TEGU MEILĖ LIETUVOS DEGA MŪSŲ ŠIRDYSE
Patriotas logo

LIETUVOS PATRIOTŲ LAIKRAŠTIS Nr.2 (37) 2002 m.vasaris

MŪSŲ DARBAS - DIEVO GARBEI IR TĖVYNĖS NAUDAI


Amžina šlovė Nepriklausomybės atstatymo ir Laisvės 1918;1990-91 metų gynėjams,
žuvusiems nuo priešų kulkų ir po tankų vikšrais !
Amžinąjį atilsį duok jiems Viešpatie ir amžinoji šviesa jiems tešviečia!




1. Pirmoji ir paskutinioji
Vasario 16-sios šventė


2. Seimo darbo kokybė
Seimo narių ir seimūnų skaičius


3. "Tautos Demokratijos ir Laisvės Santaros"
Statutas ir programa


Kelio į Vasario 16-tąją pradžia ir vyriausybės sudarymas
Jonas Jusaitis

      1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečiai įžygiavo į Vilnių ir beveik visa Lietuva jau buvo vokiečių rankose. Vilniuje liko tik labai nedidelis lietuvių šviesuomenės būrelis, kuris griežtai buvo pasiryžęs ištverti savo tėvynėje, kita dalis, vadovaujama dūmos deputato Martyno Yčo, pasitraukė į Rusiją.
       Minėtas būrelis stengėsi užimti atitinkančias pozicijas paties miesto gyvenime ir energingai dalyvavo piliečių apsaugos ( milicijos) organizacijoje. Savo tarpe lietuviai būrėsi aplink dvi šelpimo draugijas: "Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti" ir "Lietuvių draugiją agronomijos ir teisės pagalbai teikti". Pirmajame dirbo Pažangos ir krikščionių - demokratų žmonės. Antrojoje - liaudininkai ir socialdemokratai. Vokiečių okupacijos pradžioje, kai dalis seno Komiteto išvažiavo į Rusiją, po derybų, dėl momento svarbumo, į Komitetą buvo kooptuota iš Agronomijos draugijos: St. Kairys, Janulaitis, Biržiška, Peliksas Bugailiškis. Tokiu būdu Komitetas tapo jungtine pasilikusios šviesuomenės organizacija.
       Okupacijos metu jos savaime virto kultūros ir politikos centrais, ypač Komitetas. Pirmoje vietoje reikėjo sukurti savas mokyklas, paruošti joms vadovėlius. Vokiečių Vilnius pavadintas lenkų miestu sukėlė nemažai rūpesčių lietuviams. Lietuvių veikėjams reikėjo imtis priemonių, išaiškinant tikrąją padėtį. Tam tikslui jau 1915 metų pabaigoje visų partijų ir srovių lietuvių atstovai susispietė Vilniuje į vieną bendrą būrį ir išrinko iš savo tarpo vykdomąjį komitetą iš penkių žmonių : Antano Smetonos, J. Šaulio, St. Kairio, kun. J. Stankevičiaus, Petro Klimo, kurie turėjo atstovauti lietuvių reiklams ir ginti juos prieš okupacijos valdžią. Sunkios viešojo darbo sąlygos vertė šią organizaciją kreiptis į plačią visuomenę slaptais atsišaukimais ( Vieną iš jų redaguotą P. Klimo pateikiame straipsnio pabaigoje). Jie kėlė Lietuvos valstybės atstatymo ir nepriklausomybės obalsį. Krašte jie rado pritarimą. Prasidėjo atgijimas. Kai komitetas ir "penkiukė" rašė pareiškimus, memorandumus, darė kitokius žygius besigindama, - jų sąmonėjė brendo didžioji Lietuvos ateities problema. Tačiau įzoliuoti Vilniaus saloje jie nežinojo, kas yra toji Lietuva. Buvo sumanyta paleisti slaptus žvalgus, kad jie apžiūrėtų tą Lietuvą. P. Bugailiškis gavo Žemaitiją, Pr. Dovydaitis - šiaurinę Suvalkiją, P. Klimas - Dzūkiją ir Kapsiją. Šiaip ne taip pavyko išsirūpinti iš Vokiečių valdžios reikiamus toms kelionėms dokumentus. Tų dokumentų galiojimo laikas buvo nuo spalio 13 iki lapkričio 31 d. Buvo ir neoficialus Komiteto pirmininko A. Smetonos ir sekretoriaus kun. Dogelio pasirašytas dokumentas - įgaliojimas lankyti draugijos skyrius, su jų pagalba rankioti žinias apie ūkio ir apskritai vietos gyvenimą ir kultūros stovį, bendrai su skyrių valdybomis tartis dėl mokyklų steigimo ir t.t.
      Komitetas informavo vokiečių okupacinę valdžią apie Lietuvos praeitį ir dabartį ir išdėstė savo nepriklausomybės siekimus. Komitetas, pasitaikius progai, prisidėjo prie "Rusų pavergtųjų tautų Lygos", jos rašte (1916 m. gegužės mėn.) į Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą Wilson'ą pridėjo savo atskirą pareiškimą ( pasirašė: J. Basanavičius, A. Smetona, kun. Dogelis, A. Stulginskis, M. Biržiška, J. Vileišis, Petras Klimas). Tų pačių metų birželio mėn. ši grupė įgaliojo 3 lietuvių atstovus( St. Kairį, J. Šaulį, A. Žmuidzinavičių) važiuoti į minėtos Lygos kongresą Lozanoj. Šie atstovai padarė savo deklaraciją, iškeldami visiškos ir neaprėžtos Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą.
       Komitetas rašė memorandumus okupacinei valdžiai su reikalavimais palengvinti krašto būklę, leidžiant lietuviškai susirašinėti, sumažinti nežmoniškas rekvizicijas bei priespaudą visose gyvenimo srityse.
       Tuo pat metu brendo Lietuvos Tarybos sudarymo klausimas. Vokiečių karo valdžia kreipėsi į Žemaičių Vyskupą Karevičių, paskui į Dr. J. Basanavičių, A. Smetoną, kad jie nurodytų "ištikimus" asmenis darbui prie karo valdžios. Visi griežtai atsisakė.

Vilniaus konferencija 1917 m. rugsėjo 18-22 d.

       Po ilgų ir sunkių derybų, Vilniaus lietuviams pavyko gauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Konferencijai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė sukvietė Organizacinį Komitetą. Šio Komiteto posėdžiuose 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. dalyvavo 16 žmonių iš provincijos ir 5 - iš Vilniaus ( kun. Stankevičius, S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona, P. Klimas). Organizacinis Komitetas priėmė ištisą eilę rezoliucijų.
       Negalėdami padaryti delegatų rinkimų į konferenciją, Org. K-to nariai, pasiskirstę apskritimis, po pasitarimų vietose, pristatė kandidatus išrinktajam Vykdomajam Biurui ( A. Smetona, J. Šaulys, kun. stankevičius, M. Biržiška, P. Klimas). Biuras sudarė konferencijos narių sąrašus po 3-5 nuo kiekvienos apskrities ( apskričių tada buvo 33). Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš visų luomų srovių ir partijų.
    &np&bsnbsp Į konferenciją buvo sukviesta 264 žmonės, atvyko 214. Posėdžiai vyko nuo rugsėjo 18 ligi 22 d. už uždarų durų, nedalyvaujant jokiam okupacinės valdžios atstovui. Rezoliucijos buvo priimtos beveik vienbalsiai.
       Pastaba: besidomintiems asmenybėmis - Tarybos nuotrauka yra atspausdinta "Patriote" 2001 m. Nr. 2-3(32-33)
       Pirmoji politinė rezoliucija - "Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais pagrindais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų, su ekonomijos reiklaujamais korektyvais.Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta (seimas) turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis".
       Antroji - "Jeigu Vokietija (okupavusi valstybė) sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, kad Lietuvos interesai normalinėse taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija".
       Išrinkusi vykdomąjį organą - Tarybą - iš 20 žmonių:1. Jonas Basanavičius (gydytojas, 66 m. amžiaus, nepartinis), 2.Banaitis Saliamonas (spaustuvininkas, 31 m. amžiaus, krikščionis demokratas), 3. Biržiška Mykolas (teisininkas, 35 m. , tada dar socialdemokratas), 4. Kazys Bizauskas (studentas teisininkas, 24 m., krikščionis demokratas), 5. Dovydaitis Pranas (teisininkas, 31 m., krikščionis demokratas), 6. Kairys Steponas ( inžinierius, 40 m., socialdemokratas), 7. Klimas Petras (teisininkas, 26 m., nepartinis), 8. Malinauskas Donatas (agronomas, 48 m., nepartinis), 9. Mironas Vladas ( kunigas, 37 m., tautininkas), 10. Narutavičius Stanislovas (teisininkas, 56m., nepartinis), 11. Petrulis Alfonsas (kunigas, 44 m., krikščionis demokratas), 12. Smetona Antanas (teisininkas, 43 m., tautininkas), 13. Smilgevičius Jonas (valstietis, 46 m., nepartinis), 14. Staugaitis Justinas (kunigas, 31 m., krikščionis demokratas), 15. Stulginskis Aleksandras ( agronomas, 32 m., krikščionis demokratas), 16. dr. Šaulys Jurgis (ekonomistas, 38., nepartinis), 17. Šaulys Kazimieras (kunigas, 45 m., krikščionis demokratas), 18. Šernas Jokūbas (teisininkas, 29 m., nepartinis), 19. Vailokaitis Jonas (bankininkas, 31 m., krikščionis demokratas), 20. Vileišis Jonas ( teisininkas, 45 m., liaudininkas). ir rezervuodama dar vietų tautinėms mažumoms, konferencija rugsėjo 22 d. pabaigė savo darbą. Taryba išsirinko prezidiumą iš 5 asmenų: Smetona Antanas - pirmininkas, gavo 19 balsų, Kairys Steponas - pirmasis vicepirmininkas (19 balsų), Mironas Vladas - antrasis vicepirmininkas (13 balsų), Šaulys Jurgis - pirmasis sekretorius ( 19 balsų), Klimas Petras - antrasis sekretorius (11 balsų).
       Pirmieji Tarybos žingsniai buvo nukreipti į krašto padėties gerinimą valdymo sistemoje ( rekvizicijų, mokyklų, santykiuose su žmonėmis, miškų eksploatacijoj, banditizmo naikinime, priverstinuose darbuose, pabaudų ir mokesčių sistemoje). Taryba pasiuntė savo atstovus į lietuvių konferencijas Šveicarijoje( kitų kraštų) ir Stokholme( Rusijos lietuvių). Šios konferencijos pripažino Lietuvos Tarybą vyriausiuoju Lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei valdyti.
       1917 m gruodžio 10 d. Tarybos delegacija nuvyko į Kauną susitarti su vokiečių Užsienio reikalų Ministerijos ir kanclerio atstovu. Nepavykus susitarti su vokiečiais dėl Lietuvos nepriklausomybės, atsižvelgdama į besiartinančias taikos derybas Brastoje, Taryba priėmė gruodžio mėn. 11 d. nutarimą:
       I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienių lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.
       II. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose, Lietuvos Taryba prašo Vokiečių Valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja, nieko netrunkant, sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių Valstybe, Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos Valstybe, kurs turėtų būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimko konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.
       Lietuvos Tarybos delegacijai nebuvo leista su tokia deklaracija dalyvauti Bresto taikos derybose, todėl lietuviai nusivylę Vokiečių valdžia, 1918 m. sausio 8 d. sustatė naują formulę. Toje formulėje buvo pridėtas pareiškimas, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti reikia kiek galima greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, demokratiškai išrinktą visų Lietuvos gyventojų.
       Nutrūkus deryboms tarp rusų ir vokiečių, o Lietuvai nesutarus dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, Taryboj kilo ginčai dėl gruodžio 11 d. nutarimo, kuriame būtų paminėta apie Steigiamojo seimo kompetenciją. Už tokį pakeitimą balsavo 12 Tarybos narių. Prieš pasisakę Tarybos nariai: St. Kairys, J. Vileišis, S. Narutavičius ir M. Biržiška išstojo iš Tarybos. Likę Tarybos nariai ryžosi eiti savo keliu ir daryti griežtų žingsnių. Lietuvos Taryba ultimatyviai pareiškė Vokiečių valdžiai: "Jei po mūsų nepriklausomybės pareiškimo Vokiečių valdžiai, per tris savaites nebus sulaukta tinkamo iš Vokiečių valdžios mūsų nepriklausomybės pripažinimo, tai Taryba anuliuoja visus savo Vokiečių valdžiai duotus pasižadėjimus gruodžio 11 d.nutarimo pagrindu.
       Patyrus iš reichstago daugumos atstovų, kad jie pripažįsta teisę patiems lietuviams laisvai nusspręsti savo ateitį ir, kiek tas neprieštaraus Vokiečių bendriems ir karo interesams, parems tą teisę. Tokiose sąlygose Lietuvos Taryba pasiryžo statyti nepriklausomybės skelbimo klausimą visai savarankiškai. Buvo peržiūrėtas 1918 m. sausio 26 d. nutarimas ir surasta bendra visiems priimtina formulė, kuri vėl grąžino į Tarybą sausio 16 d. išstojusius narius.
       Tai kaip tik buvo vasario 16 d. vienbalsiai priimtas nutarimas dėl jau mums žinomo Nepriklausomybės akto.
       Tas nutarimas buvo tuojau praneštas Vokietijos Užsienio reikalų Ministerijos atstovui Vilniuje ir centrinei Vokiečių valdžiai. Vietiniuose laikraščiuose paskelbti vokiečių cenzūra neleido. Berlyno laikraščiuose pasirodė tik vasario 18 d. "Lietuvos aidas" paskelbęs šį aktą buvo konfiskuotas.
       Prasidėjo sunki diplomatinė kova dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1918 m. liepos pabaigoje Lietuvos Taryba pasivadino Valstybės Taryba. Dėl diplomatinės kovos metodų Valstybės Taryboje kilo aštrių ginčų. Vėl ankstesnis ketvertas valstybės Tarybos narių išstojo iš Tarybos( vėliau du iš jų grįžo). Taryba kooptavo 6 naujus narius ( J. Alekną, E. Draugelį, M. Yčą, J. Purickį, S. Šilingą ir A. Voldemarą).
       Keturis mėnesius, ligi pat vokiečių revoliucijos ir karo pralaimėjimo, Taryba vedė nelygią kovą dėl savarankiškos vyriausybės sudarymo. Tik spalio mėn. 20 d. Tarybos prezidiumas audiencijos metu pas kanclerį gavo teigiamą atsakymą dėl Lietuvos vyriausybės sudarymo. Spalio 28 d. Taryba susirinko paskutinį kartą, kaip vienintelis kuriamosios Lietuvos valstybės organas ir išdirbo laikinąją konstituciją. Tos konstitucijos pagrindu Tarybos prezidiumas pavedė lapkričio 5 d. prof. A. Vodemarui sudaryti atstatytos Lietuvos vyriausybę. Kabinetas buvo sudarytas lapkričio 11 d.

Lietuviai!
(Petras Klimas)


       Ar yra pasaulyje kas būtų tiek prisikentėjęs, tiek vargo išvargęs, kiek mes, lietuviai, savo žemelėje? Dar žiloje senovėje mus draskė, plėšė ir žudė piktieji kryžuočiai. Ir mūsų tėvų tėvai, seniai ir proseniai, prieš juos savo laisvę gindami, savo krauju kaip rasa, kaip lietumi apšlakstė kiekvieną savo tėvynės pašalėlį. Betgi neliko jie kryžuočių vergučiai! Ir niekuomet jie nesidavė, kad jų žemėje būtų kitas kas, ne jie patys, ponai. Niekuomet nesileido, kad jųjų krašte bet kas svetimas lietuvį valdytų ar naudotų. Užtat per ištisus amžius jiems teko grumtis su savais kaimynais dėl savo krašto laisvės. O neprietelių buvo daug. Kiekvienas jų tetykojo apgrobti...
       Ilgos nepabaigiamos kovos ilgainiui nuliežė kraštą, nustelbė stangias jėgas, perlaužė Lietuvos stiprybę. Neišturėjome. Mus išdraskė. Rytų ir šiaurės milžinas paveržė mums žemę, atėmė laisvę, pančiais apkalė. Pietų pusės tariamieji mūsų talkininkai, patys likę belaisviais, čia pat, mūsų tarpe tykojo mums lietuvišką dvasią išplėšti. Griežti vakarų kaimynai pamažėli mažomis dalelėmis naikino mūsų brolius Prūsuose. Tarytum viena jūra mus užjaučianti beliko. Tik ji savo bangų liūdnu ūžesiu padėjo tiek amžių mums sielvartų dainas niūniuoti...
       O patvariausi mūsų tautos sūnūs, tikrieji Lietuvos vaikai, tempė sunkų baudžiavos jungą, savo kruvinu prakaitu maitindami sau priešininkus.
       Kada gi, baudžiavai kritus, Lietuva it miškas po žiemos ledų kėlės, - jai nugenėjo šaknis, atėmė žadą. Per 40 metų mus laikė nebyliais, o prašnekusius drąsuolius kalėjimas ir šiaurės speigai rovė iš mūsų tarpo. Mūsų vaikams norėta įskiepyti svetima dvasia, įbrukti svetimą kalbą. Tarytum norėta atskirti vaikai nuo tėvų, tėvai nuo vaikų, kad jie, kits kito nesuprasdami, patys tamsybėje ir barnyje sumištų ir sugniuštų.
       Kas besurokuos, kas besurašys visa tai? Mūsų motinų ašaromis upės, ežerai, jūros paplukę; mūsų tėvų kančias, rasi, tik pats pragaras pranoktų... Ir pagaliau šiandien mūsų kraštą svetimi pavertė savo žiaurios pjovynės vieta. Puikiausios mūsų dirvos dėl jųjų tyrais pavirto, gražios sodybos dūmais nuėjo. Ir išdraskytas lietuvis elgeta paliko.
       Ar gali tad būti pasaulyje dar, kas būtų tiek prisikentėjęs, tiek vargo išvargęs, kiek mes, lietuviai savo žemelėje?! Ir ar gali todėl čia kas teisių daugiau turėti, kaip mes, tą savo žemę taip gausiai krauju, prakaitomis aplieję? Ir už ką turi mus kas tinkamas liežti, skausti, naikinti? Ar kitos tautos didelės ir mažos, vargusios, kentėjusios, neįsigijo savam krašte valios? Nejaugi mums vieniems pasaulyje ta juoda nevalios dalia per amžius skirta?
       Niekados ir niekados
       Lietuviai! Tiek amžių čia išvargę ir ligi šiol ištvėrę, argi mes savo vargams čia galo nerasime? Mes turime rasti, kad lietuviai esame ir žmoniškai gyventi norime!
       Bet viena visados atminkite, ligi ant mūsų svetimi ponai turės valią, ligi jie ne mes čia šeimininkai būsime, ligi rusai, vokiečiai ar lenkai mus valdys ir gainios, o mes nesusipratę, iškrikę jiems tebetarnauti turėsime, - visa paliks senoviškai ir savo vargams niekuomet galo nematysime. Svetimi ponai nepaliaus savo reikalų težiūrėję, savo letenos dėję, savo kalbos, savosios dvasios mums nebrukę... O lietuvis žūdamas iš kailio nersis...
       Tuo tarpu čia mes esame savo žemėje, tėvų ir protėvių iš senovės mums paliktoje, mes turime visai savotišką, ypatingą kalbą, savo bendrų vargų ir džiaugsmų praeitį, savuosius papročius, savo būdą, palinkimus, savąjį ūkį. Mes čia esame visai atskira tauta ir šalis, ir iš tikrųjų jokių svetimų ponų kaip ir kitos tautos neprivalome. Mūsų pagaliau yra nemaža, turime ir jūros į platųjį pasaulį išeiti, darbo irgi nevengiame, vargo nebijome, jėgų ir šviesos taip pat nepasigendame. Trūko mums ligi šiol tik laisvės ir valios savo šalyje šeimininkais būti ir čia saviškai bendram Lietuvos labui tvarkytis. Dėl to mes merdėjome, dėl to mes nykome, dėl to mes ir žūti galime...
       Tik laisvi palikę, svetimų tautų nevarinėjami ir negrumiami, tik laisvi valdovai laisvoje savarankiškoje Lietuvoje tegalime savo gyvenimą tinkamai sutvarkyti ir kaip ir kitos nepriklausomos tautos sau gražią ateitį nukloti. Toks vienintelis tegali būti mums ir atlyginimas už išvargtą vargą. Ir mes patys pirmieji privalome jo ieškoti.
       Žinoma, nelengvas tatai uždavinys. Ir ne dienai, ir gal ne metams čia darbo. Rasi, ir ilgai dar teks mums su visokiais mūsų laisvės priešininkais kovoti. Bet nenusigąskime, nenuleiskime rankų! Tiek amžių vilkų nešioti ir pamesti ligi galo, ir ištverkime! Susipraskime visų pirma! Ir šiandien, mūsų žilosios senovės prosenius atminę, gaivinkime savo širdyse jų karštą tautos laisvės troškimą! Uždekime dvasioje laisvos nepriklausomos Lietuvos obalsį ir jo vardu vienybėje kietai kits kitą remkime! Tas obalsis turi nušviesti mūsų patvarų darbą Lietuvos reikalams. Ir neleiskime pasirodyti mūsų tarpe ištižėlių ir baikštuolių dvasiai, kuri dėl išdžiūvusios kruopelės telaukia senų ar naujų ponų ir temoka, jų kalba švebeldžiuodama, lenktis jiems! Pakaks mums Ponų! Būkime ir jauskimės visur savo šalies teisėti šeimininkai, nes mes toki turime būti. Ir reikia, kad visi pajustų tą mūsų supratimą.
       Kada kiekvieno lietuvio ir lietuvės širdyje budės neslepiama stipri, laisva lietuviška dvasia, kada kiekviena lietuvė ir lietuvis supras ir minės, jog jis čia šeimininkas, o ne kieno vergas turi būti, jog jam čia savo šalies teisės pridera, su jo kalba ir valia turi skaitytis, kada tėvai ir vaikai, dideli ir maži degs vienu Lietuvos laisvės-nepriklausomybės siekimu ir kada visi lietuviai kaip vienas žmogus tvirtai stovės tų Lietuvos reikalų sargyboje, - nebus mums baisūs ir patys pikčiausieji neprieteliai.
       Tad tepažadina ir sustiprina žaibu aplėkęs tas šauksmas visą dar gyvą Lietuvą, ir mūsų tėvynė tikrai nežus!!!
T e g y v u o j a    s u s i p r a t u s i    ir    l a i s v a    L i e t u v a

       "Laisvos Lietuvos kovotojai"

       Redakcijos komentaras
       O kaip teisingi šio atsišaukimo į tautą žodžiai, net ir šiandien, suredaguoti didelio Lietuvos patrioto Petro Klimo, vieno iš tuometinio negausaus būrio lietuvių šviesuolių, dirbusių "Komitete dėl karo nukentėjusiems šelpti", kuris nedavalgęs, nedamigęs aukojosi dėl Lietuvos valstybės atstatymo, dėl tautos ateities, kaip ir visi kiti Lietuvos Tarybos nariai. Jiems nereikėjo nei ordenų, nei žemės sklypų už savo pasiaukojantį darbą dėl Lietuvos valstybės, dėl tautos ateities. Jie netapo net per 20 nepriklausomybės metų milijonieriais.
      Paveldėję iš okupantų suniokotą kraštą, be pramonės įmonių, per 20 savarankiško gyvenimo metų išvedė Lietuvą į pirmaujančių tarpą iš buvusių pavergtųjų tarpo.


       O jeigu būtų buvę 1990 metų tariamo patriotizmo apimti veikėjai taip pasiaukojamai dirbę per dešimtmetį kaip anieji! Deja. Šie pseudo patriotai per atgautos nepriklausomybės dešimtmetį sugebėjo sugriauti pramonės įmones, suniokoti žemės ūkį ir iš to susikrauti milijoninį turtą. Ir dar jiems maža! Norėdami dar pagausinti savo milijonus, padlaižiaudami svetimšaliams, už grašius pardavinėja tautos užgyventą turtą.


Newsweekpaper
"PATRIOTAS"
in Lithuanian

P.O. Box 938
Kaunas 3043
LITHUANIA
Savaitraštis
"PATRIOTAS"
Nr. 2 (37)

Redakcijos adresas:
A/d 938
Kaunas 3043
Vyriausias redaktorius
Jonas JUSAITIS
HEAD EDITOR

Tel. (8-27) 712786
       (8-298) 21516
E-mail: jjusaiti@takas.lt
SL 1440

Laikraštis leidžiamas iš aukų
Rankraščiai negrąžinami

Redakcija neatsako už autorių pareikštas mintis


Web design by Jusaitis. © 2002