foje

ŽVAKIŲ ŠVIESOJE

aš pasiklydau tarp veidų
keistai dažytų svetimų
o byrantis smėlis delnuose
ar tai dekoracija ar ne

kodėl popieriniai žiedai tikresni
už tikrus
kodėl nupaišyti veidai gyvesni
už gyvus

tiktai žvakių šviesoje
savo veidą aš randu
kaip uždegti tas šviesas
kurios degtų visada

aš savo paslaptį turiu
aš pasislėpęs tarp žmonių
juk jei atsiversiu kaip lietus
kitų akyse vis tiek tai kaukė bus

mėnulio virpančioj šviesoj
aš jūros ilgesį girdžiu
beribė erdvė mažam kambary
viliojantys toliai paties sukurti

MUZIKA

vieną gražų ankstyvą rytą pabudau
ir ilgai žiūrėjau į sieną
kal pro miglą pamačiau
laikrodį kabantį ten
ten dar buvo pora nuotraukų
ir jose buvo mano jaunas veidas
bet tai buvo visai ne tas veidas
kuri aš matau kasdiena veidrody

o tiktai muzika
stabdo laiką keičia žodį
o tiktai muzika
tiktai muzika viena

ir kodėl gi mano nuotraukos
taip klaikiai nepanašios
į mane tokį koks aš dabar esu
išėjau ieškoti atsakymo

užlipau ant aukšto stataus stogo
ten buvo daug daug daug kaminų ir antenų
ir dar ten buvo be galo daug
tokių pat žmonių kaip aš
kurie ieškojo atsakymo
į lygiai tokius pačius klausimus

vienas geras barzdotas dėdė man pasakė berniuk
aš žinau ko tu kasdien taip ieškai
padaryk savo gyvenimą
nepanašų į kitų žmonių gyvenimus
nes jis pas tave vienintelis

MĖNULIO VEIDAS

kam tyrą sapno tylą
tu iš nakties keli
gal tame paguoda yra
juk vienas gyveni
pasaulį tu parodai
ir be ryškių spalvų
taip jis kitoks atrodo
jį tokį aš myliu

geltonas ir šaltas
raudonas ir baltas
tu saulę atstoji
šešėlius pakloji

kai laivas pasiklydęs
supas jūros bangose
jį tamsoje išvydęs
rodai kelią naktyje

man jauną širdį skauda
ir apninka neviltis
kai tavo liudną veidą
dengia debesys juodi

ŽODŽIŲ REIKŠMĖ

auksas tai tavo tikslai
Vilnius laukinių namai
žvaigždės pasauliai kiti
norai tai ką jauti

mirti tai gimti kitur
kristi tai kilti žemyn
meilė tai tavo kančia
niekas visa kas čia

laisvė tu jos nejutai
paukščiai tai laisvės vaikai
himnai tai masių daina
melas tai tavo tiesa

bereikšmių žodžių reikšmė

AŠ ČIA ESU

aš nematomas jūros vėjas
aš mėnulio ryški šviesa
aš ervė ir bekraštis laikas
aš tik taškas tuštumoje
aš aukčiausiai pakilęs paukštis
aš žemiausia žmogaus aistra
aš jau miręs nors dar negimęs
aš esu ir manęs nėra

aš čia esu ir mūsų čia daug
ir jūs kaip aš
ar bus kitaip jei dingsiu iš čia
ar bus kitaip

tu mane sutinki kas dieną
tu manęs niekada nematai
tu nenori pakeisti nieko
tu svajoji gyvent kitaip
tu klausai ką visi tau sako
tu nebetiki jais visais
tu visai nebemyli nieko
tu taip lauki gal kas ateis

mes kartu ir visi po vieną
mes taip vieniši minioje
ir aplinkui visi mums priešai
mes ir patys jiems priešai čia
mes nematom negirdim nieko
mes tik trokštame likt gyvi
mes dar galim kažką ištarti
bet tie žodžiai mums bus tušti

ARBATA

ar tu atsimeni laikus
visas beprotiškas naktis
mūsų negimusius vaikus
aš vis dar matau jų akis

tai buvo keisti keisti laikai
kai mes vis dar žudėme save
ir mūsų begęstantys veidai
atsispindėdavo lange

dabar ant stalo prieš mane
tiktai atšalus arbata
o rankos tyliai uždengia akis
aš noriu būt kažkur toli
nes jeigu liksiu praeity
galiu ir vėl pradėt kartot klaidas

ilga kaip šimtmečiai diena
ilgai bus chaoso pilna
vienatvė tūno visuomet
kažkur arti prie kūno bet

nebūna amžinas ruduo
ir aš tikiu kažkiek dar tuo
silpna pulsuojanti šviesa
tamsaus koridoriaus gale

IR NIEKO PANAŠAUS

skrendant kažkuriame keistam sapne
žemė liko galbūt per daug toli
svajonės ar tu tada matei mane
tai buvo vėl svaičiojimai apie tave

ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį
ir nieko nieko kas primintų blogas mintis
ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę
ir nieko nieko panašaus į tavo akis

kai bėgau kai bėgau debesų takais
galbūt atitrūkau šiek tiek per daug
kaip rasti tai kas tęsiasi amžinai
tu leidai o gal ir privertei likt aukštai

O, MANO SAULE

tu ateini debesų kilimais
tu gyveni ten kur paukščių takai
tu negali nesijuokt su vaikais
kur tu eini žydi gėlės laukais

o mano saulę tu mano šviesa
tu žemę sušildai ir sklaidos tamsa
tada kai nuskaidrins
padangę aušra
o mano saule
ateik su diena

būk visada mėlynam danguje
man neramu kai tavęs ten nėra

VIENĄ KARTĄ PARYŽIUJE

tavo nekaltybė man atvėrė vėl
akis į saulę
tavo nekaltybė lyg lietus išplovė
užterštas mintis
tavo nekaltybė šį pasaulį man parodė
vėl iš naujo
tavo nekaltybė atidarė užsitrenkusias
duris

vieną kartą paryžiuj
svaičiojau apie tave
vieną kartą paryžiuj
rytui nušvitus lange

tu sugriovei viską ir po to vėl viską
pastatei iš naujo
tu keistai tylėjai taip keistai kad net
prakalbinai mane
tavo nekaltybė išiliejo ir užvaldė
mano kraują
tavo nekaltybė tartum šėlstanti
palaima pragare

AMŽINAS JUDESYS

mes kilsime vis aukštyn
į juodą žvaigždėtą dangų
tik paukščiai ten mus pasieks
mes klyksime ju balsais

mes mosime sparnais
tai bus mūsų stiprios rankos
mes skrisime aukštyn
kol debesys pasibaigs

aš pamenu kaip kadais
visi mes į žemę kritom
mes nebetikėjom tuo
kad kilsime vėl aukštyn

kaip bangos vandenyje
kaip rytas pakeitęs naktį
mes judam aukštyn žemyn
tai amžinas judesys