Baltarusija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Рэспубліка Беларусь
Республика Беларусь
Baltarusijos vėliava Baltarusijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Baltarusija žemėlapyje
Valstybinė kalba gudų, rusų
Sostinė Minskas
Didžiausias miestas Minskas
Valstybės vadovai Aleksandras Lukašenka
Prezidentas
Andrejus Kobiakovas
Ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
207 595 km² (85)
1.4% (2.830 km2)
Gyventojų
 – 2014 (progn.)
 – Tankis
 
9 475 100 (93)
45,8 žm./km² (142)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2013 (progn.)
69,24 mlrd. $ (63)
7 200 $ (85)
Valiuta Baltarusijos rublis
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +3
UTC +3
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Sovietų Sąjungos
1991 m. rugpjūčio 25 d.
1991 m. gruodžio 25 d.
Valstybinis himnas Baltarusijos himnas
Interneto kodas .BY
Šalies tel. kodas 375

Baltarusijos Respublika (Baltarusija arba Gudija) yra žemyninė valstybė Rytų Europoje, tarp Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos istorija.

Seniausi žinomi gyventojai (homo sapiens) dabartinės Baltarusijos teritorijoje atsirado prieš ~30 tūkst. metų (apytiksliai toks yra archeologų ant Pripetės kranto aptiktos ledynmečio mamutų medžiotojų stovyklavietės amžius).

LDK Vytauto Didžiojo laikais

VIII–X a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje įsikūrusi slavų mažuma iki XII–XIII a. beveik visiškai asimiliavosi su senaisiais vietos gyventojais – baltiškai kalbėjusius Bancerovo ir Tušemlios kultūrų nešėjais bei dalimi jotvingių (archeologinių tyrinėjimų išvados rodo, kad VIII–IX a. slavai dabartinėje Baltarusijoje buvo apgyvendinę tik Pripetės ir galbūt Dauguvos pakrantes, o didžioji Baltarusijos dalis iki pat X a. pab. išliko baltiška).

Nuo X a. pab. beveik visa dabartinės Baltarusijos teritorija buvo Kijevo Rusios dalis; XI–XIII a. dėl šios teritorijos varžėsi stiprios Volynės, Turovo, Polocko, Smolensko, Černigovo ir Lietuvos kunigaikštystės.

X a. pab. Kijevo Rusios administracijos pradėta vietos gyventojų (baltų ir slavų) kristianizacija buvo iš esmės užbaigta tik XVI a.

Nuo XII a. pab. dabartinės Baltarusijos centrinė dalis (su Minsku), o 13201772 m. – jau beveik visa dabartinė Baltarusija buvo LDK sudėtyje. Nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pab. viena iš LDK oficialiųjų raštų kalbų buvo bažnytinės slavų kalbos ir gudų kalbos tarmių hibridizacijos pagrindu susiformavusi LDK rusėnų raštų kalba (žr. Lietuvos raštų kalba, Lietuvos raštija).

Baltarusijos Liaudies Respublikos 1918-19 m. išleistas pašto ženklas

16541661 m., vad. Maskvos karo metu, dabartinės Baltarusijos teritorijoje dėl įv. priežasčių žuvo iki pusės gyventojų. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų dabartinė Baltarusijos teritorija atiteko Rusijai. Rusijos valdžia stengėsi sunaikinti visus gudų tautinio išskirtinumo požymius, ypač gudų kalbą ir unitų tikybą.

1863 m. sukilime negausiai dalyvavusių gudų politinis lyderis Kasciuš'as Kalinouski’s (lietuvių tradiciškai vadinamas Kostu Kalinausku) pasisakė už Lenkijos ir Lietuvos Respublikos atkūrimą ir Baltarusijos autonomiją šioje konfederacinėje valstybėje.

XIX a. pab. – XX a. pradžioje formavosi gudų kultūrinis politinis elitas, buvo gvildenami gudų tautos politinės ateities klausimai.

1918 m. kovą nepriklausoma valstybe tapusią Baltarusiją iki 1919 m. vasaros okupavo, o 1921 m. pavasarį galutinai pasidalijo Tarybų Rusija ir Lenkija.

19411944 m. visa Baltarusija buvo okupuota nacių Vokietijos; 1941–1947 m. kraštas patyrė didžiulius demografinius nuostolius, netekdamas ~2 mln. gyventojų (gudų, žydų, lenkų ir kt.; nurodytu laikotarpiu žuvo ~130 tūkst tarybinių gudų partizanų, ~310 tūkst. Baltarusijos gyventojų mirė nuo bado, ~120 tūkst. žuvo dėl karo veiksmų, ~950 tūkst. – per nacių organizuotas masines žydų žudynes ir baudžiamąsias operacijas, ~150 tūkst. – nacių lageriuose ir kalėjimuose, ~140 tūkst. – priverčiamuosiuose darbuose Vokietijoje ir kt. valstybėse, ~15 tūkst. – kovodami Armijos krajovos ir kt. partizanų junginių gretose 1943–1947 m.; 1944 m. ~1 mln. 100 tūkst. Baltarusijos gyventojų iš jos pasitraukė kaip karo pabėgėliai).

Nuo 1991 m. Baltarusija yra nepriklausoma valstybė ir Nepriklausomų valstybių sandraugos narė. 1995 m. vasario 6 d. Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė sutartį dėl dviejų šalių sienos.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pergalės aikštė
Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos politinė sistema.

Prezidentinė respublika. Pagal šalies konstituciją valstybės valdymo funkcijos padalytos tarp Aukščiausios Tarybos ir prezidento, kuris renkamas kas 5 m. ir yra valstybės vadovas. Vykdomoji valdžia – ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko. Egzistuoja dviejų rūmų parlamentas (Nacionalinis susirinkimas) sudarytas iš Respublikos Tarybos ir Atstovų Tarybos. Nepaisant neva demokratinio valstybės valdymo modelio, Baltarusija yra autoritarinė valstybė. Prezidentas A. Lukašenka dažnai vadinamas „paskutiniu Europos diktatoriumi“.

Bendradarbiauja su daugeliu pasaulio valstybių, itin artimi politiniai ir ekonominiai santykiai yra su NVS šalimis.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Baltarusijos administracinis suskirstymas
Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos sritys.

Baltarusija skirstoma į šešias sritis ir respublikinio pavaldumo Minsko miestą (skliausteliuose – administracinis centras):

  1. Minsko miestas (Minskas)
  2. Bresto sritis (Brestas)
  3. Gomelio sritis (Gomelis)
  4. Gardino sritis (Gardinas)
  5. Mogiliavo sritis (Mogiliavas)
  6. Minsko sritis (Minskas)
  7. Vitebsko sritis (Vitebskas)

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos geografija.
Nemunas Baltarusijoje

Šalis yra Rytų Europos lygumoje, kurios paviršius smarkiai paveiktas ledynų. Šiaurės vakaruose driekiasi moreninių gūbrių virtinė (Švenčionių, Breslaujos, Asvejos), sudaranti dalį Baltijos kalvyno. Centrinėje dalyje šalį kerta Baltarusijos kalvynas – aukščiausioji valstybės dalis. Toliau pietryčiuose plyti Berezinos vidurupio žemuma, o pietuose – pelkėta Polesės žemuma.

Vakarinės Baltarusijos dalies upės priklauso Baltijos jūros baseinui – Nemunas (su intakais Vilija, Katra, Uša, Ščiara), Vakarinis Bugas bei Vakarinė Dvina (su Dysna, Drisa, Kasplia). Baltarusijos kalvynu eina vandenskyra, skirianti nuo Dniepro baseino (teka į Juodąją jūrą), kuriam be paties Dniepro priklauso dar Pripetė, Berezina, Sožas, Drutė, Ptičė ir kt. Kalvose (ypač šiaurės vakaruose) gausu moreninės kilmės ežerų: Narutis, Asveja, Svierių ežeras, Drūkšiai, Druvetas, Čyrvono ežeras, Lukomlės ežeras ir kt. Yra stambūs Vileikos, Zaslavo tvenkiniai.

Apie trečdalį Baltarusijos teritorijos užima miškai. Didesnioji jų dalis yra pušynai (ypač smėlingose dirvose šalies vakaruose), kitur – mišrieji miškai, eglynai. Šalies pietvakariuose dunkso reliktinis, UNESCO saugomas lygumų sengirių masyvas – Belovežo giria.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas vidutinių platumų, pereinančiojo iš jūrinio į žemyninį tipo. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra būna tarp -4 °C pietvakariuose ir -8 °C šiaurės rytuose, liepos temperatūros laikosi apie 17–19 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 550–700 mm[1]. Žiemos paprastai sniegingos.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos ekonomika.

Infliacija: 28,2 % (2004). Bedarbystė: 2,1 % (oficialūs duomenys, 2004). Valiutos rezervas: 637 mln. USD (2004). Užsienio skola: 851 mln. USD (2001). Užimtumo struktūra: pramonė (41,9 %), paslaugos (39,2 %), žemės ūkis (18,9 %). Pagrindiniai prekybos partneriai – buvusios Tarybų Sąjungos šalys. Užsienio prekybos apimtis:

Pramonė[taisyti | redaguoti kodą]

BelAZ kompanijos gaminamas sunkvežimis.

Svarbiausios pramonės šakos: automobilių ir traktorių gamyba, staklių gamyba, prietaisų gamyba (televizoriai, radijo imtuvai), chemijos (kalio, fosforo ir azoto trąšų, sintetinio pluošto ir dirbtinio pluošto siūlų gamyba) ir naftos chemijos pramonė; padangos, lengvoji pramonė (lino, vilnos audiniai), maisto pramonė (mėsos, pieno produktų gamyba, konservų ir kt. gamyba), medienos apdirbimo pramonė (baldų gamyba), popieriaus gamyba, stiklo gamyba, metalurgija.

Kalio druskos (Soligorskas), naftos (daugiausia respublikos pietryčiuose), fosforitų, akmens druskos, metalų rūdos, durpių, statybos pramonės žaliavų (smėlis, molis) gavyba.

Minskas – pagrindinis pramoninis Baltarusijos centras. Čia yra pagaminamas ketvirtadalis visos pramoninės produkcijos. Kiti didžiausi pramoniniai centrai yra Gomelis, Mogiliovas, Brestas, Gardinas, Polockas.

Elektros energijos gamyba (31,4 Twh, 1995 m., t. y. 3045 kWh/1 gyventojui) daugiausia šiluminėse elektrinėse.

Žemės ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės ūkio naudmenos užėmė 9,3 mln. ha (1992). Pasėlių plotas 6126 tūkst. ha. Pagrindinės naudmenos: javai (avižos, kviečiai, grikiai), linai, bulvės, cukriniai runkeliai, vaisiai (obuoliai). Po Černobylio katastrofos 1986 m. dideli žemės ūkio naudmenų plotai užkrėsti radioaktyviomis medžiagomis ir žemės ūkiui nebetinka. Išvystytas miškininkystės ūkis.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos demografija.
Ši bažnyčia Breste yra didžiausia Baltarusijoje. Joje gali tilpti daugiau nei 5000 žmonių.

2012 m. sausio 1 d. Baltarusijoje gyveno 9465,4 tūkst. gyventojų.[2] Tautinė gyventojų sudėtis (1999 m. surašymo duomenys):[3]

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Baltarusijoje gyveno apie vieną milijoną žydų, bet naciams okupavus šalį, 90 % jų buvo išžudyti, todėl dabar žydų populiacija yra daug mažesnė.[4]

Baltarusija turi dvi oficialias kalbas – rusų ir baltarusių. 62,8 % gyventojų namuose kalba rusiškai, 36,7 % – baltarusiškai, 0,5 % – kitomis kalbomis.[5]

Pasak 1997 m. apskaičiavimų, 80 % gyventojų yra stačiatikiai, o likę yra daugiausiai Romos katalikai, protestantai, judėjai ir musulmonai.[3]

Valstybių sąraše pagal savižudybių dažnumą Baltarusija patenka į pirmą dešimtuką.

Didžiausi Baltarusijos miestai (2006 m. duomenys):

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos kultūra.

1517–1525 metais Pranciškus Skorina išleido pirmąsias knygas baltarusių kalba. Tai buvo pirmosios knygos Rytų Europoje! Beje, Vilniuje veikia vienintelė baltarusių mokykla Lietuvoje pavadinta šio garsaus žmogaus vardu.

Baltarusiai didelį dėmesį skiria savo kultūros puoselėjimui, ypač tradiciniams amatams. Visos kultūros įstaigos (kinai, teatrai, kultūrų namai, muziejai, cirkai) yra valstybinės.

Tačiau Baltarusiai domisi ne tik tradicine kultūra. Prieš penkerius metus Minske atsidarė šiuolaikinio meno centras „Padzemka“. Pogrindyje esančiose didelėse salėse pristatomas naujausias Baltarusijos menas, yra šiuolaikinės literatūros knygynas, septintojo dešimtmečio kavinė, indiška parduotuvė. Tai yra populiariausia jaunimo susibūrimo vieta skatinanti jaunuolius kurti vis geresnį šiuolaikinį baltarusišką meną. Tai lyg Vilniaus Užupio kvartalas, garsėjantis irgi savo šiuolaikiniu menu ir populiaria jaunimo susibūrimo vieta.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 56 psl.
  2. Урбан,М.М. (2013). Беларусь в зеркале демографической статистики (вторая половина XX – начало XXI в.)http://elib.bsu.by/bitstream/123456789/92425/1/urban_2013_10_IER_isuues.pdf
  3. 3,0 3,1 CŽV pasaulio faktų knyga: Baltarusija
  4. http://www.meod.by/en/report/jbelarus/
  5. 1999 m. surašymo duomenys (angliškai)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Baltarusija
Commons-logo.svg

Vikiteka

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai: