Martinika

Martinika
Martinique


(Detaliau)	(Detaliau)

Laiko juosta: (UTC-4)
------ vasaros: (UTC)

Valstybė:

Prancūzija

Administracinis centras:

For de Fransas

Apskritys:

4

Kantonai:

45

Komunos:

34

Oficialios kalbos:

prancūzų

Prezidentas:

François Hollande

Regioninės savivaldybės prezidentas:

Serge Letchimy

Gyventojų :

386 486

Plotas:

1 128 km²

Tankumas :

343 žm./km²

Tinklalapis:

[1]

Vikiteka:

MartinikaVikiteka

Martinika (pranc. Martinique) – Prancūzijos užjūrio regionas Karibų jūroje, Atlanto vandenyne.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Martinikos istorija.

Dar žiūrėti: Karibų jūros regiono istorija, Prancūzijos Vakarų Indijos

Saloje nuo seno gyveno aravakai, kuriuos išstūmė karibai. Šie salą vadino Jouanacaëra („iguanų sala“).

Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, kuris atrado Martiniką 1502 m. birželio 15 d. savo ketvirtosios ir paskutinės kelionės po Naująjį Pasaulį metu. Europiečiai nebuvo kolonizavę salos iki 1635 m., kol į salą neįsikėlė Pierre Belain d‘Esnambuc su šimtu prancūzų kolonistų iš Sent Kitso. Jie iškirto miškus cukranendrių auginimui, tokiu būdu smarkiai padidindami įtampą su vietiniais gyventojais karibais. 1660 m. tie karibai, kurie išliko gyvi po kovų su prancūzais buvo priverstinai iškeldinti iš salos. Darbui cukranendrių plantacijose buvo gabenami vergai negrai iš Afrikos.

Tarp 1794 ir 1815 m. sustiprėjo Anglijos įtaka Martinikoje. Šiuo laikotarpiu sala priklausė tai prancūzams, tai anglams. Vergovė saloje buvo panaikinta po anglų valdymo, bet vėl atstatyta po 1802 m., kai Amjeno sutartimi Martinika buvo atiduota Prancūzijai ir Napoleonas Bonapartas grąžino vergovę. Oficialiai vergovė išliko iki 1848 m. Po to visi vergai tapo Prancūzijos piliečiais.

Tuo metu Martinikos sostine buvo Sen Pjeras, kuris buvo laikomas didžiausiu kultūriniu miestu Vest Indijoje. Tačiau 1902 m. gegužės 8 d. miestas buvo sugriautas išsiveržusio ugnikalnio Mon Pelė. Visi 28 000 gyventojų žuvo, išskyrus du ar tris gyventojus. Miestas buvo atstatytas, tačiau prarado abu buvusius statusus – ir miesto sostinės, kuriuo tapo For de Fransas ir kultūrinio miesto reputaciją.

1946 m. Martinika iš Prancūzijos gavo užjūrio departamento statusą. 1974 m. Martinika gavo dar didesnę autonomiją.

Martinikos sala yra vyno – martini gimtinė. Jis, gabenamas laivais ir Atlanto vandenyno audrų blaškomas, pasak legendos, įgaudavo nepakartojamą skonį. Taip pat iš Martinikos yra kilę sargybiniai šunys – mastifai, kurių veislė buvo išvesta plantacijų saugojimui.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Martinikos žemėlapis

Pagrindinis straipsnis: Martinikos geografija

Martinika yra Karibų jūros sala, pietvakariuose jos krantus skalauja Karibų jūra, o šiaurryčiuose Atlanto vandenynas. Martinika priklauso Mažosioms Antilų saloms, Priešvėjinei grupei. Yra tarp Dominikos šiaurėje, Sent Lusijos pietuose ir Barbadoso pietryčiuose.

Sala driekiasi iš pietryčių į šiaurės vakarus 70 km, plotis siekia 30 km. Martinikos sala vidutiniškai 900 m iškilusi virš jūros lygio. Lygumos driekiasi siauru ruožu palei krantą, be to, lyguma plyti ir salos centre. Aukščiausia viršūnė – veikiantis Mon Pelė ugnikalnis (1379 m), 1902 m. sunaikinęs Sen Pjero miestelį (žuvo 28 000 žmonių). Taip pat stūkso vulkaninės kilmės Karbė kalnai.

Trečdalis salos vis dar apaugę miškais, kur daug atogrąžų kietmedžių. Kalnuose atogrąžų miškai tankūs, siauri slėniai derlingi, o ugnikalniai veikiantys. Miškingiausia yra Martinikos šiaurė. Žemdirbystei naudojama žemė sudaro 10,38 %.

Martinikos klimatas tropinis, drėgnas. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo liepos iki spalio mėnesio. Šalis yra pažeidžiama uraganų, kurie vyksta maždaug kas aštuonerius metus. Vidutinė metų temperatūra 17,3 C°.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Salos paplūdimys

Sent Liuso miestelis

Pagrindinis straipsnis: Martinikos ekonomika

Martinikos ekonomika remiasi cukranendrių, bananų auginimų, turizmu ir lengvąja pramone. Žemės ūkis sudaro 6 % BVP, o lengvosios pramonės sektorius 11 % BVP. Cukraus produkcija sumažėjo, nes dabar dauguma cukranendrių naudojama gaminti romui. Bananų eksportas auga, dauguma iš jų keliauja į Prancūziją. Importuojama mėsa, daržovės, grūdai.

Turizmas kuris dabar tapo svarbesnis už žemės ūkį samdo 11 000 žmonių.

Prancūzija saloje pastatė naftos perdirbimo gamyklą, kurioje perdirbama, o vėliau kitur išvežama žaliavinė nafta iš Venesuelos bei Trinidado ir Tobago.

Martinikoje yra Aimé Césaire tarptautinis oro uostas, keltai plukdo į Gvadelupą ir jos aplinkines salas, Dominiką, Sent Lusiją. Saloje išvystytas kelių tinklas.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Martinikos demografija

90 % Martinikos gyventojų sudaro juodaodžiai bei mišrios kilmės žmonės (mulatai, metisai, sambo), 5 % baltieji (daugiausia prancūzai), likę 5 % – indai (ypač tamilai), libaniečiai, sirai, kinai ir kt.

Valstybinė kalba – prancūzų, plačiai vartojama Antilų prancūzų kreolinė kalba.

95 % gyventojų yra Romos katalikai, likę – kiti krikščionys, hinduistai, vudu išpažinėjai.