Ateina nelabai malonūs laikai. Jau atėjo, tiesą sakant. Pakentėkite, nekantrieji. Jei laukiate, kad ką nors pavadinčiau debilais, dar palaukite. Mano straipsnyje, kaip visada, rasite viską, ko ieškote, ir dar daugiau. 
Saulius Skvernelis yra vienas populiariausių Lietuvos politikų. Sausį atlikta „Vilmorus“ apklausa rodo, kad net 59 procentai šalies gyventojų S. Skvernelį vertina palankiai ir tik 12 proc. nepalankiai. Šiuo atžvilgiu jis aiškiai lenkia premjerą Algirdą Butkevičių bei prezidentę Dalią Grybauskaitę. 
Reikia kuo paprasčiau. Tarkime, jeigu girdėtum pasišnekėjimą apie žilagalvę tavo mylimą tetą, ir kokio prašalaičio klausinėjamas tavo kaimynas pasakojimą pradėtų taip: mačiau, kaip po jos galvą ropinėjo utėlės, žinau, kad ėjo į bažnyčią nenusipraususi šiltoje vonioje, girdėjau, kaip pasisveikino su partsekretoriumi... 
Indijoje viešinčiam profesoriui Landsbergiui turėtų būti neramu. Juk kovo 11-ąją jis pasitiko toli nuo Lietuvos. Nežygiavo parade. Neparėmė Lietuvos ekonomikos. Negi ir jis jau nemyli Lietuvos – susijaudinusi ir nustebusi galėtų paklausti viena iš konservatorių vyresniosios kartos lyderių Irena Degutienė. 
Kur ritasi pasaulis, galvoji žiūrėdamas televizorių? Šustauską primenantis milijardierius tampa Amerikos prezidentu. Prorusiški tautininkai kelia galvas Europarlamente, sėdi Slovakijos parlamente ir vokiečių savivaldoje. Vengrija – po Putinu. Visą valdžią suėmę Lenkijos tautininkai katalikai meiliai glosto Tomaševskio atlapą su koloradine juosta. 
26-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį atšventėme tarsi tiek pat metų drauge nugyvenę sutuoktiniai, kuriuos jau vienija tik bendras kažkada pasistatyto namo stogas virš galvos ir per didžiąsias šventes aplankantys po pasaulį pasklidę vaikai. Kol vieni mojavo Trispalvėmis ir žygiavo centrinėmis miestelių aikštėmis, kiti mušėsi dėl vežimėlių prie Suvalkų „Kauflando“. 
Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Mano vaikystėje buvo filmai, kuriems aš neturėjau jokio priešiškumo, nes niekada nežiūrėdavau ilgiau, nei penkias minutes, nes man tiesiog protas užsiblokuodavo: filmai apie karą ir filmai iš moksleivių gyvenimo. 
Šis pavasaris mums neša ne potvynius Nemuno žemupyje, o ledonešį aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Nuteista Darbo partijos grietinėlė, nors ir su savotiškomis teismo interpretacijomis; skaidrumu blykstelėję socdemai nuėmė sveikatos apsaugos ministrę, nes ši prisipažino davusi pakišą gydytojui savo giminaitės prašymu. Atleidimo motyvą partija sustiprino tuo, kad ministrę kaip liudininkę apklausė Šiaulių ligoninės byloje, kuri tokia dvasinga, jog nesusitelkia vien į kūno gydymą, o negaili šimtų tūkstančių eurų būsimai požeminei keturiasdešimties vietų koplyčiai.
Valstybės gynimo taryba vienbalsiai nutarė, jog privalomoji karinė tarnyba Lietuvoje vėl turi būti grąžinta. Galutinį sprendimą dar turės priimti Seimas, tačiau bent jau aš asmeniškai neturiu didelių abejonių, kad jis bus toks pat. 
1905 metais socialdemokratų įžiebti streikų laužai Lietuvoje carinei valdžiai iškėlė daugybę ūkinio pobūdžio reikalavimų, kurie peraugo į politinius ir atvedė šalį į Didįjį Vilniaus Seimą pradėjusį nepriklausomos demokratinės Lietuvos kūrimo procesą. 
Kiekvieną kartą išgirdus apie naują meningokoko auką, dažniausiai, apie dar vieną užgesusią vaikučio gyvybę, suspaudžia širdį taip, kad klausiu savęs, ar tikrai nieko negalime padaryti, kad tai liautųsi? 
Nuo vaikystės esame išmokyti plautis rankas, jei nenorime užsikrėsti kokiu nors virusu. Tam tikrų politinės higienos taisyklių būtina laikytis ir politiniame gyvenime. 
Tenka apgailestauti, kad Vakarų Europos valstybės mus lenkia gerokai didesniais atlyginimais ir pensijomis, tuo tarpu kaimyninės šalys mus lenkia mažesnėmis kainomis, ypač maisto produktų. 
Iki Seimo rinkimų likus kiek daugiau nei pusmečiui, sujudo sukruto opozicija. 
Triukšmingai apkaltinę valdančiuosius visomis įmanomomis nuodėmėmis, konservatoriai jau ne pirmą sykį paskelbė naujus "proveržius". Politologiška visuomenė sušurmuliavo ne juokais. Pasipylę įvairiausi spėliojimai pinasi, vyniojasi, vienas kitą papildo arba paneigia. Kaista galvos, skaičiuojami reitingai. 
Ar girdėjote apie tokį ministrą Antaną Guogą? O apie Lietuvoje veikiančią liberalų vyriausybę? Jeigu ne, susipažinkite - Liberalų vyriausybės ūkio ministras – būtent šitaip viešai dabar prisistatinėja arba yra pristatinėjamas Antanas Guoga.
Tai buvo gana seniai: 2007 m. sausį per „Žinių radiją“ komentavome naują ksenofobijos ir rasizmo bangą Rusijoje. Tada įsigaliojo V. Putino pasirašytas įstatymas „Dėl mažmeninės prekybos ir dėl Rusijos Federacijos Darbo kodekso pakeitimų“, ir nuo tų metų balandžio 1 d. buvo įvesti apribojimai užsieniečiams prekiauti turgavietėse, gatvėse ir kitose viešose vietose. 
Turbūt neatsitiktinai Europos Sąjunga yra kone vienas dažniausiai pasitaikančių šiuolaikinių politikos teoretikų bei apžvalgininkų kritikos taikinių. Įsigilinus į esminius šio unikalaus ir ligi šiol konceptualiai neapibrėžiamo kvazipolitinio darinio idėjinius principus, tai suprasti darosi nesunku. 
Po keturių mėnesių žinosime, ar Didžioji Britanija lieka Europos Sąjungoje, ar ne. Birželio 23 dieną britai pasisakys šiuo klausimu referendume. Jau antrą kartą. Pirmąsyk referendumas dėl narystės tuo metu vadinamoje Europos Ekonominėje Bendrijoje įvyko 1975 m., vos dveji metai po įstojimo. Tada 67 proc. piliečių buvo už. 
Kaip daugelis išgirdo net Lietuvoje, birželio 23 dieną Jungtinėje Karalystėje bus referendumas – po dešimtmečių nelabai laimingos narystės Europos Sąjungoje, Britanija apsispręs, ar nori pasilikti sąjungoje, ar išeiti iš jos.
