Kelionės pasakojimai nuotraukos

Mikytų pažintinis takas. Alkos kalnas ir Velnio akmuo

Mikytų pažintinis takas

1 km Mikytų pėsčiųjų takas yra šiaurinėje Žemaitijos nacionalinio parko dalyje, už 11 km nuo Platelių miestelio. Natūralios dangos takas yra nužymėtas nuorodomis, pradžioje yra informacinis stendas. Tako pradžios koordinatės: 21.826587, 56.125956.
Maršrutas: žiedinis


Keliaujant Mikytų pėsčiųjų taku galima pamatyti Mikytų kraštovaizdžio draustinį, valstybės saugomų archeologijos vertybių.

Tako išskirtinumas:

1.  Mikytų alkakalnis. I tūkst. vid.–II tūkst. pr. Mikytų alkakalnio aukštis 30 m. Padavimai apie Mikytų alkakalnį mena, jog jis esąs supiltas švedų; senovėje čia buvo aukojamos aukos dievams ir pan.


2.  Akmuo su velnio pėda. Mitologinis 4,5 x 2,5 x 4 m dydžio akmuo su įdubimais: „pėda su kulniuku“. Pasakojama, jog juo velnias sugriovė Alkos kalne stovėjusią bažnyčią. Vėliau bėgdamas įmynė savo pėdsaką. Manoma, kad akmens amžius ne mažiau kaip 1,5 milijardo metų, o gali būti ir gerokai senesnis.


3.  Maldų (aukų) šulinys. Maždaug 2 m skersmens, iki 50 cm gylio piltuvėlio formos duobė, grįsta akmenėliais. Pasakojama, kad čia buvo aukojamos aukos. Vėliau, kad niekas aukų nepaimtų, šulinį užvertę akmenimis.


4.  Mikytų kraštovaizdžio draustinis. Draustinis įkurtas siekiant išsaugoti ir eksponuoti būdingą Žemaitijai kalvotą mozaikišką kraštovaizdį su miškų, laukų, pievų, tarpukalvių pelkučių ir vienkieminių sodybų kompleksu, archeologinėmis vertybėmis, retųjų augalų, grybų ir gyvūnų buveinėmis, natūraliais hidrografijos elementais. Viena iš kalvų – Pūkštės kalnas – yra paskelbta gamtos paminklu.


Prie Mikytų tako yra atokvėpio vieta, automobilių stovėjimo aikštelė, tualetas.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Plačiau apie Mikytų alkakalnį

Alkos kalnus galima laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje. Tokius šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Jų įvairovę lemia ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės-religinės realijos.


Mikytų alkakalnį, dažnai dar vadinamą tiesiog Alkos kalnu, iš visų pusių supa tankūs miškai, tik šiauriniu savo šlaitu kalnas nusileidžia į Didžiąją ir Mažąją Alkos pelkes, vietinių žmonių vadinamos tyrais.


Tame pačiame, šiauriniame, kalno šlaite yra milžiniškas 4 m aukščio akmuo su įminta "velnio pėda". Apie šį Velnio akmenį yra daugybė padavimų. Vienuose pasakojama, kad senovėje esą ant šio akmens buvo deginamos aukos, kad pėdą iškalę švedai, kurie gyveno ant kalno. Kituose, kad Velnias bėgęs ir įmynęs akmenyje pėdą arba kad tai esanti arklio pėda ir ,,padkava”. Dar vienas pasakojimas apie tai, kad Velnias, tupėdamas ant akmens, paliko pėdą. Ir dabar šventą dieną per sumą vienam atėjus galima ant akmens pamatyti tupintį Velnią. Reikia tik vienam eiti ir apie tai niekam nesakyti. Pasakoja, kad žmonės, bijodami važiuoti pro Alkos kalną, paprašė kunigo švęstu vandeniu kalną pašventint; jis ir į akmens duobelę to vandens pripylė. Nuo to laiko Velnias ,,atsižadėjo” akmens. Kiti pasakoja, kad ant kalno buvo ,,šventovė”, o atkalnėje gulėjo akmuo. Kartą į šventovę įsimetęs velnias, o kai ,,šventikai” velnią vijo, tas bėgdamas akmenyje ir įmynė pėdą.


Alkos kalno viršuje yra ir daugiau didelių akmenų, taip pat keletas duobių, iškastų lobių ieškotojų. Padavimai pasakoja, jog gilioje senovėje čia gyvenęs žemaičių valdovas Mikyta. Jis turėjęs daug narsios kariuomenės, kuri gyvenusi jo dvare. Bet kartą priešininkai įsiveržę į jo dvarą, nugalėję jo kariuomenę ir išgriovę jo rūmus, kurių vietoje dabar stovi šitas kalnas…


Kitas padavimas mini, kad, prancūzų kareiviams 1812 m. begyvenant Mikytų kaime, vienas kareivis parsinešdavęs iš Alkos kalno druskos.


Mikytų alkakalnio rytiniame šlaite yra apie 2 m skersmens ir iki 0,7 m gylio piltuvo formos duobė, vadinama Maldos šuliniu. Vietiniai pasakoja čia buvus apeiginę duobę, kur degindavę apiplautus mirusiuosius. Minėtoje duobėje yra akmenų - gal buvusio aukuro liekanos... Pagal ankstesnius žmonių pasakojimus, ta duobė - Maldų šulinys, kur žmonės dėdavę visokias gėrybes dievų garbei. Ir padavimai pasakoja, jog ant šio kalno buvusi dievams maldykla, kurią žemė prarijusi; kiti dar prideda: kalno šiaurvakarių papėdėje, šalia Didžiosios Alkos pelkės, vaidilutės laikiusios savo surinktų medžių atsargas laužui, degusiam Saulei, kuri buvusi didelė dievybė.


Kaip ten buvę nebuvę, o vietos žmonės "prieš lietų arba šiaip nepagadnas dienas mato, kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai". Nuo seniausių laikų visus stebina kalno garavimas. Prieš lietų arba šiaip per apniukusias dienas kiekvienas gali matyti, kaip iš kalno per eglių viršūnes kyla garai.


Informacija paruošta pagal Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos išleistus lankstinukus.
Nuotraukos 2014 © MyTrips.lt

Jūsų komentaras: