Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį
Arba žvilgsnis iš už kalno
(su daug raidžių ir ne tiek daug minties)

Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją – ir sudirbinėji. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet‘ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, ne banaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – pačio autoriaus. Už ką daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi už jų vienpusiškumą, narsią „vienas lauke karys“ poziciją, pataikūniškai nenugludintus teiginius – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Savu laiku jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.

Tai štai – iš šios knygos puslapių atsiveria visai kitoks Andrius Užkalnis, nei lrytas.lt, amžinatilsį „Istorijose“ ar kur kitur. Pasirodo, sugeba jis rašyti ir santūriai, ir neskubėti su kritiškais vertinimais, ir primažinti asmeniškumo. Gal siekia įtikti kuo populiaresniam skaitytojų ratui (tarkim, nori, kad jo knygą nupirktų ir Paleckių Algirdo ar Pocių Kasparo pasekėjai)? Ar – nuosekliai laikosi recepto, kurį pats taip gražiai gina knygos pradžioje: ne tik pamatyti ir aploti, bet, svarbiausia, suprasti. Bei padėti suprasti kitiems. Socialinis kritikas tampa enciklopedistu ar bent jau kelionės gidu. Tik štai sunku pasakyti – ar taip tekstas neprarado dalies šarmo? Ar tai – tas pats Andrius Užkalnis, aistringai šlovinamas ar dar aistringiau murkdomas srutose interneto komentatorių? Aš tikrai paimdamas skaityti šios knygos juodraštį galvojau – na, dabar galima pasiruošti žymeklį ir... Bet žymeklis liko be darbo.

Ką mes žinome apie Angliją? Atrodytų – kiek daugiau nei apie Pusiaujo Gvinėją. Žinios, žinoma, dažniausiai paviršutiniškos, surankiotos iš pažįstamų atsiliepimų, filmų, knygų. Ar reikėtų apie ją žinoti daugiau? O kodėl gi ne, jeigu jau jos paruoštos ir patiektos? Tačiau turbūt derėtų klausimą kelti ir taip: o ar sužinojau ką nors daugiau apie Angliją, nei žinojau iki tol? Taip, didelis ir pariebintas TAIP. Ir svarbiausia – knygoje sužinojome ne apie Andrių Užkalnį, jo mieliausiąjį, Anglijoje, o apie pačią Angliją. Ir tai yra net šiek tiek neįtikėtina, tarsi apgaulingai kuklu ir net, sakyčiau, nelietuviška bent tuo, kad net kai kurios mūsų eksportinės-importinės teatro meno žvaigždės neiškenčia nepasigyrusios, kad tuokėsi Vestminsterio abatijoje. O gi Andrius irgi nepėsčias – galėtų prisigirti, kad ir darbu Bi-Bi-Si. Bet nesigiria. Netgi guodžiasi, koks mažas jo namas ten. Tiesa, visų anglų namai, pasirodo, maži kaip sovietinės „chruščiovkės“.

Knyga „sukonstruota“ gana paprastai. Pirmiausia, daug įvairios faktinės medžiagos (pvz., Karališkosios šeimos istorija), o kad faktinė medžiaga nebūtų sausa, ji iliustruojama dviem būdais: įvairiomis įdomybėmis (pvz., istorija apie tai, kaip karalienė atseit irgi suvalgė citriną, kai ją suvalgė etiketo neišmanantis pirmasis SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas), ir tada – knygos autoriaus komentaru, pakankamai rimtu ir kiek rečiau - kandžiu. Visos minėtos sudedamosios dalys yra vertingos, bet po vieną jos būtų nepilnavertės. Mat faktus galima rasti wikipedijoje, o štai istorijos ir komentarai tampa tikruoju knygos grožiu.

Taigi, kas man labai patiko knygoje – tai skvarbus pašaliečio žvilgsnis. Taip ir įsivaizduoju Andrių Užkalnį, einantį per miestus ir miestelius nešiną mažyte juoda knygele ir besižymintį pastabas savo knygai. Regiu autorių panirusį į žinių paieškos lobynus ir mėginantį suprasti „kodėl taip, o ne kitaip?“ Jeigu įtarimai manęs neapgauna, ši knyga yra rašyta apie pusę metų (nors nežinau, kiek laiko jai rinkta medžiaga), bet skubos nesijaučia (nors vietomis susidaro įspūdis, kad norėta įtilpti į tam tikrą apimtį). Ir juo labiau stebina, kad tekstas yra tikrai nuoseklus ir labai sistemiškas. O gal čia ir nieko keisto, atsižvelgus į pirmąją (?) autoriaus profesiją. Beje, knyga kad man priminė būtent anglų kalba skaitytas publicistines žurnalistų knygas. Neabejoju, kad ji puikiai tiktų ir galėtų būti spausdinama kokiame nors žurnale ar net laikraštyje su prierašu „bus daugiau“. Galima drąsiai atsiversti bet kurį skyrių ar net bet kurią vietą ir skaityti. Nors viena kita nuoroda ir pasitaikys į anksčiau papasakotus dalykus, bet jos nesutrukdys, nebent tik padidins norą „žvelgti giliau“.

Įdomybių knygoje labai daug. Galima būtų pradėti nuo klasikinio pavyzdžio, kodėl gi anglų voniose yra du čiaupai . Nors tam, aišku, net nereiktų skaityti, užtenka mokėti tinkamai suformuluoti užklausą internete. Vis dėlto, kaip sakiau, viena – surinkti faktus ir jais pasidalinti su skaitytoju, kita – apmąstyti. Aš, pvz., buvau nepaprastai nustebęs, kaip perskaičiau apie vaikų ugdymą Anglijoje bei tai, ką mes gražiu nelietuvišku žodžiu vadiname „lūzeriais“. Pacituosiu:
„Bet Anglijoje ir nemokėjimas iki galo rašyti ir skaityti nėra socialinė žymė, kurios reikėtų gėdintis. Pirmą kartą su tuo susidūriau, kai pirkau sofą, ir parduotuvės tarnautojas pildė formą – joje paprastus angliškus žodžius rašė su baisiomis rašybos klaidomis, maždaug „pirkėjes surynks gaminy pats“.
Išpūtęs akis, kitą dieną pasakojau apie tai pažįstamiems anglams, kaip apie neįtikėtiną, šokiruojantį dalyką. Visi traukė pečiais – pamanyk. Kažkas tik numykė: „na taip, nelabai geros mokyklos, turbūt“. Bet mano nuostabos ir šoko nesuprato niekas.“ (p. 40, juodraštyje)
Leisiu sau padaryti savo įžvalgą, kurios Andrius nepadarė, bet man kažkodėl tuoj pat kilo asociacija su G. Orwello „1984“. Vidinė partija ir proliai. Skirtingi reikalavimai (vieniems – „veislės“ auginimas, kitiems – atlikti funkcijas), skirtingi pasauliai. Nors gal ir netikslu, nes neaišku iš knygos teksto, kaip į tai žiūri anglų elitas. Kita vertus, toks požiūris smarkiai palengvina gyvenimą ir turėtų teigiamai veikti žmonių psichiką. O lietuviai, įpratę prie limuzinų ilgio matavimų, taip pat turėtų jaustis tokioje visuomenėje komfortiškai. Gal ir jaučiasi? Bet grįžkime prie knygos.

Kaip jau sakiau, man joje atradimų buvo daug (gal nieko keisto, Angliją pažįstu tik iš literatūros ir kino). Pavyzdžiui, visą laiką buvau įsitikinęs, kad angliškas humoras yra visiška priešingybė „tualetiniam humorui“. Kad tai, kaip ir daugelį šiuolaikinių pasaulio blogybių, išgalvojo amerikiečiai. Andrius teigia atvirkščiai (po galais, man ir vėl galvon lenda „proliai“ ir jų paprastumas). Buvo smagu pasiskaityti, kad pagal vairavimo papročius, Anglijoje rinktis „BMW“ markės automobilį yra snobizmas. Nepaprastai įdomu sužinoti apie kalbos (ne)reguliavimo politiką – šitą dalį užrodžiau mūsų kalbininkams, vieniems iš Andriaus priešų. Tačiau viena įžvalga pritrenkė turbūt labiausiai. Visiems žinoma, kad viena mėgstamiausių Andriaus Užkalnio komentarų temų yra sovietmečio ilgesys, lietuvių polinkis žinias semtis per rusiškus kanalus ir kt. Ir, jūs tik įsivaizduokite, ką jis siūlo. Jis siūlo lietuviams nesipiktinti, kad anglai juos dažnai pavadina rusais. Arba nesuvokia Lietuvos kaip savarankiško geopolitinio darinio, o laiko Rusijos dalimi. (Beje, tai nepaprastai įdomus paradoksas – lietuviai baisiai tuo piktinasi, nors ir visada pripildo „Liube“ koncertų sales ir staugia „Kombat, batiania, kombat“!) Taigi, rusofobas Andrius Užkalnis daro prielaidą, kad čia nėra ko piktintis, nes... Cituoju (pačiam liežuvis, t.y. klaviatūra, neapsiverčia to rašyti): „Todėl sielodamasis apie tai, kad anglas jį laiko rusu, dažnas lietuvis nesupranta, kad iš tikrųjų dažno kalbėtojo sąmonėje tai – komplimentas.“ Kodėl? Didelė citata: „Galvodami apie lietuvius, anglai prisimena mažai girdėtą „kažkur prie Rusijos“ esančią tautą, atvažiuojančią uždarbiauti. Galvodami apie rusus, anglai galvoja apie auksinius cerkvių svogūnus, apie kailius ir apie Bolšoj ir Kirovo baletą , apie aukso, dujų ir naftos magnatus, perkančius Anglijos futbolo klubus, ir apie jų žmonas ir drauges, leidžiančius pinigus kaip vandenį. Jie prisimena cirką su lokiais, ikrus sidabro induose ir imperinę prabangą iš filmų – Kremlius Maskvoje, Ermitažas Sankt Peterburge ir vasaros dvarai su fontanais prie jo.“ Ir sunku prieštarauti, kad čia yra tiesos. Knygą labai gražiai vainikuoja labai netipinės autoriaus lankytinų vietų rekomendacijos. Į kai kurias tikrai panorau, pavyzdžiui, Padingtono stotį ar Henlį prie Temzės.

Ką dar galima būtų pasakyti apie knygą, pavyzdžiui, blogo, bent jau gero tono vardan? Pavyzdžiui, mane papiktino, kad vos pradėjus kalbėti apie pavyzdinę neginkluotą Anglijos policiją (bet užtat koks yra baisus ginklas „bobio“ bananas kairiųjų propagandoje. Pamenate iš Pink Floyd „The Wall“ filmo dainos „What shall we do now?“), autorius pasako du sakinius ir nutraukia šneką įdomiausioje vietoje, buvo ir daugiau tokių ne iki galo išgvildentų temų. Ir – keista oi keista – bet vietomis asmeniškumo norėjosi kiek daugiau. O gal tai tik įprotis?

Pabaigęs šią knygą turėjau sau pripažinti: mano meilė Anglijai... sumažėjo. Pasirodo, aš šią šalį gerokai labiau idealizavau, ar tiesiog teko sutikti anglus, kurie buvo tų gerųjų savybių kupini, nei „pilkoji masė“, kuriai knygoje skirta daug dėmesio. Kad ir kaip – ačiū už tikrai gerą kelionę. Kai susiruošiu ten vykti, dar kartą perskaitysiu ir kitiems patarsiu.