiuoti visas to senovinio Lietuvos šaknies vardo pamažu kintančias lytis iki galutinio Louis, kaip tai kalbininkų padaryta "vandens" žodžio kitimui parodyti iš lotynų "aqua" per 14 tarpinių laipsnių, 700 metų bėgyje, virtusiu prancūzų eau - tariama "o".

Devintasis šaltinis: Prancūzų kalbininkų, pasirėmusių dokumentų originalais, yra   siūloma  tokia   Liudviko  vardo  kitimo progresija : "C. Luitwig, C. Loduwig, C. Liedewick, C. Lodovix, C. Lodoix, C. Lovis, C. Hlodovechus, C. Lodouaeus, C. Lodovicus, Ludovicus, Ludovics, Ludvics, Louvics, Lovics, Luics, Loys, Louis". (G. Peignot, Melanges litteraires)

Mano manymu,  ta grandis nuo "Ludovikus" iki pabaigos visai  priimtina, gi dėl ankstyvesnių variantų reiktų vėl peržiūrėti pirminius šaltinius lietuvių kalbotyros šviesoje, įnešant daugiau aiškumo mums taip svarbiu "Lietuvos" vardo atsiradimo ir išsivystymo klausimu, ypač rikiuojant tuos Liaudavaringijos karalius šia progresija.

Dešimtasis šaltinis: Justus Lipsijus (Poliorceticon,1559), sako: "Leodevicus" quasi dicas Liedeuvyck refugium et asylum populi, quem facimus et scribimus hodie Lodovicum vel Ludovicum".

-"Liauduvykas arba Lietovykas reiškia liaudies gynėją ir globėją (Liaudų kalboje), kurio vardą šiandien rašome Lodovicum arba Ludovicum".

Jo pateikiamos lytys nuostabiai mažai pakitusios, 1600 metų praslinkus nuo Cezario pirminio užrašo; juose net girdimas minkštas lietuviškas "liaud" šaknies tarimas. Jo paaiškinimas, jog tas vardas reiškiąs "liaudies gynėją", visiškai sutampa pirmoje žodžio dalyje su mūsų lietuviška tos šaknies prasme ir net nustato tos šaknies "demokratėjimo" datą, kada sąvoką jau pradedama taikyti visiems gyventojams (populus).

Dėl Vykas, Vyčius, Vics, slavų Vič galūnės, vėl gi reikėtų gilių studijų jos senoviškai prasmei ištirti. Užtenka tik prabėgomis pastebėti, jog labai klystų galvojantieji, jog mes savo Abromavičius, Gudavičius ir kitas tos galūnės pavardes iš slavų esame paskolinę, nes sakyti jog slavai ir prancūzams tą galūnę, įpiršo, būtų jau absurdas.

Atrodo, yra nemaža pagrindo vičius - vicus galūnę sieti su vyties sąvoka. Kaip toliau paaiškės, tie liaudų karžygiai, tūkstančio "draugų" vėliavom - draugovėm organizuoti (čia turime dragūnų vardo paaiškinimą) ir buvo gyvoji vytis. Tatai pateisintų Lipsijaus duodamą "gynėjo" apibūdinimą. Iš kitos pusės ir patys slavai tai patvirtina jųjų lytim vitiaz1 - karžygys.

Vienuoliktasis šaltinis: Senprūsiškų liet - liaud šaknies vardų bei vietovardžių Vakaruose tiek apstu, jog susidarytų knygelė, juos visus bandant čia pateikti. Apsiribokime tik keletu būdingesnių :

Litovia, Litaw, Llydaw - Gali jos šiaurėje prieš Kristų gyvenamieji plotai (dabartinėje Armorique).

Lodeve (Liauduvių) slėnys prie Montpellier, minimas jau ketvirtojo amžiaus kronikų, atitinka mūsų Lydavėnų - Liauduvėnų slėnį. Tai buvo prūsų (Rutheni) įgulos stovykla romiečių pasienyje.

Luttich - Belgijoje miesto vardas, dabar Liege, atitinkantis 8 - 10 amžiaus slavų kronikų Liutiči lytį.

Lutetia, Cezario užrašyta tos pat Liaudiečių lyties,- ankstesnis Paryžiaus vardas. Tai buvo maža sala, ginanti Senos upės perėją - tiltus. Nesunku tenai  įsivaizduoti tų pat Pareinio liaudų vėliavos įgulą. Mūsų apžvalgai  besitęsiant, jie vis daugiau išryškės, kaip vandens kelių eismo valdovai.

Lothroc (Liaudrikis), Danų karalius 851 po Kr.

Leudovald, pagaliau, iš Viešpaties malonės  Liaudies Valdovas,  vyskupas Chilperikio laikais (570 m.) Šis malonus dvasiškis išlaikė visai nesudarkytą rašybą. Matyti, šeštame amžiuje Pareinyje dar kalbėta prūsiškai, ir pats kronikininkas tą kalbą suprato.

Sugretiną tą vyskupą su anksčiau minėtu Šventivaldu, gauname lygiagrečiai ir Vakarų Prūsuose porą daiktinių įrodymų senų kronikų tvirtinimo, jog Rytų Prūsijos karaliai dažnai apjungdavo dvasinę bei karinę valdžią. Vyskupo Liaudavaldo galūnė uždeda jam ant galvos karūną, gi Šventivaldo šventumas suteikia pastarajam dvasinį, vyskupo rangą. Palyginkime taip pat Kęstučio priesaiką, kurioje jis jungia karaliaus ir dvasiškio galią. (žiūr. Naujos Vilties 2 Nr.)


» Litavoro atsakymas » Sugrįžti į pradžią

Trumpai palietus kai kuriuos Vakaruose teberandamus kalbinius paminklus, verta būtų atlikti tą patį ir mūsų tėviškės ribose. Jei Vakarų šaltiniai nurodo "Lietuvos" žodį kilus iš kovos vieneto, ar toks aiškinimas pasitvirtintų ir pas mus?

Štai ką tuo reikalu turi pasakyti S.Daukantas : "Tie, kurie į karą traukė ūkio (valstybės) nuo neprietelių ginti, vadinosi vyčiais (nuo žodžio vyti, tai yra ginti), kurie neprietelius ujo iš savo ūkio laukan. Tie vyčiai žemaičių raštuose žemlionimis yra vadinami, jog už savo žemę, kurią dėvėjo nieko nemokėdami turėjo pavojui radusis į karo žygį traukti. Tų žemlionių buvo kitą kartą didelė daugybė Lietuvoje ir Žemaičiuose, kurių daug paskui Jomylistos (didikai) panaikino ir pavergė. .. .Tokia daugybė, sako, jų kitą kartą buvusi, jog iš vieno mažo pavieto, kaip yra Palangos pavietas, daugiau nei 2000 raitų Vyčių o pėsčiųjų 5000 ar 6000 į karą traukdavo. Šiandien likusieji vadinasi bajorais, taip pat be kokios šviesybės, nebežiną patys kuo kitą kartą buvę ir kuo šiandien yra, kas kartą spaudžiami ir naikinami." (Istoryje Žemaytyška).

Ar galima rasti geresnį Karolio Didžiojo liaudų, žemės bajorų, aprašymą?   Abiejų socialinė santvarka identiška.   Net ir mūsų karalius Jogaila tai mums patvirtina. Jo 1387 m. duotoje privilegijoje Lietuvos bajorams jis  laidoja  jiems teisę ir toliau karo žygin traukti "secundum veterum usum Pogoniae" ir užtikrina jiems, kaip ir Karolis, žemės nuosavybę, uždedamas tik pareigą statyti, kur reikalinga, gynybos pilis.

Tas privilegijoje pabrėžtas "karo vedimas pagal senovinį pagaunios (vyties)" paprotį daug ką reiškia.

Visu pirma, bajorai "liaudai" arba "vyčiai" kovos savo pulku, savo "vėliava", savo karvedžio (vėliau maršalkos) vedami, o nebus mobilizuoti ir išmėtyti įvairiuose karaliaus daliniuose.

Antra, senovinė Pagaunios - Vyties tradicija liepė iš pasalų įsibrovusį ir grobiu nešiną priešą greitosios raitijos vėliavomis pavyti, pagauti, sunaikinti. Iš tų dviejų tos pat esminės reikšmės veiksmažodžių kilo mūsų Vyties, o slavų Pogonia vardai. Tą senovišką "pagonių" šaknį vakarų kalbininkai jau senai konfiskavo, kildindami ją iš lotynų "paganus" - žemdirbys. Bet arčiau tą etimologiją išnagrinėjus, pasirodo, kad romiečiai to žodžio nesugalvojo  :  jie neturi  jam veiksmažodžio. Paprastai,   jie   ardavo  savo laukus pagautais  kare belaisviais,   taigi, "pagauniais", o tų belaisvių didžioji dauguma buvo šiaurės, prūsų kilmės. Be to, kildinant tą šaknį iš lotynų kalbos, susidaro nesąmonė, bandant pateisinti jos atsiradimą toli Rytuose, pas slavus, nes tie juk lotynų kalbos nevartojo. Aiškiai  ir neginčijamai - slavai savo  "pogany"   išvedė iš jų kalboje esamo veiksmažodžio "pogoniti" (pagauti).

Trečia, kai Dlugošas su nustebimu išgiria jotvingių drąsą, "kurie nedvejodami  dešimčia  vyrų puola visą šimtinę," tai jis visai nepramato, jog aprašo Šventos Vyties "senovinio papročio" garbės dėsnį. Mūsų Vyčiai niekad nebėga. Ta "mirties pulkų" tradicija būdavo daugelio vėlesniųjų karinių dalinių perimama. Vengrų, vokiečių, rusų armijos turėdavo keletą tokių elito vienetų (juodieji mirties gusarai, ulonai ir pan.) Ginklavimo ir skaičiaus persvarai 12-ame amžiuje pakrypus Galyčiaus ir Malopolskos naudai, iš Vakarų atvykstančių pasiplėšikauti kryžiaus kare atėjūnų dėka, jotvingiai vis tiek juos savižudiškai puldavo, nors puikiai žinodami, jog "čia  ir padės galvelę". Taip, labai garbingai, bet visai nestrategiškai besielgdami, didvyriai buvo greit ir sistematiškai išnaikinti.

Kitas pavyzdys. Kada Karolio liaudai prisiekdavo jį ginti iki  mirties, tai anaiptol nebuvo tuščias  žodis (Žiūr. Rolando  Giesmė, kur aprašoma, kaip žuvo visas Karolio ariergardas, baskų užpultas. Armijos sudėtyje išvardinti ir liaudų bei prūsų pulkai.)

Vyties "senovinį paprotį" randame ir Lietuvos Statute (XIV, 9) žirgo, senovėje švento gyvulio, vagystės atveju. Tučtuojau sušaukiama kaimynų talka ir vejamasi pėdomis, o jei jos nuveda į kitą sodžių, tai ir šio gyventojai privalo prisidėti arba atsisakius sumokėti nuostolio vertę.

Kaip kovėsi Vyties kariai? Tai buvo anų laikų fronto pralaužiamoji jėga. Šarvuoti nuo galvos ligi kojų ant didžiulių taip pat šarvais apkaustytų žirgu, jie prilygo šių dienų tankų daliniams. Mušin išsirikiuodavo ypatinga tvarka - "Suveinia". (Nei slavai nei vokiečiai to žodžio nesuprasdami, pritaikė savo sąskambius "svinja" ir "švaine"). Priekyje Stodavo tik vienas, stipriausias milžinas. Už jo pečių jau du, beveik jam lygus, už jų vėl trys, - ir taip toliau, draugonė susiglausdavo aštriu kaip kirvis smaigaliu,  išsiplėsdama tolydžio į šonus viską griaunančiu kyliu. Ta žirgų, raitelių  ir geležies didžiulio svorio masė įsibėgėdavo, kiek tik įkabindama ir smogdavo į parinktą taikinį  taip, kad "laukai  ir girios nuskambėdavo". Aišku, tokio dūžio lengvesni raiteliai, o ypač pėstininkai, fiziškai  nepajėgė atlaikyti. Taip  Lietuvos Vyties pulkai, atjoję atvaduoti turkų apgulto Vienos miesto, perskrodė šimtatūkstantinę jų armiją nuo galo ligi galo, išgriovę visą centrą, kaip viesulas. Toks žygis turėjo net nusistovėjusi posakį: "pervažiuoti priešo pilvais". Štai kaip gynė mūsų žemę Šventoji Vytis, kurios atvaizdą nešiojame mūsų valstybės ženkle. (Žiūr. il.4.) Mūsų Vyties raitelio skyde esąs dvigubas kryžius neturi nieko bendra su katalikybe,  jis buvo vartojamas daugelį amžių prieš Kristų. Tai vienas iš mūsų runrasčio išlikusių ženklų - skaitmuo, reiškiąs 1000. Jį atrandame prieš graikinių - pelasgų skaičiavimo sistemoje bei tocharų ir Himalajų papėdės tautelių civilizacijos liekanose. (Žiūr. taip pat Duret, Alphabetum Tzervianorum.) To ženklo reikšmė patvirtinama be to, ir gotų iškraipyto tūkstantinės (vėliavos) vado pavadinime - "tiufad". Todėl tas mūsų raitelis ne paprastas "draugas", pulko narys, o draugonės vadas, jos išrinktasis rikis.


» 4. Šermaičių draugonė puola "Suveinia" (kyliu) » Sugrįžti į pradžią

(Trajano kolonos detalė, 105 m. po Kr.)

Kaip galima patikrinti bet kokioje enciklopedijoje, ekspertai vienbalsiai pripažįsta, jog romėnai tuo laiku dar nevartojo balno, kilpų ir kamanų. Tai patvirtina ir jų imperatorių raitosios stovylos - Marko-Aurelijaus Cezario ir pan., todėl, aišku, skulptorius tų nežinomų priedų nesugebėjo pavaizduoti. Jis tik tiek tebuvo informuotas, kad tie tolimieji "sarmatai" ir jų žirgai mūvėjo geležies žvyniais. Ši tiksli žinia paliudyta gausiomis iškasenomis, bet štai, kartu su tais šarvais, mūsų karių kapuose randama ir įvairių žirgo aprangos dalių, jau net keletą šimtmečių prieš Kr.

(Dėl tikro anų laikų mūsų civilizacijos pavaizdavimo žiūr. "Veltmilo gabalas" skyriuje, Olbijos menininko pieštą mūsų raitelių paveikslą, kuris iš akivaizdžių šaltinių patikslina romėno versiją, parodydamas kamanas ir balną.)

Kalbotyra gi įsakmiai patvirtina, jog mes pirmieji išvystėme joties aprangą, nes senovišką balno pavadinimą - SĖDYLĄ (kaip pyla, yla, tarm. skyla) davėme Rytų ir Vakarų Europai: sen. slavų sedilo, vok. sattel, angl. saddle teberodo dar tiesioginį ryšį, bet lotynų vėlesnė lytis sella jau sutrumpėjusi ir savo keliu davusi anūkų isp. silla, pr. selle.

KAMANOMIS apdovanojome slavus: iš jų kilęs s. sl. žirgo vardas komon, vėliau sutrumpėjęs į kon (pažabotas, taigi, prijaukintas balno žirgas), o tos pat sąvokos kitą žodį, BRIZGILĄ, paskleidėme vakaruose: sen vok. bridel, angl. briddle, pr. bride, isp. brida (maloniai įsidėmėkite šią jotvingių galūnę).

ČAPURIKĘ (kepurikę, viršutinę dangą) paskolinome lenkams čaprak ir prancūzams chabaraque variantais

Pagaliau, bajorų požymį - pentinus, senovinį SPYRĮ, suteikėme visai nedėkingai Europai: rusų špor, anglų spur, sen. vok. sporon, sen. pranc. esperon, (tiedu paskutiniu ypač įspūdingu, nes juose senoviškas ĮSPYRONIS padabintas neabejotina mūsų galūne "onis" (kaip Brazdžionis, Kilmonis, Girdonis), gi lenkams bei ispanams prisegėme dar kitą žodį AŠTRINGĘ, lenk. ostrogi, isp. acicate, aguijada. Ispanų "espuela" (ĮSPYRA) įdomi tuo, kad parodo 5 šimt. hunų - mongolų armijų įtaką klasišku R > L susilpnėjimu.

Betgi, kas gražiausia, kad tų mūsų žodžių niekaip nebegalima nuaiškinti tariamąja "bendrų indoeuropiečiu" kilme. Tie vargšai, joties aprangos atradimo nesulaukę, ėmė ir visi iki vieno išmirė mažiausiai 1500 metų prieš tai.

Iš kitos pusės, mūsų riteriams patiems pirmiesiems pabalnojus ir pažabojus žirgus, praėjo vėl keletas šimtų metų, kol susiformavo aukščiau minėtosios vakarų kalbos, taigi, čia vėl nesisektų kildinti iš jų tuos pavadinimus.

Tuo būdu, gauname moksliškai tikrą įrodymą, jog tik vieni vyčiai - gudai paskleidė tenai tuos žodžius, užkariavę Vakarus 4-5 šimtmetyje. Beje, sedyla,* brizgila rodo neabejotinas jotvingių kalbos lytis: plg. Jurgėla, Mingilu. Daugėlų. Raila, Kutra, Aleknų, Alseika, Kudirka (pasirodo, turime nemaža talentingų jotvingių palikuonių...).

Kaip matysime toliau ir kaip jau teisingai tvirtino J. Basanavičius, jotvingiai tai tik kitas vyčių - gudų vardas.

Štai vėl Daukantas: "Bet reikiant kariauti su kokia tauta, pakeltas kareivių (laisvai išrinktas) karvedys vadinos rikis arba gaspadorius (viešpats), lygią galią pačiam kunigaikščiui turįs".

Kas norėtų susipažinti  su tokios Vyties Vėliavos aplinka ir gyvenimu, ras gausios medžiagos  H. Senkevičiaus "Trilogijoje", kurios vienas svarbesnių veikiančių asmenų kaip tik yra tokia Vyties "liaudų" vėliava. Žinoma, reikės daug  kantrybės, pernešant įsikarščiavusio autoriaus  lenkomaniją ir jo šališkus mūsų politikos bei istorijos vertinimus. Jo vėlyvų viduramžių pažinimui ir mūsų karinės santvarkos giliai dokumentacijai nieko negali prikišti.

Kas svarbiausia, jis nieko neišsigalvoja. Toji "liaudų" draugonė iš tiesų istorijoje yra buvusi ir iki mūsų dienų netoli Kauno išliko jos gyventa vietovė -"liaudų šlėktos akalica". Kad jos nariai, iš kartos l kartą tarnavę, sulenkėjusių karalių gvardijoje,  užmiršo net lietuviškai, čia visai nesvarbu. Patsai "liaudų" vardas, kalbotyros atžvilgiu, sudaro mums tos šaknies ir Lietuvoje buvimo neatremiamą įrodymą. Be to, ji yra paskutinioji istorijoje Gyvosios Vyties Vėliava, to "veterum  usum" - senų - seniausio, tūkstantmečio papročio karinės rėdos atstovė, rėdos, praskambėjusios kadaise visame Europos žemyne.

Nustačius liaudų buvimą Lietuvoje, nebėra jokio sunkumo surišti Daukanto "Vyčių" pavadinimą su "Liaudų" vardu Pareinyje. Čia mums padės trys nepaprastai vertingi šaltiniai:

1)   Liber censum Daniae - apie 1231 metais, išvardijant Prūsų Žemių vardus, mini... Nadravia, Galindo, Syllonis,  in Sudua Littonia
(Litovia),  taigi: Lietuva Sūduvoje.

2)   Petro Dusburgiečio išsireiškimas: "Lethovini de Samethia", taigi: Žemaitijos lietuviai.

3)   Kryžiuočių Wegeberichtų keletą kartų paminėtas "Littovin Lant", taigi: Lietuvos kraštas Žemaitijoje!

Kad geriau suprastume tuos keistus išsireiškimus, pridurkime dar porą sudarytų tuo pat būdu: "Šveicarija Olandijoje", "Australijos prancūzai" ir panašiai. Tikra nesąmonė!

Kas gi čia kronikininko norėta pasakyti? Kodėl kryžiuočiai pažymi, jog, pavaikščiojus skersai ir išilgai per Žemaičių žemelę, ten galima rasti "Lietuvos dvarą" (tai yra "Lant" senoviška prasme), maždaug vieno valsčiaus dydžio, bet tikrai ne daugiau kaip vienos dienos kelio išilgai (mat, atstumus tada matuodavo žygio dienomis).

Apie ką, čia kalbama? Prieš atsakant, priminsime vieną pagrindinių kalbotyros dėsnių. To paties žodžio sąvoka viduramžiais ir šiandien tai du skirtingi dalykai. Senovėje pavardžių, valstybių, genčių vardų nebuvo, taip kaip mes juos šiandien atitrauktai, abstrakčiai suprantame. Kiekvienas toks "vardas" susidėjo iš paprastų bendrinės kalbos žodžių, teturinčių konkrečią, apčiuopiamą prasmę. Onomastikos (pavardžių ir vardų kilmės)  ir toponimikos (vietovardžių kilmės) mokslai kaip tik remiasi tuo be galo svarbiu reiškiniu, kuris paaiškina abstrakčių vardų atsiradimo būdą. Senovėje, jei kas paminėdavo Kalvaitį, tai visi suprato, kad tai ne piano mokyto jas, o "sūnus meistro, kuris kausto žirgus". Eičys, vėlgi, tai jiems nebuvo gimnazijos direktorius, o "kelių, eismo žinovas". Užupys dar nebuvo inžinierium, o paprastai gyveno anapus upės. Trumpai, kiekvienas žmogus, krikšto apeigos dar nesant, būdavo atskiriamas ne vardu, pavarde, o jam būdingu įvardžiu, paminint ir tėvą: "Kairys, sūnus Dydžio", "Juodikis, sūnus Balsiaus", "Gudavičius" (ponaitis, bajoro Gudo sūnus).

Tą pagrindinį vardotyros mokslo dėsnį sužinosime, kai sutiksime 9 - to amžiaus kronikose Šventivaldą, suprasime, jog tai ne jo "vardas" šių dienų prasme, o paprastai jo "užsiėmimas" šventai valdant. Taip pat Liaudų - vykas (Liudvig, Louis), tai tik "iš profesijos liaudies gynėjas"; jis, perstačius šaknis, identiškas Vyt-tautui,- tautos Vyčiui. Burgundai, tai ne tautos vardas (tautų vardų tada nebuvo), o jų amato pažymėjimas, kaipo būrų gaudytojų. Tą jų veikla neginčytinai dokumentais patvirtinta.

Taip pat ir vietovardžių senovėje nebuvo, nes gyventojams pakakdavo bendrinių vardų jų apylinkėje susiorientuoti. Brasta, Pervalka, Perloja, kurias mes dabar suprantame, kaipo miestelių vardus, tada reiškė tik jų "užsiėmimą", amatą. Brasta užsiima tuo, kad duodasi perbrendama; be šios daiktinės, kasdieninės, ji jokios kitos reikšmės neturi. Taip pat Pervalka arba Perloja (Per - eiloja) liudija tik jų naudojimo būdą. Mūsų ūkyje jau Nepriklausomybės laikais "beržynėlis", "rūdyne" buvo kartu ir bendriniais ir tikriniais vardais, liudydami tuos seniausius laikus, kada "miestas", "pilis", "upė", "ežeras" atžymėdavo vietovardžius pakankamai, kad jiems nereiktų sugalvoti specialių pavadinimų.

Taip senovėje karaliai vardų irgi neturėjo, o tik jiems primestus spalvingus ar pataikaujančius įvardžius: "Aukštila", "Didžbalis", "Kreivalūpis", "Genčiarikis", "Storulis", "Raudongalvis". Karvedžiai pasitenkindavo "Varėdo", "Vareikos", "Gineičio" titulais, o paprasti eiliniai būdavo sutvarkomi, užrėkiant ant jų "Kaujų", "Kovujų, "Liaudų", "Varingių" ir pan. įvardžiais.

Pavardes pradėta vartoti Europoje tik nuo X - XII amžiaus, pas mus gi daug vėliau ; tik nuo Jogailos mūsų karaliai turi pavardes. Šį faktą atsiminę, pažiūrėsime į tą keistą "Lietuvą Sūduvoje" ir "Lietuvos dvarą Žemaitijoje" visai kitomis akimis. Jei suprasime tų tariamų "Lietuvių" vardus ne kaipo tautos ar valstybės pavadinimus, - tų laikų žmonės taip negalvojo, - o tik kaip jų "amato" nurodymą, nesunku bus čia atpažinti liaudų vėliavų stovyklavietes ir jųjų žemes, jiems rikių dovanotas.

Danai gi, reikšdami pretenzijas į tariamą Lietuvą Sūduvoje, jokių teritorinių ieškinių nekelia, o tik konstatuoja leno teisės faktą : tų liaudų dalinių vadas Sūduvoje yra sudaręs karo išdavoje teisinį siuzereno - vasalo santykį su danų karaliumi.

Tuo pat lengvumu išsiriša Lietuvos Žemaitijoje mįslė. Daugiau: tie šaltiniai pasidaro itin svarbus, nes jie ne tik nustato Lietuvos vardo kilmę, bet ir apytikriai nurodo datą, kada bajorų liaudų žemės jau pradedamos suprasti, kaip krašto, vėliau valstybės sinonimas, t.y. kai persilaužiama iš viduramžių galvosenos ir pavardės, krašto bei vietų pavadinimai įgyja abstrakčią prasmę.

Todėl, nagrinėdami Lietuvos vardo nusistovėjimą, turime pirmoje eilėje ištirti visus tos pačios šaknies vietovardžius, pridėdami ir tokius, kurie iš pirmo žvilgsnio jai nepriklauso, pvz. "Gyneitin land" ir "Boreikin felt" - Gynėjo pilį ir Vareikos dvarą, nes jie yra liaudų, pasienio gynybos tinklo dalis ir buvo nuolatinių įgulų stovyklomis, kur "žemlionys" pakaitomis atlikdavo mėnesinį budėjimą. (Žiūr. platų tos tvarkos aprašymą pas S.Daukantą). Beje, pats "Gineitis" aiškiai sutampa su Justo Lipsijaus "Liaudies Gynėju"  - refugium et asylum populi, todėl jį reikia pilnai tituluoti Liaudies Vyčiu, o čia jis vėl sutampa su Daukanto Vyčiais.

Ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir visoje Europoje "Liaud" šaknis nebesudaro sunkumo,  žinant viduramžių ištisų vėliavų "persisamdymo" įprotį karo tarnybai. Šveicarų pėstininkai ir škotų šauliai irgi vertėsi nuo seno tokiu "amatu".

Lydavėnų gi pačios gamtos sudarytą tvirtovę Žemaitijoje tenka pripažinti buvus tuo kryžiuočių minimu "Lietuvos dvaru", bet tokių labai būdingų vietovardžių ypač gausu Minsko apylinkėse : Litvinowo, Litwa, Litwiany, Lida  ir t.t. (Žiūr. L.E. XV tomo priede J.Andriaus žemėlapį). Tos Liaudų stovyklavietės gynė raktinę Europos žemyno vandenskyrą,* perėjimą iš Dniepro į Nemuną, strategiškai svarbų Gintaro Kelio gabalą. Ten, Naugarduke, vainikavosi Mindaugas, iš ten rašė laišką Ordinui iš sostinės "Litovia". Todėl, manau, nesuklysime spėdami, jog ankstyviausias Lietuvos vardo susikristalizavimas kaip "žemės" įvyko tenai, liaudų - vyčių valdomame dideliame žemės plote, nes iki mūsų dienų ten vyrauja "akalicų", senovės vyčių dvarų nepaprasta daugybė.

Paskutinis klausimas: jei Pareinio liaudų vadas turėjo Liaudavarėdo titulą, tai ar neatsiras jam atitikmens pas mus? Vainikuodami šį tyrinėjimą, šauksimės atsakyman patį didįjį kunigaikštį Litavorą - Liaudavarį. Trejopas jojo vardas, tiek galvosūkio pridaręs, mūsų rasta šaknimi savaime išsisprendžia: kaip ji bevadinsime, ar Pukuveru - Pulkų Variu, ar Būdviečiu - Baud - Vad - Vyčiu, prasmė gaunama vis ta pati. Tai mūsų Vyties vadas, o tos sąvokos dar vienas variantas, Vytautas -Tautos Vytis, be abejo, tai patvirtins. Taip istorijos lapuose susitinka du karvedžiai, kuriuos skiria 1400 metų tarpas: Didysis Kunigas Liaudavarys ir Cezario laikų Eiduvių karalius Litavicus, Letų Vyčius, paliudyti ne jų giminystės, o tik bendro kalbinio palikimo.

Kokias išvadas galėtume padaryti?

a)   Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.

b)   "Lithuania  proper" žemėse to vardo siejimas nebe su žemvaldžiais, o su valstybė, eina lygiagrečiai su Kijevo suslavėjimu ir rasų vardo nykimu 11-12 amžiuose.

c)   Liaudų bajorų sudemokratėjimas į germanų Leute bei slavų Liūdi, o taip pat ir mūsų liaudį, kurį taip vaizdžiai aprašo S.Daukantas, matyt, buvo ne vienkartinis, o nuolat vykstąs procesas, nes visur šalia tituluotų bajorų randame lygiagrečiai ir gilų senesnį tos populiarios liaudies
sąvokos substratum.

* - "continental divide"


» 5. Lenkų verisija » Sugrįžti į pradžią

Gėdingasis mums buvęs peršamas "Lietuvos kūrimosi 13 šimtmetyje"  žemėlapiukas, pilsudskininko Pan Lowmianski iš piršto išlaužtas. Ta "valstybėlė" esą tebuvusi tik kelių šimtų kv. km. - Kaišiadorių ir Alytaus apylinkes!

Plg. tikrą to laiko žemėlapį, paduotą prof. J. Lelevelio (Baltijos Vyties Laivynas, il. 42).


» Lietuvos valstybės kilmės beieškant 

» Šis tas apie žemėlapius » Sugrįžti į pradžią

Okupuotoje Lietuvoje išleistos LTSR istorijos 65 psl. yra duodamas "Lietuvos kūrimosi 13 amž." žemėlapiukas. Jis buvo sudarytas lenko H. Lowmianski Vilniaus užgrobimui istoriškai pateisinti.

Per labai apgailėtiną neapsižiūrėjimą, tasai propagandinis popiergalis ir išeivijoje mums buvo peršamas, kaip oficialios mūsų valstybės kūrimosi istorijos įrodymas. Kėslas kiekvienam doram lietuviui tiek skaudus, jog paskatino mane parašyti Dirvoje eilę straipsnių, kurie davė pradžią šiam darbui.

Originalaus žemėlapio ribose šios knygos autoriaus pridėta vytautinė riba 1920 m. Lietuvos valstybės sienos ir parodytas Gintaro Kelio eismas.

Originalaus žemėlapio lotyniški genčių vardai ir vietovardžiai atlietuvinti.

Probočiai Eisčiai įamžino Gintaro Kelio eismą, duodami jam ištisai savo dinamiškos šaknies vardus: sostinę Eistoviją Vyslos žiotyse (dabar Gdanskas); Eismares; senovės didžiausią prekybos centrą Alvytų - Eilvietę (Elbing); Vyslos šaką Eiluvingę (Ilfing); Pereigėlę (Pregel), perėjimų iš Eismarių į Kuršmares; (V)eislą, eismo kelią (Wisla) Suliejimo Eičią (Salmatia), didžiulį dabar išdžiūvusį ežerą žemyno vandenskyroje, kur buvo persikeliama iš Vyslos į Dniepro baseinus; Pereją Upetę (Pripet); Var Eistenį (Borysthenes, sen. Dniepro vardas); Vyties Eičiuvą (Vitičev, tvirtovę žemiau Kijevo); Eiluvę (Olbia), didžiulį tarptautinį prekybos uostą pietiniame kelio gale kuris atitiko to pat vardo tokį pat sandėlį šiauriniame gale - Eilvietę (Elbing) - ir pagaliau, Dniepro įlanką Eilmainą (Ilmen), dar pažymėtą tuo vardu Radvilos žemėlapyje.

6. Baltų valstybė 372 metais po Kr.

(Andriveau - Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė.  Paryžius,  1876 m.)


» Nuo jūros ligi jūros » Sugrįžti į pradžią

Dar seniai prieš nepriklausomybę atgaunant, tam tikra lenkų "kresowcų"   grupė pradėjo puoselėti svajonę atstatyti galingą imperiją "nuo jūros ligi jūros". Tam siekimui pateisinti jie pateikdavo istorijos liudijimą jog, praeityje Lenkija tikrai tokia yra buvusi.

Čia patogiai buvo nutylimas faktas, jog tik pridėjus vytautinės Lietuvos Imperiją, kuri iš tiesų rėmėsi dviejų jūrų pakrantėmis ir dešimteriopai prateko savo plotu Lenkiją, ta svajonė buvo tapusi realybe po Liublino Unijos.  Teko matyti   ir kai  kurių mūsų tautiečių namuose iškabintus tokius žemėlapius, keliančius savininkų pasididžiavimą ir svečių pagarbą. Tai visai natūralu ir gerai žinoma. Kas gal tik vieno kito tyrinėtojo težinoma, yra faktas,   jog  tos imperines  Lietuvos sienos siekia žiliausią senove, o anaiptol nebuvo, kaip įprasta  manyti, sulipdytos atsitiktiniais užkariavimais 12 - 14 amžiuose.

Štai Varumonių Rikio "Getų" Imperijos sienos 372 m. po Kr. (Žiūr.il.6). To bešališko Vakarų mokslininkų sustatyto žemėlapio pati nuostabiausia ypatybė, tai jo sutapimas su vytautinės Lietuvos sienomis, lyg  jos būtų to paties geografo braižytos,  - tačiau, tas valstybes skiria "tik" tūkstantis metų!

Be to, žemėlapius uždėjus vienas ant kito, gauname tikslų slavų veržimosi  istorijos pavaizdavimą: Bulgarija, Rumunija - Dakija, Malopolska, Galindai, Prusai atkrinta Vakarų pasienyje, iš dalies kaip savarankiškos valstybės. Visa kita  tebelieka kaip buvę. Tas žemėlapis , nuostabiai paprastai išsprendžia tiek daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios ir Dunojaus vandenėlio dainų ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje ir jis, pagaliau, vėliausių archeologijos mokslo duomenų įsakmiai patvirtintas. Taip, imkime M.Gimbutienės pateikiamą Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapį. (Žiūr. il.9) Pietinė Imperijos dalis jame parodyta Kimerių valdoma; tai mūsų broliai apie kuriuos dar labai plačiai kalbėsime.

Imkime mūsų tautos gyvenamų vietų patikrinimą visai nepriklausomu būdu, - kalbotyra - K.Būga, išstudijavęs apie 120 upių pavadinimų Maskvos, Smolensko ir Vitebsko srityse, jo sudarytame žemėlapyje nustato tokias pat sienas. Jį paliudija vėl kitos nepriklausomos mokslo lakos atstovas; garsusis istorikas Sobolevskij, Petrapilio Akademijos narys, rašo Akademijos žurnale 1911 metais:

"Šiaurės vakarų Lietuvos teritorija prasidėjo netoli Visviato, t. y. Vitebsko gubernijos ribose, dešiniajame Dauguvos krante. Nuo Miežos Intako Dauguva buvo lietuvių rankose ir net gal būt,  nuo jos pradmės. Šiaurės rytuose Volga buvo rubežiumi, Vazuza beveik visa priklausė lietuviams. Protvos aukštupys netoli šiandieninės Vėrėjos buvo Galindų, lietuvių šakos, apgyventas. Aplamai, Lietuva gaubė dalį, šių mūsų gubernijų: Vitebsko, Pskovo, Tvėrės, Maskvos ir ypač Smolensko".

Pabrėžtina, jog tas istorikas nustato tik sienas su Rusija, visai neliesdamas kitų, o jo išvados vėl visiškai sutampa su prancūzų geografo Andriveau pateiktomis tūkstantį metų anksčiau buvusiomis sienomis.

Grįždamas dar giliau senovėn, kitas prancūzų tyrinėtojas taip paliudija Varumonių Rikio Imperijos tęstinumą praeityje: "Dar prieš Periklio amžių (500 m. prieš Kr.) pietų Rusijoje buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7-8 šimtmečius, iki hunų užpuolimo". (Gauthier, "Genseric, Roi des Vandales"). Apie tai dar pakalbėsime.

Kokį gi tėviškės palikimą tasai Varumonių, Varingių arba slaviškai Variagų Rikis yra perleidęs Vytautui ? Paprasčiausiai, ano meto "Šiaurės Sueco Kanalą" - didįjį susisiekimo vieškelį,  jungiantį Atėnų - Bizantijos  Imperiją ir jos artimųjų rytų užnugarį su Baltijos jūros pasauliu. Tai mano vadinamas Gintaro Kelias.

Čia, kertant Europą tiesia linija pusiau, upynų laivininkų buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio, buriuojant visa Europos pakrante. Kaip žinome, tie senovės jūreiviai, nei kompaso, nei žemėlapių neturėdami, buvo priversti plaukti pagal krantą, jo iš akių nepamesdami. Toji valstybė, kurios viduriu ėjo Gintaro Kelias, rėmėsi Donu ir Dunojumi, apimdama tarp jų visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, pridedant dar Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Būgo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje. Tai mūsų žemėlapyje pavaizduota Imperija, gaubianti pusę Rytų Europos, kurią atstatyti buvo pasišovę lenkai.

Kodėl senovėje susisiekimui naudota upes ? Atsakymas gana stebinantis. Ankstyvųjų - viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientiso, neperžengiamo miškyno nuklota. Jame stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose! ganėsi milijonai taurų bei laukiniu žirgų. Nesuskaitomų upių, upelių, ežerų palankėse spietėsi visas gyvenimas. Tenai tysojo pačios gamtos sutvertos Šervietės, tos šaknies vietovardžiu labai apstu. Tik paklausykime S.Daukanto:

"Kas aprašys Kalnėnu(Aukštaičiu) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie atsidanginę į tą kraštą rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota... . Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti... o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti. " ("Lietuvos girių senovėje" įžanga).

Jei dar šešioliktame amžiuje, pagal senų žmonių atsiminimus, mūsų miškynas taip atrodė, kas gi darėsi, teisingai pastebi pats Daukantas, tūkstantmečiais anksčiau?

Tebėra dar tik viena vieta pasaulyje, galinti mums parodyti anų laikų Šiaurės Europos upynų vaizdą: tai Amazonės upynas, kuriame ir dabar, be lėktuvų, susisiekimas galimas tik upėmis. Tokios pirmykštės, nepaliestos gamtos nesuskaitomi gyvūnijos  ir augmenijos ištekliai lengvai išlaikė tame plote mažiausiai 15 - 30 milijonų žemdirbiu, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.


» Gintaro kelio senovė ir svarba » Sugrįžti į pradžią

Atkūrė anų laikų Gintaro Kelio aplinkos vaizdą,  sustokime ties jo reikšme senovėje. Kiekvienam lietuviui paviršutiniškai žinomi buvę mūsų prekybos santykiai su Viduržemių jūros ir Rytų pasauliu, bet įsižiūrėjus tiesiog neįtikėtina, koks didžiulis prekių bei monetų kiekis yra perplaukęs Gintaro Keliu. Kailiai, vaškas, vergai - viena kryptimi, druska, ginklai, sidabras - kita kryptimi sudarė nuolatines galingas ekonomines sroves. Štai A. Voldemaras ("Ala Lithuanie et ses problemos"), sako, jog Švedijoje rasta iš viso 24.000 sveikų ir 14.000 kapotų gabalų Kufos (Abbassidų arabų sostinės prie Eufrato) monetų, datuotų 700 - 1000 metų laikotarpio, o taip pat apie 6.000 ankstesnių Romos Imperijos pinigų.

Graikų šaltiniai įsakmiai patvirtina to prekybos kelio klestėjimą jų laikais: Herodotas praneša, jog "Hyperborėjai" - Šiauriečiai reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi to kelio pietiniame gale dideliu mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis Kalbomis. Timostenas, Egipto laivyno admirolas Ptolomėjų laikais, žino, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo apie 300 tautų. Plinijus, tą kartodamas, priduria, jog dar Romos laikais ten dirbo 130 vertėjų. Tie senovės pasauliniai prekybos centrai (žiūr. il. 6,7): Olbia, Dniepro žiotyse, Gintaro Kelio gale - Panticapeum, graikų "laisvos prekybos" uostas Kerčeje, maždaug panašiomis teisėmis bei vaidmeniu, kaip nūdieniniai Tangiers, Macao ar Hong Kongas, kur įsileidžiama prekes be muito, - pagaliau Kurtuva (Odesa), įrodo to mūsų "Sueco Kanalo" milžinišką ekonominę ir strateginę svarbą amžių bėgyje, o tokie radiniai, kaip hetitų dievo statulėlės Šernuose prie Klaipėdos, nustato jo gilią senove, nes hetitų imperija žlugo jau XII amžiuje prieš Kr.

Iš kitos pusės, Viduržemių jūros baseine randamos stovylėlės atliedintos "žuvusio vaško" būdu, įrodo tos prekės importą, o labai gausūs gintaro radiniai Mikėnų, Asirų bei Egipto iškasenose patvirtina tą verdančią nuo žiliausių laikų prekybą. Pabrėžtina, jog gintaras randamas Egipte nuo pirmos dinastijos laikų, o tai nukelia mus 3000 metų prieš Kr. ( Žiūr. L. E. tuo klausimu straipsnį "gintaras").

Cheminė to gintaro analizė neabejotinai nustatė, jog jis Baltijos kilmės: "succinic" rūgšties aukštas procentas išskiria jį iš visų kitų. Pagaliau, jei dar būtų neaiškumų tos mūsų prekybos ir susisiekimo arterijos vaidmeniui nustatyti, M.Gimbutienės skyrius apie Aukso Amžių Pabaltyje (“The Balts”, p. 109) geriausiai nušvies padėtį. Ten daugybės archeologinių radinių pačiame  Imperijos centre pagalba įrodomas verdančios prekybos klestėjimas tarp šiaurės ir pietų Europos, o romėnų, Bizantijos ir arabų piniginiai lobiai, išslapstyti Gintaro Kelio pakrantėse,  nusako tų ekonominių mainų nepaprastą apimtį.

7. Gintaro kelias 220 metais prieš Kr.

Eratosteno 220 m. prieš Kr. Navigacinis “Pasaulio” žemėlapis su apskaičiuotais jūrų nuotoliais. Šį nepaprastos svarbos dokumentą lenkų mokslininkai nutyli. Čia pirmą kartą istorijoje minimas “Baltijos” vardas. Žemėlapį sudarant, senovės astronomų pavartota Olbijos (Borysthenes) lygiagretė, laikant ją lygiuos svarbos su Bizantijos, Aleksandrijos, Gadeso uosto lygiagretėmis, įrodo mūsų prekybos centro pasaulinę reikšmę. Tos koordinatės atitinka šių laikų Greenwich koordinatę mūsų sistemoje. Nuliu imta Rodo sala. 


» Dviejų valsčių valstybėlė » Sugrįžti į pradžią

Bent krislelis sveiko proto verčia mus pripažinti, jog du pasaulius  jungiančio kelio strateginė bei ekonominė svarba lėmė ir jį, laikiusios valstybės raidą. Kai įveltos didžiulės ekonominės ir politinės jėgos, reikia ir atitinkamai stiprios tautos tam eismui išlaikyti savo žinioje. Iš čia seka dvi išvados.

Pirma, bandymas pavaizduoti mūsų protėvius, kaip toli nuo civilizacijos pelkėse gyvenančius samanotų bakūžių artojėlius, yra, deja, tik romantiška idilija, neišlaikanti faktų teismo. Jei jie būtų pabandę taip nekaltai  ir be ginklo   pagyventi prie to pasaulinio vieškelio, jie kaip žirniai  bematant būtų nuraškyti ir šiandien netektų apie tai lietuviškai rašyti.

Antra, galingos vytautinės Lietuvos pradžia ir kilmė šitokioje šviesoje nustoja būti erzinančia paslaptimi, o sklandžiai įsijungia 3000 metų gyvavusios imperijos tęstinuman. Aukščiau matėme,  jog tos valstybės nekintančias sienas įvairiuose amžiuose mums  paliudijo keleto įvairių nepriklausomų mokslo šakų duomenys. Pagaliau, duokime pasisakyti patiems mūsų senuoliams, kurie  įsakmiai  nurodo savo rubežius: Žemgalių vardas pažymi šiaurės sieną, Maskvos Galindų - rytinę, Vyslos Galindų -vakarinę, Galyčiaus - pietvakarinę (jau Vytauto laikais), Galonių (Gelons) prie Juodųjų jūrų - pietinę, o Donas (*Undonis) ir Dunojus (*Undenojus) užbaigia lietuviškai įrėminti tą mūsų laikytą plotą.

Kai kam gal net atrodytų, jog čia laužiamasi į atviras duris, pateikiant tiek vienas kitą patvirtinančių įrodymų. Deja, lenkų mokslas yra kitos nuomonės : Lietuva, anot jų, tai buvo dviejų valsčių, keleto neraštingų kaimelių "valstybytė" prasikalanti istorijon Xlll -me amžiuje. Tam įrodyti jų vyriausias mokovas Pan Lowmianski nubraižė net žemėlapiuką (Žiūr. il.5). Tačiau tas jo kūrinys turi dvi dideles skyles .

Viena, jis sąmoningai nepastebi mūsų tautos didžiajame plote tais laikais įvykusio feodalinio susiskaldymo. Toks smulkėjimo procesas tuomet vyko lygiagrečiai visoje Europoje, ir būtų juokinga, paėmus XIII amž. Florencijos ar Sienos žemėlapiuką teigti, neva iš ten Italija kilus.

Ingaurio Žygio sakmės dainius vienu Šiurpiu sakiniu skaldymo pradžią nušviečia: "Buvo šimtmečiai Trojėno, praėjo Jaroslavo metlaikis, stojo Olego suirutė, Olego sūnaus Sviatoslavo". Tuo būdu jį supliekęs, kanklininkas dar priduria: "nesgi tasai Olegas kardu kivirčus kėlė ir nusėjo žemą strėlėmis". Tokį vertinimą patvirtina ir metraščiai. Nuo jo prasideda didžiulės valstybės skilimai ir vaidai, kai Kijevo krikšto pasekoje Imperijos valstybių Federacija buvo susprogdinta, ir kilo žūtbūtinė kova tarp suslavėjusių ir apkrikštytų Rasų, iš vienos ir likusios senoje Arijų tikyboje mūsų Šiaures, iš kitos pusės.

Tuos kryžiaus karus atsimindamas, dainius apgailestauja :

"Nemigos (Nemuno) kruvini krantai ne javais nusėti ;

nusėti Rasos sūnų kaulais"...

Antrąja propagandinio lenkų žemėlapiuko nesąmonę, atremsime taip 


» Voluinės taikos faktas » Sugrįžti į pradžią

Savavališkai apkarpęs Lietuvą, Pan Lowmianski beparodo jos tik mikroskopinę dalį. Laimei, tam želigovskininkui sutramdyti turime labai patogų istorinį įvykį: Voluinės taikos sudarymą 1220 metais, taigi, jo paties nurodomame XIII -me amžiuje.

Savo įkarštyje, įrodinėjant Lietuvos menkystę, jis toli prašauna taikinį ir visai nepastebi skelbiąs nesąmonę: jo nurodoma pietinė Lietuvos siena  ir Voluinės kunigaikštija ne tik nesirubežiuoja, bet yra nutolusios 500 kilometrų, ir kas dar svarbiau, perskirtos dviejų didžiulių kunigaikštijų: Jotvingijos (vėlesnė Wielkopolska) bei Baltgudijos. Tai kam gi tie Lietuvos delegacijos dvidešimt vienas kunigaikštis be reikalo varginasi keliaudami taikos sutarties sudaryti su valstybe, kuri jiems visai negraso?

Pridėkime, jog vien tarp 1200 -1263 metų, taigi, vis tame pačiame XIII amžiuje, kronikose atžymėta ir suskaičiuota net 75 lietuvių žygių į Voluinę ir Kijevo Rasą. Išeitų, jog dviejų valsčių lietuviai turėdavo pirma 75 kartus nukariauti 500 km. ploto valstybes, kad galėtų pradėti kariauti su Voluine! Ar tai ne juokinga?

Atremti lenkų šovinizmą pasidaro nepaprastai lengva. Pirmoji jų tezė - bandymas paimti "pars pro toto" (dalį palaikyti visuma) sugriaunama darnia visų Lietuvos sričių atstovų kelione, žygiuojančių pasirašyti sutarties vienos valstybės vardu. Taigi, Lietuva tai netik Kaišiadorių valsčius, bet taip pat ir Našlėnai, ir Deltuva, ir Karšuva, ir t.t. - dvidešimt viena "žemė"

Antrą nesąmonę atremti dar lengviau. Mat, tos delegacijos sudėtyje randame dvi kunigaikščių dinastijas, atstovaujančias toms dviems kunigaikštijoms, neva skiriančioms Lietuvą nuo Voluinės... . Vaje! Vėliau tuos pačius Ruškevičius randame valdant jų Baltgudijos kraštą Mindaugo parėdymu, o Bulevičius ginant savo Jotvingiją, kurios dalis buvo karsto ginčo su Voluine objektu.

Šitaip atstačius padėtį, išsiblaško lenkų pripūstos miglos, ir nebelieka jokios nesąmonės: Lietuva įgauna bendrą, netgi ginčytina sieną su Voluine, taikos sutartis pasidaro skubiai reikalinga, o Lietuvos teritorija padidėja dvidešimteriopai! Bulevičiai bei Ruškevičiai čia, aišku, pirmoje eilėje suinteresuoti, bet jie griežtai remiami visos žemaičių, kuršių, prūsų, aukštaičių Federacijos,

Taip Gintaro Kelio Šiaurė ir Pietūs susėda prie bendro derybų stalo. Kokia gi tad buvo iš tiesų to laikotarpio Varumonių Rikio Imperijos padėtis ?

Atsakysime vienu žodžiu: baisi. 


» Dviejų marių karūnos juodžiausia valanda » Sugrįžti į pradžią

Imperija, apakusi visa kam, kas dėjosi už jos ribų, skendo brolžudiško kraujo jūroje. Kodėl Didžioji Karūna suskilo į Rasų pietinę, suslavintą ir apkrikštytą dalį ir Arijų tikybos besilaikančią šiaurinę, galime išaiškinti tik geofizikos pagalba.

Mat, tos dvi dalys griežtai skiriasi savo gamta ir klimatu: pietuose - stepės, šiaurėje - neperžengiamas miškynas ir tūkstantmečių bėgyje jos tebuvo jungiamos tik Gintaro Kelio vientisumo. Tų dviejų pasaulių natūrali riba ėjo maždaug Liublino, Černigovo, Kursko, Voronežo linija ir ant šios, pačios gamtos nustatytos sienos nuo X amžiaus užvirė kruviniausią kova.

Kai 998 metais Vladimiras palenkė Didžiąja Kijevo Karūną krikščionybei, jis gavo už tai šventojo titulą, nors buvo benkartas, brolžudys, niekšingas žagintojas, turėjęs 900 sugulovių. Nepaprastai pasipiktinusi padori Šiaurė visa atsisakė jo klausyti, ir [siutęs jis bandė parklupdyti ją karu. Jei Nemuno upynas, kaip matėme, sugebėjo atlaikyti suslavintų Rasų bangas, jų kaulais savo krantus nuklojęs, tai Dauguvos upyne dalykai išsivystė liūdniau. Kryžiuotis Vladimiras sumušė prieš jį pastatytą Vareikos vedamą latvių kariuomenę, ir, užėmęs Rygą, išžudė senosios Baltų dinastijos visą Rikvaldų šeimą, prieš tai išprievartavęs karalaitę Riknedą tėvų akyse. Tai buvo pagiežos veiksmas: karalaitė, atmesdama jo anksčiau siųstus piršlius, išdidžiai atsakė : "Aš niekad neraišiosiu vergo vyžų" (užuomina apie Vladimiro motiną, Šventasaulavio tarnaitę - meilužę). Sis epizodas Kijevo metraštyje plačiai aprašomas.

Plocko kunigaikštija nuo tų slavų okupacijos laikų tapo rakštimi, įvarytu Lietuvos širdin, kaip skundėsi mūsų kunigaikštis Traidenis. Žemaitijos kuršiai ir Maskvos galindai nebeteko ryšio, o vėliau Livonija, kaipo mažiausios atsparos taškas, tapo kalavijuočių ordino auka.

Pietuose buvo dar blogiau. Jotvingių ( ankstesnių istorijos Gepidų) galinga tauta, amžiais valdžiusi visą centrinę Imperijos dalį, laikydama savo rankose pirmykštę Gintaro Kelio vagą (Vysla -Būgas -Dniepras), tolydžio buvo čekų - lenkų MalopoIskos slavų stumiama į Šiaurę. Boleslavo ir Kazimiero laikais jotvingių pasipriešinimas buvo galų gale palaužtas ; jie nustojo daugumos gyventojų ir kone pusės pietinių žemių, o taip pat Būgo - Vyslos vieškelio kontrolės; Lietuvos Brasta bepaliko tik lietuvišku vietovardžiu žemėlapyje, o Gintaro Kelias buvo priverstas persimesti Nemuno vagon.

To maža. Jau 1168 metais danų karalius Voldemaras, surinkęs 300.000 piratų pasakiško grobio pažadais, užpuolė Arkonos vyriausią Arijų šventvietę Rugijos saloje, mūsų Krivių Krivaičio sostinę, ir po metų apgulos ją sudegino. Tai buvo didžiausias smūgis ne tik Lietuvai, bet ir daugelyje Europos vietų dar likusiems Arijų tikybos pasekėjams. Jo reikšmės niekad nepervertinsime. Nebetekę pasitikėjimo savo kritusiam Dievui, Pergales Vėliavų Globėjui, Arijai tapo lengvu grobiu krikštytojams, nors Krivių Krivaičio sostinė dar kurį laiką gyvavo Romuvoje, vėliau Vilniuje.

Įvertinant Voluinės taikos faktą, reikia tad turėti galvoje tą kraštutiniai nepalankią Lietuvai politinę būklę, kuri privertė senosios Federacijos palikuonis užmiršti jų vidinius kivirčus ir apsijungti, peržengiant net Šiaurės - Pietų tikybinę prarają. Tai buvo juodžiausių debesų žinios, kurios sukrėstų ir visai savanaudį feodalą. Štai jų pluoštas, toli gražu neišsamus :

1212 metais Polocko kunigaikštis susitaria su Livonijos ordinu, įsikūrusiu 1201 metais Rygoje, organizuoti kartu su kylančia Maskvos galybe bendrą puolimo jėgą (sąjungą) prieš žemaičius.

1215 metais Kališo kunigaikštis, su popiežiaus Honorijaus III palaima, suteikia vienuoliui Kristijonui Prūsų vyskupo titulą, o tai reiškia, jog Rytprūsių pasipriešinimas palaužtas ir tas visas plotas skelbiamas "no man's land" ("niekieno žeme") - pirmo grobiko auka.

1217 metais Gniezno arkivyskupas ir Lenčicos kunigaikštis gauna popiežiaus dispensą nuo dalyvavimo kryžiaus karuose, kadangi jie veda kovą su "pagonimis",  kurių žemės susisiekia su jais, tad jokių kitų nebereikia ieškoti Palestinoje.

1218 metais Honorijus savo bulėje jau skelbia tiesioginį kryžiaus karą lietuviams ir prūsams ir maloniai prižada iš anksto visiems, kas dalyvaus, "nuodėmių atleidimą, kaip žygiuojantiems į Jeruzalę". Tuo būdu visos Europos kad ir didžiausi nusikaltėliai, kuriems grėsė teismai ir mirties bausmės, subėga pas kryžiuočius "išsibaltinti".

Tuo tarpu naujai iškeptas vyskupas Kristijonas intriguoja pas Mazovės kunigaikštį Konradą, kalbindamas įsteigti ten ordiną, Livonijos pavyzdžiu. Jo pastangos 1230 metais pavyksta.

Hanza gi, pasaulinė jūrų prekybos galia, išvysto ekonominę blokadą, sustabdydama druskos, geležies bei ginklų "pagonims" tiekimą ir panaudoja savo platų šnipų bei agentų tinklą, renkant žinias ir keliant vaidus įvairių "žemių" valdovų tarpe.

1218 metais tas pats Arijų prisiekęs priešas - Honorijus III savo bule įsakmiai paremia Hanzos ekonominio smaugimo kilpą, grasindamas "bažnyčios teismu" - ekskomunikavimu visiems tiems, "nepaisant jų vardo", kurie išdrįstu tą blokadą sulaužyti.

Santraukoje, popiežiaus kryžius, Vakarų imperatoriaus kardas ir Hanzos pinigas sudaro pasaulinį sąmokslą sutartinam, naikinančiam smūgiui Lietuvos šiaurėje. Tos didžiulės koalicijos pirmieji daliniai, danų piratai, savo galingu laivynu 1219 metais puola Baltijos pajūrį.

Betgi pati šiurpiausia žinia ateina iš pietų: Didžioji Karūna jau keletą metų susirūpinusi seka Gengis Chano žygius. Tasai, apjungęs savo valdžioje visą šiaurės Azijos kontinentą,1206 metais gauna Didžiojo Chano titulą ir visai neslepia savo užsimojimo užkariauti ir Europą. 1218 metais jis panaikina paskutinį pasipriešinimo židinį Mongolijoje - Kara - Kitajaus (Kinijos) chanatą ir 1219 metais sugriauna Korezmo (Chorezmo) imperiją, paskutinį kliuvinį tarp Azijos ir Didžiosios Karūnos.

Ukrainos stepių žvalgai   jau praneša kitoje Volgos pusėje pasirodančius priešakinius mongolų dalinius; kalbama, jog Ordos galybė viršija viską, ką iki šiol pasaulis matė netgi Atilos 100.000 hunų bei 300.000 danų plėšikų Arkonoje blėsta prieš Gengis (Čengis) Chano 1.000.000 laukinių karių antplūdį.

Štai katastrofinis laikotarpis, kurį "netyčia" pasirinko lenkų mokslas bandant įrodyti mūsų "kilmę".

Taigi, turint omenyje susidariusias (baisias) aplinkybes, Voluinės taikos sutarties prasmė iškyla kaip ant delno: - broliai ir pusbroliai, galutinio žlugimo pavojaus akivaizdoje, atsiminkime tūkstantmetės mūsų Federacijos sandorą, meskime smulkius kivirčus ir sudarykime Šventąja Taiką (kronikininkas, baigęs pasirašymo apeigos pranešimą, pabrėžia: "ir stojosi  žemėse  Taika"). Taip kunigaikščiai pasidalino uždaviniais: Kijevo Rasa mobilizavosi prieš Gengis Chaną, turėdama laisvą užnugarį, o Baltijos šiaurė telkėsi atremti ordino, danų be! lenkų smogikus.

Šią sutartį reikia laikyti mūsų istorijos persilaužimo tašku. Nuo to laiko Šiaurės padėtis tolydžio gerės, ypač, kai Mindaugas, laikinai išrinktas vyriausiu karvedžiu, pasinaudos ta proga, kad apjungtų susmulkėjusias "žemes", o Didžiajai Kijevo Karūnai kritus, Aukso Ordos smūgio pasekoje perims ir tą titulą, kurio buvo vienas pretendentų.

Vėliau, Durbės, Šiaulių pergalės sutramdo kryžiuočius ilgesniam laikui, gi 1262 metai, prieš pat Mindaugo nužudymą, ypač būdingi: jo armijos, remdamos sukilimą Prūsuose, trimis kolonomis užlieja kraštą ir pasiekia  net Frankfurtą ties Oderiu, kurį paima. Kiti pulkai, vedami jo brolio Tautvilas, sutriuškina kalavijuočius prie Dorpato, o dar kitos jėgos tuo pat  laiku muša kitą ordino kariuomenę prie Dauguvos žiočių. Ankstesni Aukso Ordos įgeidžiai išreikalauti iš Lietuvos duoklę - mat, jie teisingai laikė Lietuvą jų užkariautos Didžiosios Karūnos dalimi, buvo su panieka Rimgaudo atmesti, grąžinant Batijui jo ambasadorius su nupjaustytomis ausimis, kas žinoma sukėlė Ordos įsiutimą ir baudžiamąja ekspediciją Lietuvon. Karvedys Skirmantas, pasitikęs ją prie Kedainiuvos (Kaidanovo), sudavė mongolams tokį skaudų smūgį, jog jie pasitraukė iš užgrobtų Kijevo žemių į Volgos baseiną ir ten prasidėjo amžiais trukęs Maskvos rusų engimas. 1259 metais randame ordos chaną Burundajų jau kaip Mindaugo sąjungininką - vasalą, kartu su lietuviais puolant ir baisiai nuniokojant Sandomiro lenkų žemes.

Frankfurtas, Dorpatas, Ryga, Sandomiras - didžiulis plotas. Mindaugas, tokiu plačiu frontu iš karto kariaudamas, neįsivaizdavo, jog jis pateisins archeologo, kalbininko, istoriko bei pristorės tyrinėtojai nepriklausomai nuo vienas kito sudarytus žemėlapius. Jam paprastai atrodė, jog jis gina jo probočiaus Varumonių Rikio palikimą, Gintaro Kelio Imperiją. Lenkai tuo tarpu tvirtina, kad tuo laiku Lietuva susidėjo iš Kaišiadorių ir Alytaus valsčių... . Geresnio "demonstratio ad absurdum" (įrodymo nesąmonės būdu) negalima nė sugalvoti. Šioje planetoje galioja fizikos dėsniai, kurių sulaužyti neįmanoma. Toks yra smūgio - atosmūgio dėsnis.

Fakto, jog Lietuva atsilaikė prieš dviejų kontinentų organizuotą puolimą, akivaizdoje esame priversti pripažinti, kad ji prieš tas milžiniškas jėgas atstatė lygią ar net truputį didesnę jėgą. Šiaip blaiviai pažiūrėjus, pranyksta dviejų valsčių absurdiškos "valstybytės" ir Lietuvos iš "nežinios" atsiradimo pasakėčia.

Mindaugo ir Vytauto Lietuva, staiga iššokstanti istorijon, kaip Pilypas iš kanapių, didžiai ginkluota ir galinga ir iš karto, magiškai, atmušanti milijoną profesionalių galvažudžių (kokiais tuomet garsėjo totoriai) bei užvaldanti, lyg niekur nieko, 1.040.000 kv.km. plotą su 25 milijonais gyventojų, mūsų istorijos vadovėliuose absoliučiai nepagrįsta ir neišaiškinta.

Tą jų "neapsižiūrėjimą" su kaupu užpildysime ketvirtoje knygos dalyje "Išcenzūruota praeitis".


Slavų KILMĖS BEIEŠKANT » Sugrįžti į pradžią

PUSBROLIŲ SLAVŲ LIETUVIŠKI SKOLINIAI

"Kartas nuo karto randame slavų kalbų esant mažiau senoviška už baltų" (E. Fraenkel,Die Baltishen Sprachen, p. 75).Labai teisinga pastaba, tačiau E.Fraenkelis jokių pavyzdžių tam tvirtinimui nepateikia, laikydamas jį savaime suprantamu ir seniai pripažintu faktu.

Tačiau, kai Trautmanas, peržiūrėjęs tūkstančius mums ir slavamsbendrų žodžių, pateikia net 375 puslapių lyginamąjį žodyną, mes turime tendencijos užmerkti šviesias akytes ir kuo greičiausiai pradėti kitą kalbą.

Ar ne laikas čiupti bulių už ragų ?

Pabandykime. Žemaitijoje, dar pirmojo pasaulinio karo metu, mažas berniukas stebi, kaip senas ūkininkas, prisikimšęs pypke, skelia kibirkštis titnagu ir skeltuvu. Štai minkšta kempė pradeda rusenti. Ugnis! — Kaip tu tai padarei, dėduk ? - Ogi jskėliau iškūrą ant kempės, ir išpūčiau užkurą pypkei, - atsako. Nūdienėje kalboje iškūra išnyko, pradėjus vartoti degtukus, nes turime ir kitą variantą - žiežirba. Slavai tačiau jį išlaikė: iskra. Kieno gi lytis senoviškesnė?

Viena kalbotyros taisyklių nurodo, jog kalba, turinti veiksmažodinę šaknies lytį, yra pirmykštė. Kita gi taisyklė nustato baltų-slavų, kalbų evoliucijoje ž > z, š > s kitimo kryptį. Dėl tų abiejų priežasčių iškūrą yra neabejotinai senesnė už slavų iskrą ir iš čia seka, jog mes tą žodį esame davę slavams. Panašiai, z > z taisyklė galioja ir žiūrėti > zreti bei labai įdomaus mūsų senoviško teatro pavadinimo atveju : *pažiūrėštė > s. sl. pozoriste. (Kaip pašvaistė).

Šio skyriaus specialūs ženklai pažymi :

* Atstatomą prošaknį, gyvoje kalboje išnykusią.

A > B  =   A pakinta, nudyla į B

B < A =   B kilusi iš A

'   nurodo suminkštėjimą

' nurodo kirtįŽvaigždės nudilusi slavų lytis gvezaa > zvezaa roao dar senesnį antrinį g > ž > z kitimą, todėl mūsų prošaknį turime atstatyt" i*gyvėgždq. Ta proga priminsime vieną, svarbų mūsų senos tikybos teigimą : kartu su žmogumi gimsta ir jo žvaigždė, gyyėgžda, gyvybės spindulėlis, ir kai jis krinta iš dangaus, žmogus miršta. Tai dvasios nemirtingumo dogmos poetiškas atspindys liaudyje ; tą klausimą plačiau nagrinėsime penktoje dalyje.

Atstatytą *gyvėgždos prošaknj paliudija kitas tos pat šeimos žodis : žvėris/ *gyvėris (gyvas sutvėrimas,gyvulys),lot.ferus, gr. fer, s. si. zveri . Jojo pirmykštė lytis beveik visai teisingai buvo kalbininkų atstatyta [ "indogermanų" *g h wer . Kai anglų astronomas Sir Lovvell vien apskaičiavimais įrodė, jog turi būti dar viena planeta, o 25 metais vėliau tikrai buvo atrastas Pluto, astronomijos mokslas pergyveno pelnyto pasididžiavimo valandą. Lygiai ir kalbotyra gali pasigirti esanti matematiško tikslumo mokslu. Nepavyko patirti, kuriam lietuviškai nemokančiam mokslininkui tenka gvėros "apskaičiavimo" palmė, tačiau toks žodis mūsuose dar tebėra gyvas ir, indogermanų nepaisant, vartojamas žemaičiuose geraširdės pajuokos prasme : "tu(gvėra!", kaip "tu,verši!" Aišku, tikros prošaknies rašyba truputį kitokia. Vietoje mums absoliučiai svetimo h, turi būti suminkštėjimas : g'vėra - gyvulys,žioplasdaiktas. Būdinga, jog prancūzų kalboje žodis bėre irgi vartojamas tfesiogine ir perkeltine prasme.

Štai dar vienas antrinio kitimo g > z > z slavuose pavyzdys: žie ma, sanskr. himah, hetitų kemanz, si. zima iš*gema -gamtos atgimimo prado. Arijų tikyboje Kalėdos tai astronominė šventė, pagerbiant saulėmainos faktq, dienos ilgėjimą, šviesos dievo atgimimą.

Rūbų pavadinimų srityje -daug kur išliko mūsų paminklų,: vokiečiams davėme kepurę, muetze iš maučia, - tai pradžioje buvo vilnonė megztinė, užsimaunama po šaImu. Ispanams padovanojome batus: zapata iš aučia batas, aulinis batas dabar čebatas. Bet slavus teko apdengti nuo galvos iki kojų : jų *apdengda > odežda kilusi iš*apdengtl > odeti. Mes tebevartojame tos pat prasmės variantą apvilkti, apsivilkti. Slavams davėme ir lovos *apdarq > odr, gi lenkams prisiuvome kišenes > k ieszen1.Jų nešiojama bekiesza tai bekišenis, viršutinis apsiaustos su išpjovomis jųvietoje. Kad tas mūsų teigimas teisingas, turime neatremiamą įrodymą : lenkų kalboje nėra veiksmažodžio kišti.

Kita svarbi kalbotyros taisyklė liečia žodžių nudilima, nutrupėjimą amžių bėgyje. Taip lotynų aqua nudilo iki garso "o" prancūzų kalboje. Slavuose tų nudilimo pavyzdžių labai gausu; veik kiekvienas mūsų žodis pas juos sutrumpėjo, kartais gana drastiškai : (me)lag(is) sutrumpėjo ligi liž, *temsuma ligit'ma, sutvėrimas, t var i ny s; ligi tvar1. Iš jų sutrumpėjusio mrtv lengvai atstatome *mirtuvys ,mirelis.


IŠ  KUR  SLAVAI  PAKILO ?

 Slavų tautos pradžia, gano būdingai, gaubiama tokios pat paslapties, kaip ir mūsų, jei imsime oficialią istoriją.

Per tūkstantmečius jie pasižymi savo visišku "nebuvimu", o VI - VII amžiuje staiga pasirodo, jog jie valdo visą Rusiją, Ukrainą bei Balkanus. Kaip tik tuo pat laiku, tiksliau 630 m. po Kr., avarų didžiajam chanui Bajanui mirus, tie paskutinieji, valdę tą plotą per tris šimtus metų, kukliai dingsta be Žinios (išnyko, kaip avarai, tai klasiškas rusų posūkis), ir kažkokiu būdu jų vietoje atsiranda slavų Bulgarų imperija, išsiplėtusi nuo Uralo, Volgos baseino, per Ukrainą, Panomją, Balkanus ligi Benevento provincijos Italijoje imtinai.

Yra buvę įvairiausių bandymų prorusų, provokiečių, promongolų, probalkanų šalininkų išaiškinti slavų kilmę, ir kiekvienas jų tyrinėtojų neatremiamai įrodė, visus kitus suklydus.

Jei atsiminsime mūsų istorijoje įvykusį "neapsižiūrėjimą", kai XIII - XIV amžiuje, be jokio perspėjimo, mus išgąsdinamo milžiniškos Vytautinės Lietuvos atsiradimu, suprasime, jog tasai slavų iš pasalų pusės Europos užgrobimas yra išdava nuoseklaus užsispyrimo nepastebėti to paties dramblio, Varumonių Rikio valstybės ankstesnio buvimo.

O juk rašytų dokumentų pas juos kur kas daugiau, kaip pas mus. Jie turi Bizantijos kronikos, Romos istorikus, vėliau arabų šaltinius bei senslavių metraščius. Trūksta tik paprastos vedamos minties toms visoms gausioms žinioms suderinti.

Pradėkime nuo neginčytinų pagrindų. Slavų kunigaikščiams labai budingas pomėgis savo vardus papuošti -slav bei -mir galūnėmis: Boleslav, Jaroslov, Balamir, Vladimir, Molamir, be tu slav - šlovės bei mir - pasaulio sutaikintojo galūnių niekaip negalėjo apsieiti. Tačiau tokių vardų aptinkame ir Atilos generaliniame štabe. Istorikai pažymi ypač kelis jo karvedžius, turėjusius aukščiausią rangą ir galingiausias armijos: tai Vardarikis, gepidų - jotvingių karalius, bei trys broliai Volemir, Tautamir ir Vadamir -ostro - gotų valdovai. Štai tie paskutinieji ir išlenda, kaip yla iš maišo: tai neabejotini slavai.

Taip atrandame slavus 400 metų anksčiau už oficialioje bulgarų istorijoje pirmą kartą pasirodantį "grynai" slavų kunigaikštį Malamir - Precian (831 - 852). Daugiau, surišome juos su ostro - gotais. Atidžiau įsižiūrėję, pastebime dar vieną įrodymą: Ostro tai raktinė šaknis slavams nustatyti, - tų vietovardžių apstu čekų - lenkų teritorijoje, ir jie nusitęsia nuo Austrijos ligi Astrachanės Volgos žiotyse, o šiaurėje siekia net Vilniaus su Ostrobramska dievo motina, už kurią turime būti dėkingi Jogailai.

Bet jei ostro - gotai, germanų bei indogermanų nusivylimui, kalbėjo senslaviškai, jie turėjo, jų armijoms Italiją užėmus, ten palikti savo kalbinių pėdsakų. Ir tikrai: italų pizza, tai slavų pišča, valgis, mūsų pietūs. Italu ravioli - tai lygiai taip pat pagaminti ukrainų varenyky, mūsų (va) ruvėliai, (tot. koldūnai), kuriems to mūsų senoviško pavadinimo nesugebėta atrasti. Italų strale, tai sl. strela, mūsų, strėlė. Italų barone - tai sl. barin, mūsų varonis, varingis. Italų stinco - kinka iš*skinka, (pal. lenkų szynka). Italų stoa - sl. srodoI, mūsų staldas įrodo raitelių pulkų atneštą naują pastatą žirgams. Italų balcone, sl. balkon, mūsų visai nesudorkyta balkonė, išsikišusių balkių aplink namą ar svirną dvigubo aukšto gonkos, paremtos protarpiais sustatytais balkiais. Tai gražiausi ir senoviškiausi Vilniaus krašte dar išlikę mūsų statybos paminklai (Prof. Z. Morelowski, Zarysy syntetyczne sztuki Wilenskiej, p. 61 - 65.)

Čia tik keli ostro - gotų žodžiai, pačių vokiečių ekspertų paduoti, kurie nebežino, ką su jais daryti. Kaip matome, jie tiesioginiai rišosi su senslavių ir tuo pačiu mūsų kalba. Tokiu pavyzdžių, be abejo, galima būtų pririnkti ir daugiau, bet tai jau slavistų darbas bei rūpestis.

Mūsų gi tikslas tik praplėšti uždangą pietų Europos plotuose ir įžvelgti tų įvairių antų - vandų, šarmotų, skitų, avarų, bulgarų ir aibės kitų tautų atsiradimo ir dingimo priežastis.

Turbūt, arčiausia tiesos bus žymusis rusų tyrinėtojas Rostovcev, kai jis pasipiktinęs numoja ranka į pangermanistų sugalvotą "tautų kilnojimo" - jų betikslio po Europą lakstymo legendą. Sveiko proto vardan jis nurodo, jog tas mirgantis ginkluotų turistų kaleidoskopas tik apgaulingas istorijos fasadas. Už tų neskaitlingų keliautojų būrelių nugaros, kuriuos vienus temato ir teaprašo kronikininkai, yra žmonija, - 250 milijonų sėslių gyventojų, kurie diena iš dienos dirba ir triūsia toje pačioje vietovėje, niekeno nepaminėti, ir kurių retas per visą gyvenimą nukeliavo toliau už kaimyno ežių. Šitą, teisingą mintį verta mums toliau praplėsti.

Kokia buvo hunų valdovo Atilos jėga ? Savo žygi, kaip žinome, jie pradėjo su 100.000 mongolų, taigi, 100 vėliavų (draugonių, pulkų). Jam Varumonių Rikio Imperiją užėmus, 376 m. Eunapius nurodo, jo vasalo Vardarikio vyčių - gudų armiją siekus 200 vėliavų. Prokopas tuo pat laiku nustato trijų ostro - gotų vadų kariuomenę, irgi apie 200 vėliavų, Girdonis gi praneša, Atilos jungtines jėgas 451 m. sudarius 500 vėliavų. Romos Historia Miscella paduoda net 700 vėliavų, kas irgi priimtina, jei pridėsime visus mažesnius vasalus.

Keturių nepriklausomų šaltinių sutapimas gana tikslus: skaičiuojant patogiai vėliavomis, apsirikti nebuvo kaip. Deja, dalis moderniųjų istorikų tos skaičiavimo sistemos nebesupranta, ir pvz. Durbės ar Šiaulių mūšio dalyvių skaičius jų sumažinamas lygiai 1000 kartų. Mat, jei kronikininkas trumpai pažymi, jog "krito 17 brolių arba riterių", tai jis turi galvoje tiūfadus, vėliavų vadus, kuriems kritus, savaime aišku, jog žuvo ir jų vedamų vėliavų visi kariai, prisiekę juos ginti iki mirties . Tačiau "skrupulingi" istorikai ima tokį sakinį pažodžiui, ir taip gauname lemiamą pasaulinės istorijos mūšį su 17 dalyvių. Tai jau aiškiai kvepia


jantį gyvį, pal. lot. anguis. Šitokią pirminę lytį patvirtina vingilis, vėgėlė, ir pagaliau *(v)ungurys. Lenku wąž, węgorz šalia daug senesnių liudija, jog ąži ir uogor' įrodo, jog jie tas lytis antrąkart iš mūsų pasiskolino jau jotvingių užkariavimo laikais XII - XIV a. P-. Kr., o taip pat paliudija, jog dar tada lietuvių kalboje buvo vartojama pati pirmykštė tų legendinių "indogermanų" lytis.

Slavų žrti   atnašauti  Dievui  paaiškinamas mūsiškiu šerti; valgio aukos sudarė Arijų apeigų svarbią dalį. Tokios pat prasmės ir slavų črevo, *šeruva, motinos gimda vaisių maitinant,  ir krv, *šeruvė , kraujas, kūno maistas. Ties tuo labai svarbiu k-š svyravimu verta šiek tiek ilgiau sustoti.

Klausyti ir slušati, švitėti ir latv. kvitet, karūnas  ir Šarūnas, kalavijas ir šalavijas - visi nurodo  to  svyravimo pirmykštį   šaltinį   balto   -  slavuose. Tuo būdu, pagarsėjęs kentum - centum Boppo išgalvotas suskirstymas   tinka  tik palyginti  naujesnėms kalboms, bet jis nedera prikergti prokalbei, davusiai pradžią abiem k - š  sakoms. Kerdžius  -  skerdžius   -  šerdžius; krivda - krivida   -  skrivida    -  skriauda   rūšies grandys  įrodo pirmykštės *sk   raidės esimą, kuriai suskilus   gauname tą žalvario, o gal ir neolito siekiantį svyravimą. Dar daugiau, krivda   -  skriauda   labai  svarbi tuo,   jog neabejotinai kilusi iš  seniausio Arijų kraujo keršto įstatymo. Lygiagrečiai x  =  ks  junginys davė panašių rezultatu. Išvadoje, galime ramia sąžine prileisti širdžiai   *skerdis   prošaknį (plg.  skersti, kirsti   ir pan.). To viso pasėkoje kentum - centum skirstymas mūsų kalboje neįmanomas, - tai poros tūkstančių metų vėlesnis reiškinys.

Minties prasme slavuose vartojamas žodis "mysli". Dėl tos priežasties jų imią - inminis (vardo), plg. pr. emmens, pamiqt' - pomintis ir panašūs dariniai reikia priskirti mums, nes šaknis randama ir sanskrite. Jų skaniai pagaminta ikra, tai neatsargių eršketų gyvybės inkūra. Galima pastebėti, jog mūsų senovės leksikonas giliai persunktas tikėjimu, - šiuo atveju tas žodis susijęs su nemirštamo gyvybės prado Barnios įsikūnijimu ir sielos nemirtingumu.

SI.   lebed', tai sutrumpėjęs  ir  iškraipytas *gulbandis, mūsų gulbė; lenkų žolądz' tai gilandis (plg.pr.gland), sen. slavų goląben',  balandis; golos  -  balsas. Kadangi g  -  b  svyravimas nurodo be galo senovišką pradinį *w, tas prošaknis reikia irgi laikyti neabejotinai mūsiškėmis, nors indogermanai čia pasijustų lyg ir apeinami. S.sl. ągol (kampas) kilęs iš * ant - galo, lot. angulus. Tai gana svarbus žodis mūsų astronomijos bei statybos atžvilgiu. Panašiai, statybai priklauso ir mūsų *grindinyčia, s. sl. gridnica, šių dienų gryčia. Sla. dolg (ilgas) nurodo į mūsų *d(id)elgas, plg.delsti; glava tai galuva, kūno galūnė, italų capo - užbaigos prasme; tos pat šaknies (bi)čiulavykas, bičiulis; pradinio b' nudilimas jau smarkiai juntamas ir b' cela , vėlesnė pčela, lytyse. Judevica tai deivyčia, Dievui pašvęsta nekalta vaidilutė (kaip telyčia, bažnyčia). Jų nevesta tai vedyboms paruošta nevesta sužadėtinė. SI. sądii tai sendyvis? seniūnas - teisėjas ; lenkų  sejm   tai mūsų   suėjimas,   sl.  sobor tai sanburys   -  šventas   susirinkimas ; bulgarų  Šventa  Sofija tai mūsų senoji šventa Suveja, vėliau užmaskuota šventosios vardu .

Kokios šio  nagrinėjimo  išvados?  Geriausiai   čia   tiktų anglų posakis :   "Don't sell us short". Neparduokime per pigiai slavams tautos, atnešusios  jiems  ugnį  ir bitininkystę, rūbus, namus, tikybą ir socialinę santvarką    ir tūkstantį kitų dalykų, kuriuos kruopštusis Trautmanas yra užfiksavęs. Tačiau  ir tų keletos peržiūrėtų pavyzdžių pakanka, nes tos sąvokos liečia kertinius civilizacijos akmenis.

Jei kas vis dėlto pamanytų, jog per daug iškeliame savo kalbą , štai dviejų autoritetingų rusų akademikų nuomonė :

"Kaip interpretuoti slavų ir baltų kalbų grupių santykį ? Ar jas galima abi nukelti senovėn į vieną plokštumą, lygiagretį klodą, ar reikia žiūrėti į vieną iš jų, kaip kilusią iš kitos ?

Pateikę tokį klausimą ir jį giliai išanalizavę savo knygoje, tie mokslininkai prieina sensacingos mums išvados :

Slavų   grupę   (modelį)   reikia   laikyti  kilusią pasėkoje   Baltų  grupės  (modelio)   pakitimo.   Atvirkščias  santykis   neįmanomas, imant galvon išnagrinėtus faktus"   (V.V.Ivanov i V.N.Toporov - K postanovke voprosa o drevneišich otnošenijach baltiiskich i slavianskich iazykov. Moskva 1958m.)

Tam įrodyti rusų akademikai pasirinko giliai mokslišką šaknų morfemų evoliucijos tyrimo būdą. Jis dar tikslesnis už mano ir Trautmano vartojamą žodžių palyginimą, bet, bijau, jo dėstymas tebūtų įkandamas tik siauram specialistų rateliui.

Be šių kalbininkų įvade matėme E.Fraenkelį iš anksto mūsų ir rusų teigimams pritarus, gi A.VailIant, Vakarų iškiliausias slavistas savo senslavių gramatikos įvade pabrėžia, jog lietuvių kalbą daug iškilių kalbininkų laikė pačia pirmykšte "indoeuropiečių" prokalbe.

Taip susidaro negirdėta moksliniame pasaulyje padėtis : Mūsų kalbos jaunesnieji giminaičiai, slavai, patys be kovos, atiduoda mums tai, kas mums teisėtai priklauso - mūsų kalbos didesnį, senoviškumą; Europos didžiausi autoritetai tam pritaria, gi mes, kažkokio nusižeminimo siaubo apimti, paniškai mėtome per langą brangiausią mūsų kultūros palikimą, lyg jis būtų maru užkrėstas, ir uoliai tebesistengiame "išvalyti" iŠ žodyno visus tos kultūros įrodymus, bendrus su slavais žodžius, užsispyrusiai kartodami melą, jog "jie kilę iš slavų" !

Tokį skandalingą reiškinį galima paaiškinti tik dviem prielaidomis : neprotavimu arba pikta valia. Tik pagalvokit,kas būtų, jei graikai staiga imtų mėtyti iš savo kalbos telefoną, metrą, kilogramą, remdamiesi tuo pačiu pamišėlių argumentu, jog tie žodžiai negraikiški, nes "svetimšaliai juos vartoja"...


Artimiausiu metu bus tęsinys: vikingas@yahoo.com


» Sugrįžti į pradžią

 

Lietuvos.net - Lietuvos Istorija - Parama

Ši svetainė išlaikoma tik iš asmeninių lėšų. Jei manoti jog ji reikalinga - padėkite ją išlaikyti ir garsinti.

Rašykite:

vikingas@yahoo.com