XIV. Finai
Baltai paveldėjo ir savaip išplėtojo senąją indoeuropiečių materialinę ir dvasinę kultūrą. Skoliniai finams rodo, kad toji kultūra nebuvo primityvi. Baltai skleidė indoeuropietišką civilizaciją Šiaurės ir Rytų Europoje.
Daugiausia baltai bendravo su neindoeuropiečiais finais. Šie ryšiai prasidėjo anksti ir truko ilgą laiką, o Latvijos teritorijoje nesibaigė iki šiol. Ankstyviausiu laikotarpiu baltai darė didesnę įtaką finams, negu patys buvo jų veikiami. Finai iš baltų pasiskolino daug žodžių. Baltizmai finų kalbose rodo, kad santykių būta taikių ir labai glaudžių. Matyt, daug kur baltų ir finų gyventa ne tik greta, bet ir mišriai. Tokiose vietose būta dvikalbystės.
Finų pėdsakai Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje iki šiol rasta apie 30 vandenvardžių, kurie neturi baltiškų etimologijų. Manoma, kad jie yra finų kilmės. Maža vilties, kad ateityje pavyktų jų kilmę išaiškinti baltų kalbų duomenimis. Tai ežerų vardai Ilmėdas (Molėtų r.), Luodis (Zarasų r.), upėvardžiai Kirgas (Akmenės r.), Korbis (Ukmergės r.), Lambis (Kėdainių r.), Piladis (Pasvalio r.) ir kiti.
Apie 30 vandenvardžių Lietuvos teritorijoje yra gana daug. Tie finų vandenvardžiai yra pasklidę bemaž po visą Lietuvą, bet didesnės sankaupos atskirose vietose nesudaro. Jų aiškiai daugėja einant šiaurės link. Vienas kitas iš tų vandenvardžių ilgainiui gal pasirodys nesąs finų kilmės, bet daugelio finiškumas didesnių abejonių nekelia. Suprantama, ateities tyrimai galės kai ką patikslinti ar papildyti.
Apie finus pasakoja keramika
Neolito laikais Šiaurės ir Rytų Europoje nuo Uralo kalnų iki Baltijos jūros buvo išplitusi vadinamoji duobelinė-šukinė keramika. Taip ji vadinama dėl būdingo duobučių ir dantukų ornamento, puošiančio visą puodo paviršių arba tik viršutinę jo dalį. Dažniausiai ornamentas išdėstytas eilėmis: eilė duobučių, eilė dantukų. Puodų angų pakraščiai apgnaibyti arba turi nagais įspaustus ruoželius. Molyje pasitaiko grūsto granito ir sraigių kiautelių.
Archeologai mano, kad duobelinė-šukinė keramika, išplitusi ir anapus Uralo iki Jenisiejaus upės, būdinga finougrams, kurie tada dar buvo klajokliai, vertėsi medžiokle ir žvejyba.
Šios kultūros pėdsakų randama ir rytiniame bei pietrytiniame Baltijos šalių pakraštyje. Juos paliko Baltijos finai (suomių, estų ir kitų tautų protėviai), tada kalbos požiūriu dar nesusiskaidę. Einant pagal Baltijos jūrą pietvakarių link duobelinės-šukinės kultūros palaikų vis mažėja, bet jų dar pasitaiko Kaliningrado srityje (Karaliaučiaus krašte), Šiaurės Lenkijoje ir Vokietijoje, net maždaug iki Elbės upės.
Finai perima baltų gyvenimo būdą
Klajokliai finai, daugiausia medžiotojai ir žvejai, veikiami žemdirbių ir gyvulių augintojų baltų, pamažu perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo. Tai rodo daugybė žodžių, patekusių iš baltų kalbų į finų kalbas, susijusių su žemdirbyste, gyvulių auginimu ir apskritai sėsliu gyvenimu. Be jų, finai iš baltų yra gavę ir daug įvairių kitokių žodžių bemaž iš visų gyvenimo sričių. Daugiausia baltizmų randama Baltijos finų kalbose, bet yra ir tolimesnėse.
Reikia manyti, kad ne visi finų kalbų baltizmai pasiekė mūsų laikus. Nemaža jų bus ilgainiui išnykę, išstumti finų kilmės žodžių. Nors daugiau baltiškų žodžių išliko finų kalbų tarmėse, bet ir dabartinėje suomių bendrinėje kalboje (ne tarmėse) baltizmai sudaro 1,1% visų žodžių.
Kai kurie baltiški žodžiai iš finų kalbų vėliau pateko į rusų kalbos šiaurės vakarų tarmes, pvz., гигна ‘elnių pakinktų dalis’ (plg. suom. hihna, liet. šikšna).
Paskolinti žodžiai kito
Finų kalbos labai skiriasi nuo baltų, tad ir paskolinti žodžiai per ilgą laiką buvo paveikti šių kalbų dėsnių. Jie tiek pakito, kad nebelengva juos dabar atpažinti. Kasdienėje finų kalbų vartosenoje visiškai nebejaučiama skirtumo tarp baltizmų ir senųjų finougrų kilmės žodžių, – jie ten suvokiami panašiai, kaip lietuviai suvokia žodžius midus, knyga, miestas ar kitus senus skolinius. Dėl to tirti finų baltizmus gana sunku. Be to, jie ne visi vienodo senumo, patekę į finų kalbas įvairiais laikais.
Baltų kalbų įtaka finų kalboms buvo labai didelė. Tyrėjų nuomone, ji neapsiribojo žodynu, bet paveikė ir garsyną, net kalbos gramatinę sandarą. Visa tai dar nėra gerai ištirta.
Skolinosi ir mordviai, ir mariai
Leksikos baltizmų yra ne tik Baltijos, bet ir tolimesnių į rytus Pavolgio finų kalbose. Tiesa, čia jų mažiau. Daugiausia iš Pavolgio finų baltizmų turi mordviai, abi jų tarmės: mokšų ir erzių.
Anksčiau manyta, kad mordviai šiuos baltizmus gavo ne tiesiog iš baltų, bet per tarpininkus – Baltijos finus. Vladimiras Toporovas ir Olegas Trubačiovas, nuodugniai ištyrę Dniepro baseino vandenvardžius, priėjo prie išvados, kad visame rytiniame baltų teritorijos pakraštyje jų kaimynai buvę Pavolgio fi- nai, daugiausia mordvių protėviai. Su jais baltai palaikę tiesioginius ryšius.
Tyrėjai vieną kitą, nors ir neaiškų baltizmą yra aptikę net Permės grupės finų kalbose prie Uralo, pvz., udmurtų, komių-zyrių ir kitose, kur baltizmai (jeigu tai iš tikrųjų pasitvirtintų), suprantama, galėjo patekti tik iš kitų, artimesnių finų kalbų.
Kada baltizmai pateko į finų kalbas?
Šiuo klausimu tyrėjai nemažai ginčijasi. Apskritai baltai bendrauti su finais galėjo pradėti maždaug III tūkstm. pr. Kr. pabaigoje–II tūkstm. pr. Kr. pradžioje, kai nutrūko glaudūs senieji prabaltų ir praslavų ryšiai. Taigi seniausi finų baltizmai gali siekti tuos laikus. Daugelis tyrėjų linkę manyti, kad ypač artimi baltų ir finų ryšiai buvę II tūkstm. pr. Kr., bent pirmojoje pusėje. Tada į finų kalbas ir turėjo patekti daugelis senųjų baltizmų.
Taip manyti verčia ir skolinių fonetika. Mat seniausiuose Baltijos finų skoliniuose žvarbieji baltų priebalsiai š, ž yra virtę h, o baltų samplaika ti – samplaika si. Tokio virtimo nėra seniausiuose finų skoliniuose iš germanų, gautuose ne vėliau kaip I tūkstm. pr. Kr. pradžioje. Taigi minėti Baltijos finų fonetikos pakitimai turėjo atsirasti tarp ankstyvųjų baltizmų laikų ir skolinimosi iš germanų. Seniausių finų baltizmų fonetika rodo, kad jie gauti dar tada, kai visi Baltijos finai šnekėjo viena kalba, artima tais laikais neatskilusiai Pavolgio finų kalbai.
Baltai kalbėjo skirtingai
Senovėje baltų ir finų santykiai turėjo būti glaudžiausi ten, kur žmonės gyveno susimaišę, kur daugiau baltų buvo atsikraustę į finų teritoriją. Yra net su medžiokle ar žvejyba susijusių baltizmų, nors patys finai iš seno buvo medžiotojai ir žvejai. Suprantama, tokių žodžių finams skolintis iš baltų nebuvo reikalo, nes jie tam turėjo savų žodžių. Ši aplinkybė verčia manyti, kad daugiausia baltizmų į finų kalbą turėjo patekti iš tų baltų, kurie patys ilgainiui sufinėjo, t. y. iš tų, kurie gyveno dabartinėje Estijoje, Pietų Suomijoje ir kitur, kur buvo finų persvara. Matyt, perėję prie finų kalbos, tie baltai išlaikė dalį savo senosios leksikos ir ją tebevartojo šnekėdami finų kalba. Nuolat iš jų girdėdami baltiškos kilmės žodžius, patys finai prie tų žodžių priprato. Iš pradžių, matyt, juos vartojo tik kaip sinonimus šalia savųjų, o vėliau savuosius užmiršo.
Tais laikais, kai baltai pradėjo bendrauti su finais, baltų kalba jau nebebuvo vienalytė. Tai matyti iš skolinių fonetikos: vietoj baltų a vienur yra o (retesnis atvejis), kitur a išlikęs (dažniausiai). Šis reiškinys tyrėjų aiškinamas įvairiai: esą skolinta iš skirtingų baltų genčių, skirtingu laiku ir panašiai. Suprantama, baltų, kurie siekėsi su Baltijos finais, kalba galėjo gerokai skirtis nuo tų, kurie bendravo su Pavolgio finais.
Finų įtaka baltų kalboms
Finų įtaka baltams buvo mažesnė negu baltų finams. Ypač tai matyti iš lietuvių ir prūsų kalbų, kuriose finų kalbos elementų visai nedaug. Iki šiol lietuvių kalboje aptikta tik pavienių žodžių, kurie gali būti įtariami gauti senaislaikais iš finų, pvz., asys, asiūklis (plg. suom. hosia), burė (suom. purje, dar neseniai laikytas finų baltizmu), kadagys, kadugys (suom. kataja, anksčiau laikytas finų baltizmu).
Iš finų esame gavę ir kai kuriuos su jūra ar jūros verslu susijusius žodžius, daugiausia žuvų pavadinimus, bet tai vėlesni skoliniai, gauti dažniausiai per prekybą, pvz., laivas (suom. laiva, anksčiau laikytas finų baltizmu), silkė (suom. silakka ‘strimėlė’).
Spėjama, kad lietuvių kalboje yra du Pavolgio finų kilmės žodžiai: lopšys ir sora. Bet tai nėra visai tikra, reikia specialių tyrimų. Galimas dalykas, kad finų poveikis baltams yra buvęs didesnis, negu rodo skoliniai.
Finų skoliniai, gauti per latvius
Kur kas daugiau finų kilmės elementų yra latvių kalboje. Čia finų įtaka iš tikrųjų buvo labai stipri. Ji gerokai paveikė ir latvių kalbos žodyną, ir fonetiką, ir morfologiją. Kai kurie finų kilmės žodžiai iš latvių kalbos pateko į šiaurės lietuvių kalbos tarmes, pvz., muižė ‘dvaras’, puišis ‘vaikėzas’, pukė ‘gėlė’, rija ‘jauja’ ir kiti.
