Widgetized Section

Go to Admin » Appearance » Widgets » and move Gabfire Widget: Social into that MastheadOverlay zone

Andrius Vaišnys. Lietuviškos žurnalistikos chamas visuomenės priešaky

Autorius:
Paskelbta: 2013-03-29. Kategorija: Komentarai,Lietuvoje
andrius vaisnys

VU Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys. Tomo Gorbačo nuotr.

„Ministre!”, „Prezidente!” – taip kreipiasi Lietuvos žurnalistai. Įskaitant NET ir nacionalinio visuomeninio radijo korespondentus – kurių kiekvieną rytą ne tik balso intonacija, bet ir mandagumas anksčiau būdavo pavyzdinis.

Nerastume kitos šalies – tik pasiklausykime interviu per užsienio žiniasklaidos priemones – kur žurnalistas būtų toks prastas etikos ir etiketo žinovas ir taip nemandagiai atstovautų žiniasklaidos priemonei.

Galbūt tai priimtina vyriausiesiems redaktoriams, savininkams – kadangi jiems nekliūva toks bendravimas – tačiau vargu ar patys taip elgiasi bendraudami bent jau su užsienio partneriais. Kai lietuvis žurnalistas darė interviu Baltuosiuose rūmuose, juk negirdėjome „modernaus“ kreipinio „President!“. Esą tai neatitiktų normos. Kitaip tariant, „ten“ mes prisitaikome nenorėdami savo chamiškumu šokiruoti.

Iš tikrųjų įvesta nauja nacionalinė „norma“ nėra vien žurnalistų išmonė, nors viešojoje erdvėje jie daro didžiausios įtakos ir problemų darbotvarkei, ir žmonių santykių formoms. Būtent formoms ir normoms.

Kadaise, dar praėjusiame amžiuje teko ištaisyti parlamento institucijos parengtus kvietimus į oficialų priėmimą: vietoje „Kviečiu atvykti“ įrašyti „Maloniai kviečiu į…“. Argumentavau tuo, jog institucijos vadovas – ne prokuroras. Būtent ta kreipinio forma paplito.

Tačiau jau keliolika metų viešojoje erdvėje visa, kas bent kiek gali žmogų parodyti mandagesnį (kitaip tariant, „minkštesnį“), nubraukiama, nes graži, taisyklinga arba net teisinga forma rodo lietuvį esant „kitokį“. Ir tik grįžusieji iš užsienių pripažįsta verčiami prisitaikyti, nes vėl atsiduriantys stipraus chamo visuomenėje.

Stengiantis „demokratizuoti“ chamą, daugelis politikų (ypač iš kairės) įpiršo nenusakomai dviprasmį kreipinį „gerbiamasis“  atsisakydami „pono“ ir „ponios“. Juolab kad taisyklingai niekas ir nesikreipia, nes dažniausia ištaria „gerbiamas…“ (!?). Politikos žurnalistika priėmė šią formą, bet vėliau, pajutusi kreipinio dviprasmiškumą („Gerbiamas ministre…“ – ypač kai asmuo įtariamas kuriais nors nusižengimais), nubraukė ir „gerbiamą“, ir tą taisyklingą  „gerbiamąjį“.

Chamas laimi. Galiausiai ir žurnalistikos, ir įmonių, įstaigų aplinka kuria štai tokį beasmenį kreipinio variantą:

–        Klausykite, ar…

Kas nors atšautų, jog tai neva Rusijos informacinė įtaka. Nesąmonė.

Tokia viešo bendravimo kultūra lemia dar prastesnę elgseną – laidų vedėjai gali kalbėti gatvės kalba, nes tai „labiau priimtina“ auditorijai. Jie tai daro net ir pakviesto asmens akivaizdoje dar iki eterio, pradedant nuo… „karoče“ ir baigiant „sūbine“.  Tokiame kontekste ar jūs manote, jog ištarti elertė yra gėdinga? Taip, teisingai manote: patogiau tarti tӘ. Vokiečiui ištarti bėemvė nėra nieko keista, bet lietuvis ir eteryje turi pasakyti „bӘӘmvӘ“. Tiesiog taisyklingai tarti lietuviškas raidynas jam per „minkštas“ .

Ne kartą yra atkreiptas dėmesys į žiniasklaidos darbuotojų aprangą, ypač vasaros metu ir jų rodomą drąsą ateiti „bet kaip“ apsirengus į Prezidento, Seimo, ministerijų patalpas. O kiek 2002 m. ir vėliau žiniasklaidoje bandyta sukelti aistrų dėl vienos frazės Seimo vidaus tvarkos reglamente, įrašius reikalavimą tiek darbuotojams, tiek lankytojams ir žurnalistams vilkėti tvarkingus drabužius („tinkamus oficialiai darbo aplinkai”)! Žiniasklaidos savininkams, vyriausiesiems redaktoriams būdavo nė motais (ir dabar nėra), kad operatorius atšlepsi su basutėmis arba šliurėmis ir tokiais trumpais plonais margais šortais – kurie akivaizdžiai yra vienintelė tos kūno dalies apranga – filmuoti užsienio delegacijos sutikimo:

–        Supraskite, juk taip karšta…

Į jokią valstybinę įstaigą užsienio šalyje toks „atstovas“ nepatektų, veikiau net būtų išlydėtas apsaugos pareigūno, jei imtų diskutuoti apie tai, kad šortai geriau nei džinsai.

Ir nors neteko girdėti, kad valstybės vadovas ar ministras kreiptųsi į atėjusį imti interviu „Žurnaliste!”, gal  reikėtų jiems vis dėlto rekomenduoti – juk kreipinys skamba tarsi komanda sarginiam šuniui, tad lietuvių žurnalistas neturėtų įsižeisti? Bet kuriuo atveju juk jis yra priešaky ir rodo pavyzdį mūsų santykiams.

flattr this!

Dalinkitės

7 Responses to Andrius Vaišnys. Lietuviškos žurnalistikos chamas visuomenės priešaky

  1. tt Atsakyti

    2013-03-29 at 15:31

    Neteisus gerbiamasis tik dėl vieno, kad “gerbiamas” nevartotinas kreipinys. Vartotinas, tik oficialiam stiliui rekomenduojamas “gerbiamasis”.
    http://www.vlkk.lt/lit/3782

  2. as Atsakyti

    2013-03-30 at 15:44

    Ar čia velykinis sveikinimas? Originalus.

  3. Radzevičius Atsakyti

    2013-04-04 at 01:47

    Taip ir nesupratau, gerbiamasis Vaišny, kaipgi tuomet derėtų kreiptis, pvz., į prezidentę pagal JAV ar kitus vakarietiškus etiketo standartus? Panele Grybauskaite? Gal pasidalinsite?

    • Andrius Vaišnys Atsakyti

      2013-04-04 at 19:54

      Jeigu – matau – žinote, gerbiamasis, kad yra „JAV ar kiti vakarietiški etiketo standartai“, tai to pakanka:) Ką čia turėčiau dalinti…

  4. Kristina Atsakyti

    2013-04-06 at 00:02

    Jei supratau, tai derėtų, tiktų kreiptis “Pone Prezidente” ir pan. Nors aš asmeniškai balsuočiau už “tamstos” grąžinimą į oficialiąją kalbą.

  5. Milda Vilikanskytė Atsakyti

    2013-04-09 at 10:47

    Minima daug pavyzdžių kaip puikiai elgiasi užsienio žiniasklaidos atstovai, jų kultūra, etika, apranga, etc..
    Turbūt toks kreipinys į JAV viceprezidentą irgi atitinka aukščiausius etikos normus?
    http://www.youtube.com/watch?v=cOKFlPCt_Cw

    Manau, reikėtų pradėti suvokti, jog keičiasi VISKAS. Tas pats žiniasklaidos bendravimas jau yra kitoks. Visiškai sutinku dėl aprangos, kartais nustebina kolegų rūbai. Aš taip net į turgų ne visada noriu eiti. bet tuo pačiu nematau nieko blogo, kad Seime sutikusi pažįstamą parlamentarą sakau jam ne “Laba diena, pone”, o “sveiki”. Kai jis, savo ruožtu, sako “labas”. Ir čia, pabrėžiu, kalbu apie geriau pažįstamus asmenis.
    Be to, bepigu išskirtinius interviu darantiems žurnalsitams taikyti visas malonšybes ir “gerbiamuosius; ponus; ponias”. Tačiau kai atsakymams numatytos kelios minutės, o klausimus užduoti nori keliolika žurnalsitų, paprasčiausiai taupai laiką ir apsieini be visokių “pone gerbiamasis premjere”. Kol kas neatrodo, kad tai labai žeistų…..

  6. Andrius Vaišnys plius Atsakyti

    2013-04-15 at 13:24

    Vargu ar mandagumo, etikos aspektais „viskas“ kinta. Dar stebimasi išgirdus teiginį, jog „etika yra ne šio pasaulio dimensija“. Pasauly žurnalistai spėja, siekdami pateikti klausimą, ir apsirengti, ir kreiptis, ir t.t. Keista, jog apie tai vis dar diskutuojame Juk pastabos buvo ne tik apie kreipinį. Iš tikrųjų – gal ir nieko tokio, jei kurie politikai įžeidinėja žurnalistus – jie ir toliau intensyviai kalbinami… Taip pat – matyt – nieko tokio, kad asmuo, išleidęs jo vadovautame laikraštyje žinią, jog prezidentas serga vėžiu, lyg niekur nieko kviečiamas į TV studiją (pa)būti ekspertu:) Taigi tos pastabos pirmiausia yra apie žurnalistų savigarbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


9 − = septyni

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>