Paminklas J. Basanavičiui Vilniuje: vėl ginčai be rezultato

Beveik niekas neabejoja, kad paminklas Lietuvos nepriklausomybės patriarchui, Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Basanavičiui Vilniuje turėtų pagaliau atsirasti. Tačiau kur ir koks tas paminklas turėtų būti pastatytas? Ir ar bus suspėta jį pastatyti iki 1918 m., kai Lietuva minės valstybingumo atkūrimo šimtmetį?

Diskusijos apie paminklą J. Basanavičiui Vilniuje prasidėjo jau prieš kelerius metus. Tačiau iki šiol Vilniaus valdžia, architektai, skulptoriai, muziejininkai ir daugelis kultūros atstovų neranda bendro sutarimo, kur tas paminklas turėtų stovėti ir kam derėtų patikėti jo sukūrimą.

Šiuo metu didžiausią iniciatyvą rodo koncerno „MG Baltic“ valdybos narys Romanas Raulynaitis ir Nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė, tačiau jų pasirinkta vieta Vilniuje ir paminklo projektas susilaukė prieštaringų vertinimų.

Nori greitesnio rezultato

R. Raulynaitis, bendraudamas su LRT.lt, patvirtino informaciją, kad jo atstovaujamas koncernas yra pažadėjęs prisidėti, finansuojant paminklo J. Basanavičiaus statybą sostinėje, tačiau su tam tikromis sąlygomis: „Mes norėtume, kad paminklo statybos iniciatore ir organizatore būtų Nacionalinio muziejaus direktorė B. Kulnytė, kas būtų natūralu, nes ji tai gerai išmano. Mums taip pat priimtinas jos pasiūlytas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas J. Basanavičiaus paminklas, kuris atsirastų Konstantino Sirvydo skvere“.

Ketverius metus vadovavęs J. Basanavičiaus sodybai-muziejui Ožkabaliuose R. Raulynaitis taip pat pridūrė sieksiantis, kad paminklas patriarchui atsirastų kuo greičiau: „Esu žmogus, kuris norėtų, kad tai būtų padaryta. Man rūpi, kad neskambėtų taip, tarsi galima laukti dar dvidešimt, keturiasdešimt, šešiasdešimt metų, kol kažkas kažką padarys. Nes vienam nepatinka, kad J. Basanavičius sėdi ne ant žirgo, kitam – kad jis toks pavaizduotas, kitam vieta nepatinka, kitam – medžiaga, kitam – kad iš bronzos, o ne iš granito. Visiems kažkas nepatinka, tik nėra jokio rezultato“.

Paklaustas, ar koncernas pasiryžęs finansuoti visą J. Basanavičiaus paminklo statybą, ar tik dalį, R. Raulynaitis konkrečios sumos neįvardijo, tik patikslino, jog pinigų būtų skirta paminklo iš bronzos nuliejimui.

Vietą paminklui, jo prieigas, gėlyną, pasak jo, turėtų imtis sutvarkyti Vilniaus miesto savivaldybė.

Su B. Kulnyte susisiekti dėl jos užimtumo LRT.lt nepavyko.

Vieta skvere sukeltų problemų

Šiuo metu atostogaujantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius prisipažino paminklo statybos aplinkybių gerai nežinąs, todėl jas pakomentuoti galėsiąs po atostogų.

Daugiau informacijos turėjo vyriausiasis miesto architektas Artūras Blotnys.

Pasak jo, jau prieš kelerius metus Vilniaus miesto savivaldybė kartu su Architektų sąjunga aptarinėjo vietas, kurios labiausiai tiktų J. Basanavičiaus paminklui.

Buvo diskutuota apie tris vietas – aikštę priešais Nacionalinę filharmoniją, skverą J. Basanavičiaus ir Teatro gatvių sankirtoje priešais Rusų dramos teatrą ir – apie vadinamąjį trikampį priešais Signatarų namus.

„Vietai, kurią pasiūlė B. Kulnytė – S. Sirvydo skvere, šalia Prancūzijos ambasados – nebuvo pritarta, nes ji netinkama pirmiausia dėl to, jog čia būta žydų kvartalo prieigų statinių, kuriuos gali tekti atstatyti, liekanų. Tas paminklas atsidurtų tų statinių kiemo viduryje. Be to, veikiantį skvere fontaną miestui padovanojo viena Lietuvoje veikianti užsienio verslo kompanija. Todėl šis skveras –problemiška vieta“, – aiškino A. Blotnys.

Jis taip pat teigė manąs, jog, įvertinus istorinius įvykius Vilniuje, susijusius su nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., labiausiai tiktų aikštė priešais Nacionalinę filharmoniją, kurioje yra posėdžiavusi Lietuvos taryba. Čia šiuo metu įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau miesto savivaldybė sutiktų ją pertvarkyti.

Architektų sąjungos ir miesto atstovai pritarė paminklo atsiradimui ir skvere priešais Rusų dramos teatrą, nes ši vieta susijusi ir su nepriklausomybės paskelbimo reikalais, ir su pačiu J. Basanavičiumi.

A. Blotnys tvirtino, kad miesto savivaldybė taip pat yra siūliusi paminklą statyti ant Tauro kalno, kur Vilniaus lietuviai buvo įsigiję žemės, planuodami statyti Tautos namus: „Yra išlikę šios vietos istorinių nuotraukų, kuriose įsiamžinę visi Vasario 16-osios akto signatarai, tarp jų ir J. Basanavičius. Tačiau šioje vietoje, matyt, reikėtų statyti skulptūrinę kompoziciją“.

Aptarta vieta ir šalia Seimo rūmų, kur anksčiau buvo fontanas, o dabar atsiradęs didžiulis gėlynas.

„Būtų gražu sutvarkyti šią erdvę ir joje pastatyti paminklą J. Basanavičiui, kuris ir esantiems, ir būsimiems parlamentarams simbolizuotų sąžinės ir atsidavimo tėvynei pavyzdį, kad, įžengdami į Seimą, jie šiek tiek susimąstytų, kas svarbiau – tauta ar jų gerovė“, – šyptelėjo A. Blotnys.

Ar tinkamas eskizas paminklui?

Tarp architektų ir muziejininkų yra kilusi diskusija apie išlikusį nedidelį R. Jakimavičiaus eskizą J. Basanavičiaus paminklui, kuris buvo sukurtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

„Galėčiau kalbėti tik savo vardu. Šis kūrinys, sukurtas romantizmo dvasioje, jau nebeatitinka mūsų laikmečio. Jis – labai nedidelis, o to, kas išeina, kai paminklai kuriami, didinant juos iš mažų eskizų, mes jau turime nevykusį pavyzdį – paminklą kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje. Man atrodo, kad paminklą J. Basanavičiui turėtų sukurti šių dienų skulptoriai, juk nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau beveik šimtas metų. Žiūrint į paminklą J. Basanavičiui Vilkaviškyje, kurį sukūrė skulptorius Antanas Žukauskas, mane ima pavydas“, – kalbėjo A. Blotnys.

Jam antrino Lietuvos Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys: „Tokius paminklus, kaip J. Basanavičiui, derėtų sukurti konkurso keliu – konkurso, kuriame dalyvautų rimti skulptoriai, nes privalome pastatyti brandų paminklą. Dabar pasirinktas R. Jakimavičius. Bet juk tas jo kūrinys – tik idėja paminklui. Nežinau, gal ir galima būtų iš to eskizo išvystyti paminklą, tačiau jokios naujos informacijos apie būsimą paminklą J. Basanavičiui šiuo metu dar neturiu,“ – sakė R. Budrys.

Jis apgailestavo, kad apskritai Vilnius nuskriaustas, nes savo erdvėse iki šiol neturi rimtų, įsimintinų paminklų.