Rodo sala
Rodo sala (gr. Rhodhos) didžiausia iš Dodecanese salų ir labiausiai į rytus nutolusi Graikijos sala Egėjo jūroje. Yra apie 18 km į vakarus nuo Turkijos, taip Graikijos ir Kipro salos. Šiuo metu gyvena apie 110 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 55-60 tūkst. gyvena Rodo mieste, kuris Dodecanese srities ir Rodo provincijos sostinė. Senovėje labiausiai garsėjo Rodo kolosu, laikytu vienu iš 7 pasaulio stebuklų. Viduramžių miesto dalis yra pasaulinio paveldo paminklas.
Rodo sala yra strėlės antgalio formos, beveik 80 km ilgio ir 38 km pločio. Plotas apie 1400 km2, pakrantės ilgis 220 km. Rodo miestas įsikūręs salos šiaurėje. 14 km į pietus nuo Paradisi miesto yra tarptautinis oro uostas. Kraštas yra kalnuotas ir retai gyvenamas. Sala apaugusi miškais iš turkiškų pušų (Pinus brutia) ir kiparisų (Cupressus sempervirens), kuriuose gausu laukinių žvėrių, tame tarpe ir Rodo elnių. Petaludes (arba Petaloudes, Plaštakių) slėnyje, kur vasarą labai gausu įvairiausių drugių. Attavyros kalnas (1215 m) yra aukščiausias Rode. Įsidėmėtina ir Septynių šaltinių vieta. Tarp kalnų pakrantėse yra siaurų juostų, kur auginami citrusiniai vaisiai, vynuogės, daržovės ir kitos Viduržemio jūros kultūros. Ekonomikai ypač svarbus turizmas. Verti paminėjimo Faliraki kurortas, Lindos, Haraki, Pefkos, Archangelos, Afandou, Koskinou, Embona (Attavyros), Paradisi ir Trianta miesteliai.
Svarbesnieji paminklai: Lindos Akropolis, Rodo Akropolis, senieji Ialysos ir Kamiros, Archeologinis muziejus, Elaphos ir Elaphina, Gubernatoriaus rūmai, Rodo senamiesti (Viduramžių miestas), Rodo paštas bei šv. Katerinos ligoninė. Aplankytinos Monolithos ir Kritinia pilys.
Rodo istorija
Pindaro odėje sakoma, kad sala atsirado susijungus Saulės dievui Helijui su nimfa Rode. Miestai joje pavadinti jų trijų sūnų vardais. Rhoda yra rožinės spalvos kinrožė (Hibiscus), auganti Rodo saloje.
 1493 m. Hartmann Schedel medžio raižinys |
Persai vis užimdavo salą, tačiau po 478 m. pr.m.e. pralaimėjimo Atėnams, Rodo miestai prisijungė prie Atėnų lygos. 431-404 m. pr.m.e. Peloponeso karo metu, Rodas iš esmės liko neutralus. 408 m. pr.m.e. Rodo miestai nusprendė susivienyti ir salos šiaurėj pastatė sostinę, Rodo miestą, kurį suplanavo Atėnų architektas Hipodamas.
Tačiau 357 m. salą užkariavo Mausolas iš Halikarnako, 340 m. pr.m.e. persai, o 332 m. pr.m.e. jis tapo besiplečiančios Aleksandro Makedoniečio imperijos dalimi. Po Aleksandro mirties jo generolai pasidalino imperiją. Rodas glaudžiais ryšiais susijungė su Ptolomėjų Aleksandrija ir jų sąjunga kontroliavo Egėjo jūros prekybinius kelius. Miestas tapo komerciniu ir kultūriniu centru ir jo monetoos cirkuliavo beveik visame Viduržemio jūros regione. Sala garsėjo filosofijos, mokslo ir kultūros mokyklomis. Čia veikė atėnietis Aeschines, Apolonijus iš Rodo, astronomai Hipparchus ir Geminus, retorikas Dionysios Trax. Skulptūros mokykla išvystė stilių, apibūdinamą kaip "helenistinį baroką".
305 m. pr.m.e. Antigono sūnus Demetrijus apsupo Rodą siekdamas nutraukti jo sąjungą su Egiptu. Nepaisant panaudotų galingų šturmo įrenginių, jau kitais metais pasirašė taikos sutartį, palikdamas daug karinio inventoriaus, kurį rodiečiai pardavė ir už gautus pinigus pastatė milžinišką statulą Saulės dievui Helijui, kuris dabar vadinamas Rodo kolosu.
164 m. pr. m.e. Rodas pasirašė sutartį su Roma ir tapo pagrindiniu mokymo centru Romos kilmingiesiems. Ypač garsėjo retorikais (pvz., Hermagoras, "Rhetorica ad Herenium" autorius). Todėl Rodas turėjo nemažai privilegijų, tačiau palaipsniui jas prarado per Romos politikų machinacijas. Galų gale Kasijus užėmė salą.
1 a. į Rodo salą buvo ištremtas Romos imperatorius Tiberijus. Šv. Paulius atnešė krikščionybę. 395 m. pakliuvo į Bizantijos įtaką. 672 m. Rodą užėmė musulmonai (Muawiyah I). Tik pirmojo Kryžiaus žygio metu sala gražinta Bizantijos imperatoriui Alexius I Comnenus.
1309 m. salą užėmė hospitalierių ordino riteriai, persivadinę Rodo riteriais. Miestas buvo perstatytas europietišku stiliumi, pastatyta daug vertingų pastatų (tame tarpe Didžiojo magistro rūmai). Stiprios miesto sienos atlaikė Egipto sultono (1444 m.) ir Mehmedo II (1480 m.) užpuolimus, tačiau milžiniška Suleimano Didžiojo armija jį užėmė 1522 m. Rodo riteriai išsikėlė į Maltą. Sala tapo Otomanų imperijos dalimi.
Tik 1912 m. Rodą iš turkų atsiėmė italai, o 1947 m. sala buvo prijungta prie Graikijos. Tai sukėlė įvykius, susijusius su "mažumų pasikeitimu" tarp Graikijos ir Turkijos.
|
Pastaba. Šis (esantis žemiau gelsvame fone) tekstas yra Vikipedijos straipsnis (2006.10.31 d. versija, id=325065). Vikipedijos straipsniai pateikiami su GFDL licencija, leidžiančia jį laisvai naudoti. Rodo kolosas Rodo kolosas - milžiniška graikų Saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi Rodo saloje III a. pr. m. e., vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Sprendimas statyti skulptūrą
Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. imperiją pasidalijo jo generolai (diadochai). Egiptas atiteko Ptolemėjui, kuris sudarė sąjungą su Rodo sala ir sėkmingai kontroliavo prekybą Viduržemio jūroje. Kito Aleksandro generolo, Antigono Monoftalmo, sūnus Demetrijas Poliorketas 305 m. pr. m. e. užpuolė Rodą. Bet miestą supo stiprūs įtvirtinimai, todėl Demetrijas liepė pagaminti didelius apgulties bokštus. Pirmojo bokšto konstrukcijos buvo sukrautos į šešis laivus, bet šie nuskendo audros metu. Tada Demetrijo nurodymu buvo pastatytas dar didesnis bokštas, pramintas Helepoliu (Helepolis), bet Rodo gynėjai užtvindė žemę prieš gynybinę sieną, ir bokštas negaliojo būti pristumtas pakankamai arti. 305 m. per. Kr. Ptolemėjo pasiųsta kariuomenė atplaukė Rodui į pagalbą, ir Demetrijas buvo priverstas skubiai atsitraukti, metęs didžiumą apgulties įrangos. Pergalei pažymėti Rodo gyventojai nutarė pastatyti milžinišką salos globėjo, Saulės dievo Helijo, skulptūrą, šį darbą pavesdami Charesui, jau pagarsėjusiam skulptoriui, Lisipo mokiniui. Darbui finansuoti buvo nutarta parduoti Demetrijo paliktus apgulties įrenginius. Konstrukcija Amžininkai rašė, kad vidinę figūros konstrukciją sudarė iš akmens blokų pastatyti bokštai, stovintys ant 15 metrų aukščio marmurinio postamento. Į akmens blokus buvo įkalti geležies strypai, o prie jų tvirtinamos bronzos plokštės, formuojančios skulptūros paviršių. Statyboje buvo naudojami taip pat ir perlydyti Demetrijo kariuomenės palikti metaliniai ginklai, ir apgulties bokštų konstrukcijos. Teigiama, kad iš viso buvę sunaudota 500 talentų bronzos ir 300 talentų geležies (atitinkamai maždaug 13 ir 8 tonos). Viršutinei koloso daliai statyti buvo supiltas didelis grunto pylimas, kurį vėliau nukasė. Helijas buvo pavaizduotas kaip jaunuolis su vainiku, bet autentiška koloso išvaizda nežinoma. Visas skulptūros aukštis siekė apie 35 metrus (panašiai kaip ir Laisvės skulptūra Niujorke). Tolesnis koloso likimas Šaltiniuose nurodomos dvi koloso vietos - uosto vartai ir uosto bangolaužis, bet dabartiniai tyrinėjimai pirmąjį variantą atmeta. Darbas buvo baigtas per 12 metų - 282 m. pr. m. e. Statula išstovėjo tik 56 metus, iki 226 m. pr. m. e. (data gali būti netiksli), kai ją sugriovė žemės drebėjimas. Silpniausioji vieta pasirodė besą keliai. Ptolemėjas III pasiūlė lėšų koloso atstatymui, bet orakulo pranašystė buvo nepalanki šiam sumanymui, tad atstatymo buvo atsisakyta. Liekanos pragulėjo virš 800 metų. Plinijus vyresnysis rašo, kad ne kiekvienas vyras sugebėdavęs apglėbti skulptūros pirštą. 654 m. arabai užėmė Rodą ir, kronikininko Teofano liudijimu, skulptūros metalas buvo parduotas pirkliui iš Edesos. Visas pirkinys buvęs sukrautas ant 900 kupranugarių. |
Herodotas. Istorija
Heraklitas is Efeso
Ivanas Naživinas. Judėjas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Karolio Europos slinktys
Tyro vergų sukilimasą
Vytautas Didysis
Baltai ir Europa
Hiperboriečiai
Nuslėptoji istorija
Krikščionybė Egipte
Šiaulių mūšis