Martynas Jankus gimė 1858 rugpjūčio 7 Bitėnų kaime, Ragainės apskrityje. Čia beveik visą gyvenimą ir gyveno. M.Jankaus tėvai jaudinosi dėl lietuvių nutautėjimo, gal dėl to ir savo vaikų neskatino siekti didesnio išsilavinimo, kad šie nesuvokietėtų. M.Jankus baigė tik Bitėnų pradžios mokyklą, bet daug skaitė, lavinosi savarankiškai. Anksti įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. Pažintis su Jurgiu Zauerveinu suformulavo jo gyvenimo tikslus siekti lietuviškumo. Jo įkvėptas M.Jankus rinko tautosaką, rašė įvairius straipsnius, Ragainėje Albano ir Kybelkos spaustuvėje išmoko spaustuvininko amato, buvo vienas iš „Birutės“ draugijos (1885 m.) Tilžėje įkūrėjų, 1889-1892 jos pirmininku. Jėgas bandė ir politinėje veikloje, bet, mažai kam žinomas, deputatu nebuvo išrinktas.

Prieš tapdamas spaustuvininku Martynas Jankus nemažai rašė. Jis parašė arba parengė 45 tautinio sąmoningumo ugdymui skirtų publicistinių ir grožinių knygų, kalendorių, 5 knygų prekybos katalogus. Knygose rašė apie alkoholio žalą, apie Lietuvą, lietuvių emigraciją, supažindino su užsienio šalimis. Daugumą straipsnių ir knygelių M.Jankus pasirašinėjo slapyvardžiais, pvz.: V. Giedris, K. Gyvoleitis, Kulkius, Martyneitis, Bitėnų Merčius ir kt. Vis tik daugiausiai dėmesio skyrė lietuviškų knygų ir periodinės spaudos leidybai. Iš to minėtinos 1882 metais paskelbtas 32 dainų rinkinys „Lietuviszkos ir seniausios dainų knigelės“, 1883 - „Sztukaunos dainos nuo žmonelu isz Kalnujo apigardos“, 1892- „Naujos dainos“. 1897 išėjo „Lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai“. Joje parašyta Lietuvos istorija iki Liublino unijos. Antialkoholinės tematikos knygos „Apswaiginantis Gėrimas wisu bėdu priežastis“ 1899 metais ir 1901 išėjusi „Negirtauk“.

Spaustuvininko amato paslapčių mokėsi Ragainėje.

1882 m. M.Jankus ėmėsi galvoti apie laikraščio lotynišku šriftu leidimą, bet sužinojo, kad greitai išeis „Aušra“, ir savo sumanymo atsisakė. Jis su didžiuliu entuziazmu prisijungė prie „Aušros“ laikraščio leidėjų. M.Jankus tapo „Aušros“ platintoju. Su redaktoriumi Jurgiu Mikšu parengė ir 1884 m. savo lėšomis išleido 10000 egzempliorių tiražu „Aušrą“ propaguojantį kalendorių. Kelis sykius vyko per sieną platinti „Aušros“. Vėliau, J.Mikšui pasitraukus iš redaktoriaus pareigų, M. Jankui teko būti penkių „Aušros“ numerių redaktoriumi.

J.Basanavičius gerai vertino M. Jankaus – „Aušros“ redaktoriaus ir platintojo – darbą. M.Jankus materialiai rėmė „Aušros“ leidimą. Pas jį Bitėnuose gyveno J.Mikšas, Jonas Šliūpas ir kiti laikraščio darbuotojai. M.Jankus buvo vienintelis iš „Aušros“ leidėjų, turėjęs nekilnojamojo turto ir pastoviai gyvenęs Bitėnuose. Šiuo turtu M.Jankus laidavo „Aušros“ spausdinimą Tilžėje, O.Mauderodės spaustuvėje.

1886 metais, nustojus eiti „Aušrai“, M.Janus ėmėsi pats leisti laikraštį Lietuvai „Garsas“. Jis turėjo būti pradėto darbo tąsa. Tačiau būdamas romantikas ir idealistas, jis nesuvokė, kad reikia gerų bendradarbių, aktualios medžiagos ir pačiam susirasti skaitytojų. „Garsas“ buvo nuostolingas, neišpopuliarėjo ir po 10-ties mėnesių žlugo.

Nesėkmės M. Jankaus neatbaidė nuo spaudos darbo. 1890 m. jis su entuziazmu prisidėjo prie „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo. M.Jankus, tada jau nuosavos spaustuvės savininkas tapo „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidėju, administratoriumi, kasininku, platintoju. Pareigos buvo labai sunkios. M.Jankus nebuvo labai apsukrus ir praktiškas žmogus. Jis nesugebėjo iš šių laikraščių leidybos gauti pelno, bet patyrė didžiulių nuostolių. Spaustuvė buvo maža, spausdinimo technika prasta, raidžių užtekdavo tik vienam numeriui surinkti. „Varpo“ leidėjai irgi nepajėgdavo laikytis pasižadėjimo laiku pristatyti medžiagą. Vis dėlto leidėjai apkaltino M. Jankų, nutraukė sutartį, laikraščių spausdinimą perkėlė pas O.Mauderodę.

Istorija su „Varpo“ leidėjais, spaustuvės Tilžėje bankrotas įnešė nemaža kartėlio į M.Jankaus gyvenimą. Nepaisant to, 1892 m. savo sodyboje Bitėnuose jis įkūrė spaustuvę, kuri veikė iki 1909 m. Spaustuvei buvo pastatytas specialus apkūrenamas pastatas, įgytos kelios gotiškų ir lotyniškų šriftų kasos, įrengtas sandėlis knygoms ir popieriui. Iš pradžių veikė viena mašina, sukama ranka, nuo 1900 m. - varoma motoru. Vėliau įsigijo dar dvi mašinas. Viena buvo palikta rankiniam darbui – korektūroms ir smulkiems užsakymams.

Ilgainiui spaustuvėje buvo sukaupta gana gražių garnitūrų, įvairių ornamentų ir šrifto. M.Jankaus spaustuvės leidinių tiražai paprastai siekdavo 3000–6000 egzempliorių. Tai, palyginti, daug, žinant sunkų knygų gabenimą į Lietuvą ir jų platinimą. Bitėnuose buvo išspausdintas pirmasis Vydūno veikalas istorine tema „Senutė“, apie 50 P.Vileišio knygelių. Čia pirmą kartą lotynišku šriftu buvo išspausdinta K.Donelaičio poemos „Metai“ dalis – „Pavasario linksmybės“. Bitėnuose buvo spausdinami S.Gimžausko, A.Krikščiukaičio, K.Stikliaus, J.Biliūno, Lazdynų Pelėdos, G.Petkevičaitės ir kitų rašytojų kūriniai.

Bitėnuose buvo išspausdinta spausdinama nemažai socialdemokratinės pakraipos leidinių. Dienos šviesą čia išvyko K.Markso ir F.Engelso „Komunistų partijos manifestas“. Daug dėmesio M. Jankus skyrė religinės literatūros spausdinimui. Spaudos draudimo metais Lietuvoje ji buvo paklausi. Bitėnuose išleistas pirmas lietuviškas satyrinis laikraštis „Tetutė“, buvo spausdinami įvairūs periodiniai leidiniai „Saulėtaka“, „Ūkininko priedelius“ ir kiti.

Gyvendamas prie pat Prūsijos Rusijos sienos M.Jankus padėjo knygnešiams organizuoti lietuviškų leidinių platinimą. Prisidengdamas oficialiu spaudos prekybininko vardu M.Jankus organizavo lietuviškų knygų gabenimą į Lietuvą. Jankų namai Bitėnuose buvo svarbus spaudos platinimo centras ir knygnešių prieglobstis. Jis padėdavo knygnešiams gauti reikiamos spaudos, pereiti sieną.

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą užkampyje esantis Bitėnai neteko strateginės reikšmės. Mažėjant užsakymų 1909 m. Bitėnų spaustuvė bankrutavo. Baigėsi pats svarbiausias ir produktyviausias M.Jankaus spaustuvės laikotarpis. M.Jankaus šeima išvyksta į Klaipėdą, tačiau su spaudos darbu ir ten nesisekė. 1912 m. savo spaustuvę Klaipėdoje su didžiuliu nuostoliu pardavė lietuviškai bendrovei „Lituania“. M.Jankus grįžo į Bitėnus ir aktyvia spaustuvininko veikla daugiau nebeužsiėmė.

Prieš I-ą pasaulinį karą miršta M. Jankaus žmona. Įsiveržę į Bitėnus rusų kazokai šeimą ištremia į Rusiją. Ten miršta mažasis sūnelis Andriukas ir Martyno Jankaus tėvas. Vyriausias Jankų sūnus Nikas, kaizerio kariuomenės karys, žūsta paskutinę karo dieną. 1917 m. pabaigoje šeimos likučiai sugrįžta į Bitėnus. M.Jankus pagyvenęs, bet aktyvus, energingas. Jis ir dar 23 krašto šviesuoliai 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje E.Jagomasto bute pasirašo Tilžės aktą. Tai svarbi didžiojo darbo pradžia. Vėliau M.Jankus tampa Šilutėje įkurto Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, dėl didelio autoriteto M.Jankus tituluojamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Jis puoselėja Rambyno kalno tradicijas, priiminėja gausius svečius ir ekskursantus. M.Jankaus vardu pavadinamas šaulių būrys. Jis bendrauja su jaunimu, globoja skautus, aktyviai reiškiasi „Aukuro“ draugijos veikloje. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu ir III laipsnio medaliu, Šaulių žvaigžde.

1939 m. M. Jankus nuo nacių bėga į Kauną, kur šeima praleido antrojo pasaulinio karo metus. 1944 m. artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1946 m. gegužės 23 d. Vokietijoje, Flensburge. Prieš mirtį savo vyriausiajai dukrai Elzei M.Jankus pasakė paskutinį prašymą, kad jo palaikai būtų sudeginti, o kai Lietuva bus laisva, parvežti į Bitėnus. 1993 m. gegužės 30 dieną urna su Martyno Jankaus pelenais buvo iškilmingai palaidota šeimos kape Bitėnų kapinaitėse, šalia bendražygio Vydūno.