Portugalija

Portugalija (Portugal) – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km).

Turinys

1 Istorija
2 Administracinis suskirstymas
3 Geografija
4 Gyventojai
- 4.1 Kalbos
- 4.2 Religija
5 Ekonomika
6 Kultūra
7 Kita informacija
8 Šaltiniai
9 Nuorodos

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija

Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128 m., kai susikūrė Portugalijos valstybė.

XV–XVI a. Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII–XIX a. sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 m. žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu bei didžiausios kolonijos – Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 m. 1910 m. revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 m. pradėtos didelio masto demokratinės reformos, po kurių buvo suteikta nepriklausomybė visoms Portugalijos kolonijoms Afrikoje, o 1986 m. prisijungta prie Europos Bendrijos.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Portugalijos regionai.

Šalis suskirstyta į 7 regionus (nurodomos jų sostinės):

Kaip alternatyva taip pat yra išlikęs žemyninės Portugalijos skirstymas į 18 apygardų:

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tipiškas Alentežo regiono vaizdas

Vandenyno krantas Algarvėje

Montesinjo nacionalinis parkas šiaurinėje Portugalijos dalyje

Kraštovaizdis Azoruose

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos geografija

Portugalija – tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas – Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos bei Madeiros salos.

Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis – šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdingi miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai – žemumos ir plynaukštės su kalvomis.

Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus, tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni, kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų.

Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausia žemyninės Portugalijos vieta – Eštrelos kalnai (aukštis iki 1991 m). Aukščiausia šalies vieta yra Azorų salose (Piko ugnikalnis – 2351 m).

Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 m. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausių per visą žmonijos istoriją. Jo metu, skirtingais skaičiavimais, žuvo nuo 30 iki 70 tūkst. žmonių.

Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose – kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai.

Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Eštrelos kalnuose. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus – alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso.

Klimatas – subtropinis. Klimatui didelę įtaką daro šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200–2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400–600 mm), pietuose 400–800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio mėnesį vidutinė metinė temperatūra 8–11, tarpukalnėse 3–5 °C.

Didžiausios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Portugalijoje miškai užima tik 5 % viso šalies ploto. Praeityje jų buvo daugiau, tačiau labai daug iškirsta. Šiaurinėje šalies dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000–1200 m aukštį. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas. Krašto šiaurėje vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi augalai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas. Paplitę ir laukiniai alyvmedžiai.

Gyvūnija panaši į Vidurio Europos. Stambesni žinduoliai išnaikinti. Pietinėje dalyje gausu įvairių driežų, graužikų, gyvačių. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės. Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos demografija

Porto miesto panorama

Portugalijos populiacija buvo palyginti homogeniška didžiąją jos istorijos dalį. Viena religija ir viena kalba prisidėjo prie šalies etninio ir tautinio vientisumo. Jį dar labiau padidino maurų, moriskų ir žydų išvijimas. Šiuo metu maždaug 95,9 % visų šalies gyventojų yra portugalai. 2007 m. duomenimis, Portugalijoje yra 332 137 legalūs imigrantai, daugiausiai brazilai (66 354), iš Žaliojo kyšulio kilę žmonės (63 925), ukrainiečiai (39 480) bei angoliečiai (32 728). Šiuo metu vyksta imigracija į šalį ir visos išvardintos mažumos sparčiai didėja. Taip pat šalyje gyvena apie 40 000 čigonų.

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Oficiali šalies kalba yra portugalų. Tai yra romanų kalbų pogrupiui priklausanti kalba, kuri atsirado teritorijose, kurios dabar yra Galisijoje (šiaurės vakarų Ispanijoje) ir šiaurės Portugalijoje. Penkioliktame ir šešioliktame amžiuose, kai Portugalija buvo didžiulė kolonijinė ir komercinė imperija, ši kalba paplito visame pasaulyje. Dėl šios priežasties portugalų kalba dabar yra oficiali tokiose valstybėse kaip Brazilija, Angola, Žaliasis Kyšulys, Rytų Timoras, Bisau Gvinėja, Makao (Kinija), Mozambikas bei San Tomė ir Prinsipė. Ja kalbama ir kai kuriose kitose valstybėse, kur ji nėra oficiali. Portugalų kalba turi daug dialektų ir išvardintose šalyse ši kalba gali skirtis, bet skirtingais dialektais kalbantys žmonės gali susišnekėti. Pačioje Portugalijoje galima išskirti apie 10 portugalų kalbos dialektų, nors kai kurie jų yra labai artimi.

Pasak 2006 m. Eurobarometer apklausos, 26 % Portugalijos gyventojų geba susišnekėti angliškai, 24 % – prancūziškai ir 9 % – ispaniškai.^[1]

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Jerónimos vienuolynas Lisabonoje

84,5 % šalies gyventojų yra Romos katalikai ir dar 2,2 % yra kitokie krikščionys. ^[2] Taip pat Portugalijoje yra nedidelės musulmonų, hinduistų, sikhų, bahajų ir judėjų mažumos.

Pasak šalies konstitucijos, Portugalija yra sekiuliari valstybė, nei remianti, nei oponuojanti konkrečioms religijoms. Bažnyčia yra formaliai atskirta nuo valstybės. Nepaisant to, katalikų bažnyčia vis dar gauna tam tikras privilegijas, nors tam nuolat oponuoja kairiosios krypties partijos. Daug Portugalijos švenčių ir atostogų yra susiję su Romos katalikų religija.

Vieno šaltinio duomenimis, agnostikai ir ateistai sudaro 4–9 % šalies populiacijos ^[3], kito – 6,5 % visų šalies gyventojų. ^[4] 2005 m. Eurobarometer apklausa atskleidė, kad maždaug 81 % gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 12 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 6 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. ^[5] Pagal šiuos duomenis, Portugalija yra viena iš labiau religingų valstybių. Statistiškai pastebėta, kad kuo vyresnė amžiaus grupė imama, tuo didesnis yra religiją praktikuojančių žmonių procentas. Taip pat miestuose žmonės vidutiniškai yra mažiau religingi negu kaimuose.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos ekonomika

1986 m. Portugalija tapo Europos Sąjungos nare ir stabilios vyriausybės veiklos dėka pradėjo ekonomikos modernizavimą. Buvo pasiektas žymus ūkio augimas. Sėkmingos vyriausybės įgyvendino reformas ir privatizavo daugybę iki tol valstybės kontroliuotų įmonių. Be to, ekonomika buvo smarkiai liberalizuota.

Pagrindinės pramonės šakos yra aliejų rafinavimas, cemento gamyba, medienos ir popieriaus pramonė, tekstilė, avalynė, kamštienos gaminimas. Žemės ūkis jau nebeužima pagrindinės ūkio struktūros dalies, tačiau portugališki vynai išlieka svarbi eksporto prekė. Ekonomikai taip pat svarbus turizmas, ypač Algarvėje ir Madeiros salose.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos kultūra

Portugalų virtuvė[taisyti | redaguoti kodą]

Portveino taurė.

Portugalų virtuvė labai turtinga. Tradiciniai patiekalai yra keptos, marinuotos sardinės, kepta ant žarijų žuvis ir kt. Portugalai mėgsta vyną. Garsiausi vynai – madeira, portveinas ir vinho verde (žalias vynas).

Fado[taisyti | redaguoti kodą]

Fado – tai portugalų dainos apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį. Fado paprastai atlieka vyras arba moteris, o jiems pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola. Fado atsirado Lisabonoje. Ji atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos XIX a. Iš pradžių fado priklausė šokio žanrui, bet vėliau tapo baltųjų vargšų daina. Ne visi portugalai mėgsta šį žanrą, nes tradiciškai šios dainos buvo nukreiptos prieš išnaudotojus. Labiausiai suklestėjo diktatoriaus Salazaro laikais, 1926–1974 m.

Azulechas[taisyti | redaguoti kodą]

Azulechas ([azulæɨʒʊ]) – tradicinė portugališka mozaika, sudėta iš kvadratinių keramikinių plytelių, ištapytų dažniausiai melsvos spalvos glazūra. Azulejo puošia daugelio Portugalijos senamiesčių sienas.