Bosnija ir Hercegovina

Bosnija ir Hercegovina (Bosnija ir Hercogovina) – valstybė Balkanų regiono vakaruose, sudaryta iš dviejų istorinių regionų – Bosnijos ir Hercegovinos. Rytuose ir pietryčiuose ribojasi su Serbija ir Juodkalnija, šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose su Kroatija, taip pat turi ~20 kilometrų Adrijos jūros pakrantę prie Neumo. Bosnijos ir Hercegovinos sienos atitinka dar 1878 m. Berlyno kongrese nustatytas šios teritorijos sienas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos istorija

Bosnija ir Hercegovina susideda iš dviejų istorinių regionų, kurie nėra susiję su dabartiniu administraciniu suskirstymu: Bosnijos ir Hercegovinos.

Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos teritorija Antikos laikais buvo Ilyrijos ir Romos imperijos dalimi (Dalmatijos ir Panonijos provincijos).

Viduramžiais šalis buvo valdoma kaip Vengrijos arba Kroatijos karalysčių dalis, kol XIII a. nesusikūrė Bosnijos karalystė, apėmusi ir Hercegoviną. 1463 m. šalis buvo užimta ir prijungta prie Osmanų imperijos, jos provincija išbuvo iki 1878 m.

1875 m. rugpjūčio 29 d. Bosnijoje kilo sukilimas prieš turkus, su reikalavimu prisijungti prie Serbijos. 1878 m. kovo 3 d. San Stefano taikos sutartimi gavo autonomiją. 1878 m. birželio – liepos mėnesį pagal Berlyno kongreso nutarimą šalis buvo okupuota Austrijos–Vengrijos. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Jugoslavijos valstybės dalimi.

1991 m. spalio 15 d. Bosnija ir Hercegovina pasitraukė iš Jugoslavijos sudėties ir paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis pripažinimas gautas 1992 m. balandžio 17 d., po referendumo, kurio metu dauguma gyventojų pasisakė už nepriklausomybę. Po nepriklausomybės paskelbimo Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo ketverius metus trukęs pilietinis karas tarp serbų, kroatų ir bosnių-musulmonų. Šiame kare serbų pusę palaikė Jugoslavija.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Bosnijos ir Hercegovinos parlamentas.

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos politinė sistema

Santvarka – federacija. Konstitucijos galia suteikta Daytono sutarties (1995) 4 priedui. Valstybei vadovauja iš trijų narių sudarytas Prezidiumas, kuriame atstovaujamos visos trys šalies tautinės grupės (bosniai, kroatai, serbai). Prezidiumo nariai renkami 4 metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose, nariai vadovauja Prezidiumui rotacijos būdu (po 8 mėnesius)

Įstatymų leidžiamoji valdžia – parlamentas (Skupština), sudarytas iš dvejų rūmų – Nacionalinių Atstovų Rūmų (Predstavnički Dom; 42 nariai) ir Tautos Rūmų (Dom Naroda; 15 narių).

Bosnija ir Hercegovina yra padalinta į dvi dalis - Bosnijos ir Hercegovinos federaciją bei Serbijos Respubliką - kurios taip pat turi savo parlamentus. Bosnijos ir Hercegovinos federacijos parlamentas taip pat sudarytas iš dviejų rūmų – Atstovų ir Tautos. Serbijos Respublikos parlamentas – Nacionalinis Susirinkimas. Vyriausybės ir teismų sistemos yra atskirtos.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos administracinis skirstymas

Dabartinis žemėlapis

Valstybė sudaryta iš trijų autonominių vienetų (skliausteliuose nurodyti administraciniai centrai):

Bosnijos ir Hercegovinos federacija (Sarajevas), 26 076 km²
Serbų respublika (Banja Luka), 25 053 km²
Brčko apygarda (Brčkas)

Bosnijos ir Hercegovinos federacija smulkiau suskirstyta į 10 kantonų, o Serbijos respublika – į 7 regionus.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos geografija

Vlašić kalnas centrinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje.

Apie 90 % teritorijos užima kalnai, vidutinis aukštis 639 m. Aukščiausia vieta – Magličo kalnas pasienyje su Serbija (2396 m). Iš šiaurės rytų į pietryčius tęsiasi Dinarų kalnynas, šiaurėje – Savos žemuma.

Klimatas subtropinis mediteraninis (pajūryje ir Neretvos slėnyje), pereinantis į vidutinių platumų žemyninį (toliau nuo jūros), o kalnuose virš 1500 m. virš jūros lygio – vėsus ir drėgnas.

Šalis turi ~20 km ilgio priėjimą prie Adrijos jūros.

Didžiausios upės – Sava, Una, Vrbasas, Bosna, Drina, Neretva. Didžiausias ežeras – Buško (56 km²)

Didžiausi Bosnijos ir Hercegovinos miestai:

Sarajevas 297 512 gyventojų (jei įskaityti visą Sarajevo kantoną ir Serbų Respublikai priklausančius priemiesčius apie 450 000)
Banja Luka 200 000 gyv.
Mostaras 105 448 gyv.
Tuzla 133 861 gyv.
Zenica 128 495 gyv.
Bihačas 60 707 gyv.
Prijedoras 70 000 gyv.
Gradiska 62 000 gyv.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos ekonomika

Ekonomiškai federacija yra viena silpniausių Europoje. Svarbiausios ūkio šakos – naudingosios iškasenos ir jų perdirbimas. Kasamos akmens anglys, lignitas, geležies, vario, cinko, alavo, mangano bei chromo rūdos, boksitas, akmens druska. Apdirbamoji pramonė menka, labiau išvystyta tik metalurgija, kokso chemijos pramonė, mašinų gavyba.

39 % teritorijos naudojama žemės ūkiui, daugiausiai sėjami javai (60 % visų žemės ūkiui naudojamo ploto).

Užsienio prekybos balansas neigiamas. 2000 m. eksportuota 950 mln. JAV dolerių vertės prekių, importuota – 2,5 mlrd. JAV dolerių vertės. 2000 m. tiek importuota iš Lietuvos, tiek ir eksportuota į Lietuvą prekių už 0,4 mln litų.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Sarajevas

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos demografija

Kalbos: bosnių, kroatų, serbų. Serbai daugiausia naudoja kirilicą, o kroatai – lotynišką abėcėlę; bosniai anksčiau naudodavo abi, bet pastaruoju metu daugiausia lotynišką.
Tautos: bosniai 48 %, serbai 37,1 %, kroatai 14,3 %, Bosnijos čigonai.
Religijos ir konfesijos: 40 % musulmonų, 31 % ortodoksai, 15 % katalikai, likusieji – judaistai, kitų religijų arba netikintys.

Tankiausiai gyvenama upių slėniuose, miesto gyventojų – 43 %. Žemės ūkyje 1999 m. dirbo 6,1 % gyventojų, ekonomiškai aktyvių gyventojų – apie 1 mln., bedarbių – 40 %.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Bosnijos ir Hercegovinos kultūra

Valstybėje privalomas aštuonmetis nemokamas mokslas (vaikams nuo 7 iki 15 metų). 2000 m. veikė 4 universitetai, 2 pedagoginės akademijos, aukštosiose mokyklose studijavo apie 40 000 studentų. Nuo 1994 m. veikia Švietimo atkūrimo fondas.