"... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti
su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta..."
Iš Hipatijaus Metraščio 1251 m. įrašo
 
Nr. 14 (632) 2007 m. liepos 21 d. Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 2 Lt
 

Aktualijos

Straipsnių paieška

Kitos aktualijos

Straipsnių archyvas

Priedas "Senieji Trakai"

Priedas "Lietuviškas baras"

Svečių atsiliepimų knyga

Redakcinė kolegija

Leidėjas ir laikraščio istorija

Prenumerata ir pardavimas

Vorutos bibliografija

Rėmėjai


Prie Lietuvos vardo ištakų

    Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas

   Lietuvos (Lituae) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. kovo 9 d. įraše apie šv. Brunono žūtį. Tą pačią žinią (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Merzeburgietis datuoja 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis, bendravo su jo tėvu ir greičiausiai būtent jis parašė neišlikusią “Brunono darbų knygą”1 .

   Informacija apie Brunono žuvimą Lietuvos, Prūsijos ir Rusios pasienyje Vokietiją (Saksoniją) pasiekė per Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo dvarą. Boleslovas organizavo Brunono misiją į jotvingių žemes, o jai žlugus, išpirko Brunono palaikus. Tačiau tarp Lenkijos ir Vokietijos tuo metu vyko karas ir informacija iš Lenkijos, kaip manoma, galėjo pasiekti Vokietiją tik 1010 m., kai buvo surengtos taikos derybos su lenkais. Vokietijos karaliaus Henriko II vardu jas vedė Brunono giminaitis Valtredas. Be abejo, jis pasirūpino išsiklausinėti apie kankiniu tapusio savo giminaičio likimą.

   

   Slaviška Lietuvos vardo forma ir jos kilmė

   Tai, kad Lietuvos vardas į šaltinius pateko tarpininkaujant slavams, greičiausiai lenkams, nulėmė ir tą formą, kuria jis buvo užrašytas – Lituae. Tai kilmininko linksnis (“Lietuvos”), o vardininkas būtų Litua. Viduramžiais garsai v ir u buvo žymimi ta pačia raide, todėl šį užrašymą reikia skaityti Litva. Taip lenkai ir daugelis kitų slavų iki šiol vadina Lietuvą (Litwa, Litva, tik makedonai ir bosniai sako Litvanija, o Vokietijoje gyvenantys sorbai - Litawska).

   Kodėl slavai taip vadina Lietuvą, iš esmės aišku. Lit- vietoj Liet- yra dėsningas pakitimas – slavai ir kitais atvejais pirminį dvibalsį ie (kuris savo ruožtu kilęs iš ei) verčia balsiu i (pavyzdžiui, liepa - lipa, lieti - liti, žiema - zima ir t.t.). Kiek sudėtingiau paaiškinti, kodėl priesaga -uva (ankstesnė -ava) slavų kalbose sutrumpėjo į -va. Šiuo metu kalbininkai sutaria, kad taip atsitiko dėl to, kad a prieš v redukavosi, virto vos ištariamu balsiu ъ (vadinamas “jeru”) ir galiausiai visai iškrito (t.y. Litava virto Litъva, o paskui - tiesiog Litva). Tai iš tiesų įmanoma, bet ankstyviausi slaviški Lietuvos vardo užrašymai jau nebeužfiksuoja tokios raidos. Anksčiau kalbininkas K.Kuzavinis buvo pateikęs ir kitokį aiškinimą. Jo manymu, pačioje lietuvių kalboje buvo dvi gretiminės Lietuvos vardo formos - Lietava ir Lietva. Tokią nuomonę jis grindė tuo, kad panašios formos žinomos kitų baltų toponimų užrašymuose (Skalva ir Skalava, Jotva, Latva; upėvardžiai Gryžuva ir Gryžva, Mituva ir Mitva, Vaduva ir Vadva).

   

   Lietuva ir Lietauka

   Pagal vyraujančią teoriją Lietuvos vardas kildinamas iš hidronimo, susijusio su žodžiu lieti. Vyrauja K.Kuzavinio hipotezė, siejanti Lietuvos vardą su konkrečia upele – Letauka ar Lietauka (jo rekonstruota į Lietava)2. Šis pavadinimas buvo patvirtintas, apklausus vietos gyventojus lietuvius, kurių Lietavos pakrantėse nedaug tėra – prie pat upelės esančiame Perelozų bažnytkaimyje įsikūrusi rusų sentikių bendruomenė, kurios įtakoje ir išplito forma Letauka. Taip pat Lietavos apylinkėse buvo užrašyti keli mažesni su Lietuvos vardu susiję hidronimai.

   Vis dėlto reikia pastebėti, kad Lietavos upelė nedidelė (11 km ilgio), betarpiškai prie jos nėra jokių archeologijos paminklų, ir vargu ar galėjo būti, nes vietovė pelkėta. Nors už 30 km yra toks centras, kaip Kernavė, bet pėsčiam žmogui – tai dienos kelias, todėl sunku būtų paaiškinti, kodėl Lietuvos vardas būtų kilęs būtent nuo šio upelio.

   S.Karaliūnas atkreipė dėmesį, kad maži upeliai kartais būna pavadinami etnoniminės kilmės vardais (Szwed prie Slugocino; Litwinka, įtekanti į Bebros kairįjį intaką Sidrą). A.Dubonio pastebėjimu, Gegužinės-Perelozų dvare (taigi Lietavos pakrantėse) 1511 m. minimi leičiai, – “lietuviai lietuviuose”, – apie kuriuos pakalbėsime atskirai. Su jais ir galima būtų sieti Lietavos upelės vardą.

   

   Lietuva – tai kariauna?

   Pastaruoju metu reikšmingą įnašą į Lietuvos vardo problemos sprendimą padarė Artūro Dubonio studija apie leičius3 ir Simo Karaliūno atlikta visų ankstesnių Lietuvos vardo kilmės hipotezių analizė4. Vis dėlto šių autorių darbuose yra ginčytinų dalykų, todėl juos reikia plačiau aptarti.

   S.Karaliūnas pasiūlė originalią hipotezę, pagal kurią Lietuvos vardas siejamas su vokiečių kalbos žodžiu leiten (vesti, vadovauti). Šis žodis laikomas indoeuropiečių prokalbės veldiniu, kuris anksčiau galėjęs būti ir lietuvių kalboje. Lietuvos vardas esą iš pradžių reiškęs kariauną, ir tai patvirtinantys istoriniai šaltiniai5. Čia reikia pastebėti, kad istoriniai šaltiniai tokių keistų pažiūrų nė iš tolo nepatvirtina. S.Karaliūnas labai dirbtinai visuose lietuvių (rusinų metraščiuose vadinamų kuopiniu daiktavardžiu Litva) kariniuose veiksmuose įžvelgia žodžio Litva reikšmę kariauna. Tačiau tai tas pat, kas iš sakinio “Lietuviai prekiauja automobiliais” daryti išvadą, kad žodis lietuviai turi reikšmę prekeiviai ir tuo grįsti kokias nors etimologines išvadas. Kitaip sakant, Litva metraščiuose iš tiesų reiškė kariauną ar kariuomenę, bet tik tokią kariauną, kuri sudaryta iš lietuvių. Jei kariauna sudaryta iš kitos tautos atstovų, tai ji tuose pačiuose metraščiuose vadinama kitu etnonimu (taip galima daryti išvadą, kad visi etnonimai kilę iš žodžio kariauna!). Lingvistinė S.Karaliūno argumentacija remiasi daugiausia germanų kalbų grupės duomenimis, todėl irgi yra abejotina.

   

   Lietuva ir leičiai

   A.Dubonis istoriniais duomenimis pagrindė teiginį, kad pirminė lietuvių etnonimo forma buvo leitis. Kad šaknis liet- kilusi iš *leit-, kalbininkams buvo žinoma ir anksčiau (etnonimas leitis “lietuvis” išliko latvių kalboje). A.Dubonis įrodė, kad leičiais lietuviai dar buvo vadinami kai kuriuose XIV–XV a. šaltiniuose, o XV–XVI a. davė vardą specifiniam LDK valstiečių sluoksniui. Ypač iškalbingas Vroclavo miesto tarybos nario Jono Steinkellerio 1429 m. pranešimas iš Lucko suvažiavimo, kuriame kalbama apie Vytauto ketinimą karūnuotis leičių karaliumi (konyng der Leytten).

   Tačiau A.Dubonis nepateikė savos Lietuvos vardo etimologijos, tik pavadino perspektyvia S.Karaliūno hipotezę, jos teigiamybe laikydamas tai, kad “Lietuvos vardo užuomazgų ieškoma ne vandenyje, bet žmonėse”. Vis dėlto daugelio baltų žemių vardų užuomazgų reikia ieškoti būtent vandenyje, o ne žmonėse. Užtenka paminėti vien Upytės ir Upmalos žemių vardus, kurių ištakų tikrai niekam nešaus į galvą ieškoti ne vandenyje.

   A.Dubonio teiginys, kad valstiečių sluoksnio pavadinimas leičiai susijęs su etnonimu lietuvis, susilaukė rimtos Zigmo Zinkevičiaus kritikos6. Z.Zinkevičius nurodė pripažintą teoriją, pagal kurią dvibalsis ei rytų baltų kalbose išvirto į ie “greičiausiai būdamas kirčiuotas”. Vadinasi, jei žodyje leĩtis yra ei, jis turėjo lietuvių kalboje išvirsti į ie, arba kirtis anksčiau turėjo būti galūnėje. Iš tiesų sunku būtų patikėti, kad ankstesnis kirtis galėtų būti buvęs tokioje galūnėje, kokia dabar rašoma (leitìs). Tačiau atkreipkime dėmesį į tai, kad kaimai Leičiaĩ Šiaulių ir Vilniaus rajonuose, kirčiuojami pagal 4 kirčiuotę, liudija, jog pirminė žodžio leitis forma greičiausiai buvo leitỹs (su tvirtagale priegaide galūnėje). Tokiu atveju pagal Z.Zinkevičiaus nurodytas sąlygas žodyje leitys lietuvių kalboje dėsningai išlieka nepakitęs ei.

   

   Leitė: išsiliejanti ar molinga upė?

   Z.Zinkevičius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad leičių vardas kaimų varduose Leičiaĩ, Laĩčiai turi tvirtagalę šaknies priegaidę, o žodžiai Lietuvà (acc. Líetuvą) ir lietùviai – tvirtapradę. Kadangi priegaidės paprastai nekinta, Z.Zinkevičius daro išvadą, kad žodžiai nėra giminingi. Ši problema lieka iki galo neišaiškinta ir reikalauja tolesnio tyrinėjimo. S.Karaliūnas teigia, kad Lietuvos vardas kartais būna ir su tvirtagale priesaga (acc. Liẽtuvą). Be to, žinoma etnonimo lietùvis forma su tvirtagale galūnės priegaide – lietuvỹs (gen. sing. liẽtuvio, acc. sing. líetuvi).

   Savo ruožtu S.Karaliūnas linkęs priimti leičių ir lietuvių tapatumą, bet “priegaidės argumentą” pasitelkia kitu atveju – kritikuodamas hidroniminę Lietuvos vardo kilmės hipotezę. Pastarosios šalininkai seniai buvo atkreipę dėmesį į Rusnės intako pavadinimą Leĩtė (intakas – Leitãle) ir Graumenos intaką Leità (acc. sing. Leĩtą; gretiminės formos: Leĩtupalis, Leitỹs) (Šilutės r.), laikydami juos šaknies leit-/liet- (lieti) vediniu. S.Karaliūnas atkreipė dėmesį, kad šie upėvardžiai turi tvirtagalę priegaidę ir todėl negali būti giminingi žodžiui líeti. Jie greičiau susiję su žodžiu laĩtas “molio gabalas” (balt. *leĩta- “molis”) ir reiškia molingą (ne išsiliejančią) upę. Čia S.Karaliūno ir Z.Zinkevičiaus argumentacija susiliečia – būtent su žodžiu laitas Z.Zinkevičius sieja valstiečių sluoksnio pavadinimą leičiai.7 Tačiau galima pasakyti ir daugiau – leitis nebūtinai kilęs tiesiogiai iš žodžio laitas, bet galimas ir upėvardžio Leitė ar Leita, reiškiančio galbūt molingą upę, tarpininkavimas. Žodžiu leitis gali būti tam tikros upės, vardu Leitė, pakrančių gyventojas. Taigi sudėję Z.Zinkevičiaus ir S.Karaliūno argumentus galime paaiškinti hidronimo Leitė ir etnonimų leitis (leitỹs) bei lietuvis (lietuvỹs) tam tikrą ryšį.

   

   Nuo molio iki lietuvio

   Visa tai rodo, jog Lietuvos ir lietuvių vardas iš tiesų gali būti kilęs tokiu būdu: laĩtas (*leĩtas) “molis” – Leĩtė “molinga upė” – leitỹs “Leitės pakrančių gyventojas” – Leĩtava “leičiai, leičių žemė” (kuopinis daiktavardis) – Lietava || Lietuvà “t.p.” – lietùvis || lietuvỹs “Lietuvos gyventojas”. Aptarkime paskutines šios schemos grandis plačiau.

   A.Dubonis ir S.Karaliūnas iš etnonimo leitis išveda Lietuvos pavadinimą. Priesaga -ava yra naudojama kuopiniams daiktavardžiams sudaryti: brolis - broliava (=broliai), velnias - velniava (=velniai), lygiai taip pat ir leitis – leitava (=leičiai). Tokia kuopinio daiktavardžio prasme vartotas ir žodis Litva Rusios metraščiuose, ir net XVI a. lietuviškose knygose žodis Lietuva kartais dar reiškia ne tik Lietuvą kaip teritoriją, bet ir lietuvius (pvz.: Per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie Prusuosu – 1591 m.; Zacharias Blothno Lietuwos Klibons Tilszeie – 1600 m.; ...ir Lietuway ir Zemayciamus norėdamas gierey padarit, abeietuy Catechismu pergulde, ir todrin abeios gimines žodžius pagulde. Wienok idant Lietuwa tuo gieraus, ir labiaus sawo prigimtui Lietuwiszku Liežuwi ir pazintu, ir permanitu... tu Ledesmos Cathechismu iž nauio pėrguldziau – 1605 m.8). Beje, ir Žemaitija, kaip krašto vardas, atsirado vėlai – kadangi kuopinio daiktavardžio šiuo atveju nebuvo, iki pat XX a. Žemaitija buvo vadinama daugiskaitiniu daiktavardžiu Žemaičiai.

   Kuopinis daiktavardis *Leitava nuo pat pradžių turėjo reikšmę ir “Lietuva”, ir “lietuviai” (leičiai). Vėliau jis dėl tam tikrų pokyčių įgavo formą Lietuva, o iš pastarosios išvesti etnonimai lietuvis, lietuvninkas, bet tam tikruose sluoksniuose gyvavo ir neišvestinė lietuvio vardo forma – leitis (leitys). A.Dubonis padarė išvadą, kad leičiai buvo ypatingi lietuviai – lyg ir “patys tikriausi” lietuviai – “lietuviai lietuviuose”. Ne tik jie patys, bet ir kiti lietuviai aiškiai skyrė, kas yra leitis, o kas – šiaip lietuvis. Leičiai turėjo aukštesnį statusą, buvo Lietuvos valdovo atrama įvairiose Lietuvos valstybės žemėse.

   Žinant, kad XIII a. Lietuvos valstybėje buvo Lietuvos žemė siaurąja prasme –“Lietuva Lietuvoje” – nesunku pastebėti paralelę tarp jos ir “lietuvių lietuviuose”. Todėl savaime kyla mintis, kad leičiai – tai Lietuvos žemės siaurąja prasme lietuviai. Leičių gyvenviečių A.Dubonis randa beveik visuose Trakų vaivadijos valsčiuose, Vilniaus vaivadijoje – daugiausia tik Užnerio pusėje (į šiaurę nuo Neries), taip pat kažkiek Žemaitijoje ir Rusios žemėse. Visos tos teritorijos buvo už Lietuvos žemės siaurąja prasme ribų, o leičiai jose – atvykėliai iš kitur, todėl ir išskiriami iš vietinių gyventojų savitu etnonimu. Kaip rodo naujausi tyrinėjimai, Lietuvos žemė siaurąja prasme buvo Vilniaus vaivadijos Ašmenos pusėje (iki etninės Lietuvos ribos)9. Ašmenos krašte valstiečių leičių sluoksnis beveik nežinomas – jo ir neturi būti, jei čia – leičių tėvynė, ir visi žmonės šiame krašte – leičiai. Leičių būta tik pačios Ašmenos dvare, kur jie minimi 1510–1522 m. Tačiau šią išimtį lengva paaiškinti, pažvelgus į topografinį žemėlapį. Ašmenos dvaro leičiai paliko du su jų vardu susijusius kaimus, dabar surusintai vadinamus Loiti (15 km į pietvakarius nuo Ašmenos, prie Graužiškių) ir Loitevščina (12 km į pietus nuo Ašmenos, 7 km į rytus nuo Loiti). Iš karto krinta į akis, kad šalia kaimo Loiti, už miškelio, yra kaimas Borti, susijęs su bartų etnonimu, o prie Loitevščinos glaudžiasi kaimas Lenkovščina, susijęs su lenkų etnonimu. Taigi leičių, kaip atskiros valstiečių kategorijos, išskyrimą Ašmenos dvare reikia sieti su kitataučių apgyvendinimu šalia leičių.

   Susiejus leičius su Lietuvos žeme siaurąja prasme, galima būtų daryti išvadą, jog leitis buvęs priminių lietuvių savivardis, o lietuvis ar lietuvninkas – kitų baltų, įsiliejusių į lietuvių tautą. Tuo atveju jis būtų padarytas jau iš kraštovardžiu virtusio žodžio Lietuva. Silpnoji šios hipotezės pusė yra minėta priegaidės problema, tačiau ją galutinai išspręsti gali tik kalbininkai.

   



1 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000. P. 22–24.
2 Kuzavinis K. Lietuvos vardo kilmė // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Kalbotyra. 1964. T. 10. P. 5–18.
3 Dubonis. A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. Vilnius, 1998.
4 Karaliūnas S. Lietuvos vardo kilmė // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1995. T. 35. P. 55–71.
5 Ten pat. P. 71–91.
6 Zinkevičius Z. Lietuvos vardas ir leičiai (laičiai) // Lituanistica. 1994. Nr. 4 (20). P. 59–62.
7 Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius, 1987. T. 2. P. 125.
8 Koženiauskienė R. XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius, 1990. P. 111, 185, 208–209.
9 Baranauskas T. Kur buvo Lietuvos žemė? // Lituanistica. 2002. Nr. 2 (50) (ruošiama spaudai).

Tomas Baranauskas, "Voruta", Nr. 4 (502), 2002 m. vasario 23 d.




Atnaujinta: 2007-09-05



























Internetinė svetainė
"Mažoji Lietuva"
  Gyvoji archeologija Kernavėje     Vilniaus arkikatedra     Kairio skrydis virš Trakų  
Trakų rajono laikraštis
"Trakų žemė"
 
El. paštas voruta@voruta.lt

© 2003 Simonas Jutkevičius