Po Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Lietuvoje pasipylė pareiškimai, teigiantys, kad homoseksualiems žmonėms negalima leisti įsivaikinti, kadangi tokie įvaikiai patirs bendraamžių smurtą ar net patys taps homoseksualūs.
Tokių pareiškimų autoriai visiškai pamiršo paminėti kitą reiškinio pusę – faktą, kad vaikų globos namuose augantys vaikai ir taip nuolat patiria ne tik žodinį, bet ir fizinį smurtą tiek iš kitų globotinių, tiek iš vaikų namų darbuotojų, tiek ir už vaikų namų sienų.
Globos namuose vaikų laukia nuolatiniai jų teisių pažeidimai. Tokią išvadą priėjo tyrimą Lietuvoje atlikę Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos ekspertai, įvertinę vaiko teisių padėtį globos sistemoje. Jie tvirtina, kad vaikų namuose gyvenantys vaikai praktiškai neturi jokių teisių, o jų problemos sprendžiamos izoliuojant juos nuo visuomenės.
Taigi jų padėtis, net ir išsipildžius nuogąstavimams dėl bendraamžių patyčių (jei tokie vaikai būtų įvaikinti homoseksualių žmonių), nė kiek nepablogėtų. Tačiau kitais atžvilgiais homoseksualių žmonių įvaikintiems vaikams objektyviai būtų daug geriau. Pirmiausia jų lauktų daug didesnės galimybės.
Iš vaikų namų išėjusiems, taip niekieno ir neįvaikintiems vaikams paprastai sunku įsitvirtinti gyvenime, ypač jei nėra giminių, kurie rūpintųsi jų likimu. Jų galimybės įstoti į universitetą, siekti geresnio išsilavinimo, veiksmingai kurti savo ateitį yra labai menkos, todėl tokie vaikai palyginti dažnai ir greitai nuslysta į nusikaltimų, narkomanijos, prostitucijos ir valkatavimo liūną.
Taip nutinka todėl, kad vaikų namuose jie nėra tinkamai paruošiami savarankiškam gyvenimui ir, sulaukę aštuoniolikos, praktiškai atsiduria gatvėje, turėdami tik menką pašalpą, kurią, nesugebėdami elgtis su pinigais, iššvaisto.
Tuomet jau tenka arba griebtis nusikaltimų, arba elgetauti. Yra tekę matyti net tokių anekdotinių ir graudžių situacijų, kai vaikų namuose augantys vaikai net nežino, ką daryti, kad arbata būtų saldi, nes visuomet gaudavo ją pasaldintą.
Kitaip tariant, vaikų namai didžiąja dalimi ruošia būsimą kalėjimų kontingentą, ir tai nestebina, nes faktiškai vaikų namai ir yra vaikų kalėjimas (jei atsižvelgsime į struktūrą ir joje nusistovinčius tarpusavio santykius).
Tuo tarpu homoseksualių porų įvaikintų vaikų gyvenimo galimybės būtų kur kas geresnės, kadangi jie turėtų tokias pat galimybes siekti išsilavinimo kaip ir kiti vaikai, augantys ne vaikų namuose, būtų kur kas labiau prisitaikę gyventi visuomenėje ir įsisąmoninę gyvenimo laisvėje, o ne uždaroje ir nuo visuomenės izoliuotoje vaikų globos bendruomenėje, taisykles. Sulaukę aštuoniolikos jie neatsidurtų gatvėje, o galėtų remtis įtėvių pagalba ir parama. Todėl manau, kad leidimo įsivaikinti homoseksualioms poroms nauda sveikai mąstančiam ir būtent vaikų ateitimi besirūpinančiam žmogui turėtų būti akivaizdi. 2 psl.>>
M.Vidzbelis
