ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS MOTIEJUS VALANČIUS

Parengė Algis Čėsna

Motiejus ValančiusM. Valančius (1801-1875) – Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.
Motiejus Valančius ketvirtas vaikas Mykolo ir Onos Valančių šeimoj. Gimė jis 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų k., Salantų parapijoje, Telšių paviete. XIX a. pradžioje Valančių šeima iš Nasrėnų persikėlė gyventi į Klausgalvių-Medsėdžių kaimą. Motiejus Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijojos domininkonų gimnnazijoje (1816-1821 m.), vėliau (1822-1824) – Varnių, o 1824-1828 metais – Vilniaus dvasinėje seminarijoje.
1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus (dabar Baltarusija, Gomelio sritis), Kražių (1834-1840) mokyklose. Profesoriavo Vilniaus (1840-1842) ir Petrapilio (1842-1844) dvasinėse akademijose. Nuo 1845 m. iki 1850 m. buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius. 1850-1875 m. vadovavo Žemaičių vyskupijai.
Ganytojas mirė 1875 m. gegužės 17 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje-bazilikoje.
Per 25-erius vyskupavimo metus M. Valančius į kunigus įšventino 550 klierikų, daugiau negu 700 tūkst. vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, pastatė 50 bažnyčių. Būdamas Žemaičių vyskupu, rūpinosi parapijinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynėlių steigimu. Suorganizavo blaivybės akciją, kurios dėka Lietuvoje per du metus degtinės suvartojimas sumažėjo apie 8 kartus.
Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864-1904) organizavo knygnešius ir vadovavo jiems.
M. Valančius parašė apie 50 knygų, iš kurių svarbiausios šios: „Žemaičių vyskupystė” (dvi dalys), „Kantyczkas”, „Palangos Juzė”, „Antano Tretininko pasakojimai”, „Vaikų knygelė”, „Paaugusių žmonių knygelė” ir kt.
M. Valančius – lietuvių literatūros prozos pradininkas, pirmasis lietuvių pedagogas.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
© Žemaičių dailės muziejus

Tinklalapis atnaujintas 2011.03.22