Miroslavo miestelio panorama
Miroslavas
Kai bandoma atspėti, kur Miroslavo miestelio pradžia, visų dėmesys pirmiausia nukrypsta į kalvą, kuri yra tarp Miroslavo ir Bendrių gyvenviečių. Ši kalva nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu arba Uolakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Nežiūrint to, Miroslavo apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta įdomi legenda: Bendrių dvare gyveno žiaurus dvarponis Sloboda ir turėjo sūnų, vardu Miroslav; jo vardu ir miestelį pavadino. Supykęs ant baudžiauninko, dvarponis tempdavo nelaimingąjį ant Olakalnio ir ten liepdavo nukirsti galvą, tvirtindamas kad ataugsianti nauja... Ant šio kalno dar tarpukario nepriklausomybės laikais stovėjo koplytėlė. Ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje stovėjo į žemę įkastas medinis kryžius. Nežinia, kas ją statė, nežinia, kas ir nugriovė, bet 1943 metų vasarą iš koplytėlės buvo likę tik griuvėsiai. Dabar ji vėl atstatyta.
Olakalnis
XIX šimtmečio pirmoje pusėje šiomis vietomis keliavęs Aleksandras Polujanskis rašė, kad šalia miestelio yra kalnas, piliakalniu vadinamas, ant kurio stovi nedidelė mūro koplytėlė, o į šį ramų gamtos prieglobstį ateina nusiraminimo ieškoti gyvenimo vargų prispausti žmonės it jų malda kyla aukštyn, link Visagalio sosto.
Senovėje Miroslavas buvo vadinamas dvigubu Slabados ir Miroslavo vardu, kartais čia vienu, čia kitu. Żodis sloboda yra baltarusiškas ir reiškia laisvę nuo mokesčių: naujakuriai, kurie čia apsigyvendavo nustatytą laiką, mokesčių nemokėdavo. Miroslavo vardą gyvenvietė gavo nuo Slabados ir Bendrių dvaro savininko Miroslavskio.
Apie miestelio dvigubą pavadinimą yra dar tokia legenda: Miroslavas anksčiau vadinosi Slabada, o trobos čia labai tankiai buvo sustatytos. Miestelį dažnai siaubdavo gaisrai, o gyventojai nebespėdavo jo atstatinėti. Kažkas ėmė ir patarė Slabados gyventojams keisti pavadinimą, kad jų nebevargintų gaisrai.
Miroslavas
Pagal istorikų susitarimą, miestų ir miestelių įkūrimo datomis laikomi metai,
kada vietovė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose.
Vilniaus kunigų sinodas mini Slabadą Miroslavą (abu vardus) 1744 metais,
todėl šie metai laikytini miestelio įkūrimo metais.
Suprantama, kad iš tikrųjų gyvenvietė įsikūrė žymiai anksčiau, turbūt dar XVII a.
Vietiniai gyventojai manė, kad pavadinimas Miroslavas
yra gražesnis už pavadinimą Slabada, todėl stengėsi įteisinti Miroslavo vardą.
Kaimyninių gyvenviečių, esančių į pietus ir vakarus (Seirijų, Leipalingio, Šventežerio, Metelių), gyventojai vartojo tik Slabados pavadinimą,
o šiauriniai kaimynai (Krokialaukis ir Ūdrija) vadino Miroslavu.
Pamažu Slabados pavadinimą išstūmė naujesnis Miroslavo pavadinimas
ir po Antrojo pasaulinio karo oficialiai vartojamas tik šis.
Tiek senasis Slabados, tiek ir Miroslavo pavadinimai yra slaviškos kilmės
ir liudija mūsų tautos sunkią praeitį. Żiloje senovėje čia,
gražiai V. Krėvės apdainuotoje Dainavos žemėje, gyveno jotvingiai, vėliau lietuviai,
tačiau, susikūrus jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei Żečpospolitai (Respublikai),
dalis šio krašto gyventojų buvo sulenkinti, nors dauguma išlaikė lietuvybę.
Štai šitie gyventojai XIX a. ir buvo pavadinti dzūkais,
nes kalbėjo savo tarme ir laikėsi savitų papročių, o jų gyvenamasis kraštas Dzūkija.
Miroslavas
Miroslavas garsus savo didinga bažnyčia, jos varpų gaudesiu,
o nuo 2006 metų birželio 13 dienos ir puikiais naujais vargonais.
To jam šiandien gali pavydėti net Dzūkijos sostinė Alytus.
Miroslavo bažnyčia istoriscinė, turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų,
dvibokštė, su trisiene apside bei prieangiu, o šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų.
Miroslavo istorija glaudžiai siejasi su bažnyčios, parapijos ir vienuolyno istorija.
Parapiją Miroslave įkūrė Vilniaus sinodas 1744 metais, paskirdamas jai 8 kaimus.
Tačiau medinė bažnyčia turbūt jau anksčiau buvo pastatyta,
nors seniausieji metrikų įrašai ir siekia tik 1746 metus.
1763 metais LDK iždininko, Bendrių dvaro savininko Antano Važinsko bei jo žmonos Teresės rūpesčiu pastatyta antroji medinė bažnyčia, įkurtas marijonų vienuolynas. Vienuolynui išlaikyti vien pirmaisiais metais A. Važinskas skyrė 30000 auksinių,
vėliau atsirado ir daugiau tokių rėmėjų, anuomet fundatoriais vadinamų.
Abu Važinskai, skirdami pinigus Miroslavo vienuolynui, nurodė sąlygas:
kad čia nuolat gyventų 6 marijonų kunigai ir kiekvienais metais
už mirusius jų šeimos narius laikytų nustatytą skaičių šv. Mišių .
Šias sąlygas marijonai ištikimai vykdė tol, kol veikė vienuolynas.
Vienuolyne maždaug ir buvo tiek kunigų, kiek reikalavo steigėjai:
penki-šeši, kartais aštuoni.
O patys marijonai į Miroslavą buvo oficialiai įvesdinti 1769 metų vasario 1 d.
1835 metais, trenkus perkūnui, medinė, dar Važinskų lėšomis statyta bažnyčia sudegė. Tuomet buvo pastatyti laikini maldos namai, kuriais buvo naudojamasi net 12 metų.
1847 metais valdžios ir parapijos lėšomis už 75000 rublių buvo pastatyta
nauja ir graži, su dviem iš toli matomais bokštais, mūrinė bažnyčia.
Maždaug tuo metu seno begriūvančio pastato vietoje
buvo pastatytas naujas mūrinis vienuolynas.
1864 metais, uždarius marijonų vienuolyną,
Miroslavas tapo eiline parapija.
Miroslavo bažnyčia
Miroslavo kultūros namai
