Prašome palaukti ... Šiuo metu kraunasi puslapis ...
  Girininkijos
 

Giedraičių girininkija

Giedraičių girininkija yra Ukmergės miškų urėdijos pietryčiuose. Iš pietų ji ribojasi su Žaliosios, iš šiaurės - su Želvos girininkija. Jos pietryčiuose -- Vilniaus miškų urėdijos Paežerio bei Nemenčinės miškų urėdijos Sužionių girininkijos, rytuose— Utenos miškų urėdijos Videniškių ir Dubingių girininkijos valdos. Giedraičių girininkijos veiklos teritorija – 23,3 tūkst. ha, trečdalis jos apaugę miškais. 

Po ąžuolo milžino šakom

Giedraičių girininkijos valdos yra trijų savivaldybių - Širvintų, Vilniaus ir Molėtų rajonų, bei trijų seniūnijų – Giedraičių, Paberžės ir Alionių seniūnijų teritorijoje. Ji palyginti tankiai gyvenama, čia yra daugiau nei 100 kaimų bei gyvenviečių. Be seniūnijų centrų - Giedraičių, Paberžės bei Alionių, didesnieji yra Glitiškės, Bekupė, Juodiškiai, Pusnė, Trapeliai, Vičiūnai.

Girininkijos teritoriją galima padalinti į dvi dalis: šiaurės rytų Molėtų rajono savivaldybėje ir pietvakarių Širvintų bei Vilniaus rajonų savivaldybėse.

Šiaurinę girininkijos teritorijos dalį vietiniai gyventojai vadina Karpatais. Tai labai kalvota vietovė.

Yra tokių aukštų  kalvų, nuo kurių, jei oras skaidrus, matyti Vilniaus miesto bokštai.

Kai kurios kalvos atrodo susiformavusios ne natūraliai, o yra supiltos žmogaus. Antai netoli Piliakiemio kaimo stirkso maždaug 10 metrų aukščio, 120 metrų pločio  ir puskilometrio ilgio kalva. Pasakojama, jog ją čia palaidojęs savo karius 1812 metais supylė Napoleonas. Dabar ant šios neįprastos formos kalvos kaimo žmonės įvairiomis intencijomis stato kryžius, mini savo šeimų ir kaimo sukaktis.

Kalnus ir kalvas skalauja ežerai bei kiti vandens telkiniai. Didžiausias jų tįsta nuo Giedraičių, tai  – Kiemento ežeras, šiauriau jo mėlynuoja Spalis,  Antapusnė. Šiek tiek mažesni -Taurelio, Šiupienių, Širvintų ežerėliai.

Girininkijos teritorijos pietvakariuose - Širvintų rajono savivaldybėje plyti 18 kv. kilometrų Alionių pelkė, kurios viduryje telkšo didelis - 165 ha ežeras Alys.  

Piečiau - Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančius girininkijos miškus gaivina Širvio ežeras. Jis bevardžiu upeliu jungiasi su Musios ežeru, iš kurio išteka ir po miškus vingiuoja tokio pat pavadinimo upelis.  

Didesni ir mažesni upeliai tarsi tinklas yra apraizgę visą girininkijos teritoriją. Didesni jų –  Širvinta bei su ja susiliejanti Akmena, į Širvio ežerą atbėgančios Baronėlė bei Marga,  Pusnės ir Daulios  upeliai.

Giedraičių girininkijos administracija įsikūrusi Molėtų rajono miestelyje - Giedraičiuose, pačiame jo centre, priešais paminklą žuvusiems Lietuvos savanoriams.

1920 metų Širvintų - Giedraičių kautynėse Lietuvos kariuomenės iškovota istorinė pergalė buvo lemiama, sustabdžiusi generolo L.Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės veržimąsi į Lietuvos gilumą ir išsaugojusi jos valstybingumą.

Po šio mūšio buvo nustatyta Vilniaus kraštą  nuo Lietuvos atskyrusi demarkacinė linija.. Nors Lietuva jos nepripažino, siena išbuvo iki 1939 metų. Dalis jos -16 km ėjo ir per dabartinės Giedraičių girininkijos miškus.

Giedraičių girininkijos teritorijoje esama ir daugiau Lietuvos istorijos liudijimų. Vienas jų I tūkstantmečio pradžios Piliakiemių piliakalnis, kuris yra Kiemento ežero rytiniame krante. Tai - pailgas 15 metrų aukščio  kalnas, kurio šiaurinė pusė apaugusi mišku. Piliakalnio pietinėje papėdėje archeologai rado lipdytos grublėtosios ir lygiosios keramikos liekanų, kurios byloja čia buvus senovės gyvenvietę.

Kupriškių miške rasta buvusi Smėlinkos senovės gyvenvietė, netoli Pusnės gyvenvietės, miške, aptiktas 20 a. Žvangučių kapinynas, Verbylų miške - 15 a. Karužlaukių pilkapiai.

Tačiau  mieliausias Giedraičių girininkijai - gamtos paminklas - Glitiškių ąžuolas. Auga jis  buvusiame Glitiškių dvare ant Širvio ežero kranto. Ties žmogaus krūtine jo kamieno apimtis siekia 7,4 metro, jo aukštis - 24 metrai. Tai trečias pagal storį (Mingėlos ąžuolo (Telšių miškų urėdija)  apimtis—7,7, Stelmužės (Zarasų miškų urėdija)  –9,5 m.) ir pirmas pagal aukštį ( Stelmužės ąžuolo aukštis - 23 m.) ąžuolas Lietuvoje.

Spėjama, kad Glitiškių ąžuolas turi daugiau kaip pusę tūkstančio metų, tačiau tebėra žalias ir sveikas. Greta šio milžino auga  dar du panašaus amžiaus ąžuolai, tačiau šie yra mažesni.

Pasakojama, jog po šiais ąžuolais rinkdavęsis 1831 metais prieš carinę priespaudą sukilęs dvaro jaunimas ir pasisėmę iš jų stiprybės žygiavęs į Vilnių.

Nuo XVIII amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo Glitiškių dvaras priklausė dvarininkams Jelenskiams. Paskutinis dvaro savininkas Kazimieras Jelenskis 1943 metais žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Švedijoje gyvenanti jo anūkė  po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplankė dvarą, tačiau noro jį susigrąžinti nepareiškė.

Išlikusi dvaro sodyba - rūmai, oficina, ledainė, samdinių namas, pirtis, arklidė, kiaulidė, spirito raugykla tapo valstybės nuosavybe ir kaip architektūrinis paminklas yra saugoma. Iš viso Giedraičių girininkijos teritorijoje yra 36 valstybės saugomi gamtos ir kultūros paminklai.

Įsitvirtinti padėjo ištvermė  

Giedraičių girininkijoje dirba trys darbuotojai: 59-erių girininkas Arvydas Kasperaitis, jo pavaduotojas 34—erių Aurelijus Paršelis bei 49-erių eigulys Mečislovas Cicėnas.  Girininkija dar turi tris nuolatinius darbininkus—Tadeušą Semaško, Kazimierą Brasiun ir Petrą Bytautą.  

Giedraičių girininku A. Kasperaitis tapo 2008 metais, kai dvi  - Glitiškių ir Giedraičių girininkijos buvo sujungtos į vieną. Iki tol jis buvo Glitiškių girininkijos girininkas.

Glitiškių girininkijoje per 9 metus buvo pasikeitę 11 girininkų – drėgnuose Glitiškių miškuose ūkininkauti nėra lengva. Arvydui įsitvirtinti padėjo ištvermė. Darbščiojoje Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone jis augo tik su motina - tėvo beveik neprisimena. Po karo jo tėvas, Vincas Kasperaitis, buvo Gražiškių vidurinės mokyklos direktorius. Mokykloje veikė mokytojų ir mokinių pogrindinė antitarybinė kuopelė. Už tai mokyklos direktorių 1953 metais ištrėmė į Mordoviją. Tėvas grįžo 1960--aisiais, tačiau lageryje praradęs sveikatą po trijų metų iškeliavo į Amžinybę.

Vaikui jo labai trūko. Nuo ilgesio jį gydė meilė gyvūnėliams ir paukščiams – vaikystėje Arvydas laikė balandžius. Šį pomėgį jis turi iki šiol - Giedraičių girininkas yra  balandininkas - augina daugiau nei 100 sportinių ir dekoratyviųjų balandžių. Šių paukščių ištvermė ir namų trauka gali būti pavyzdžiu žmogui. Išleisti  už šimtų ar tūkstančių kilometrų jie grįžta ten, kur susuko lizdą.

Giedraičių girininkijoje nuo 1993 metų  eiguliu dirba Mečislovas Cicėnas. Miškininkystės mokslus jis baigė Petrazavodsko  miškų pramonės technikume. Mečislovo, kaip ir Arvydo, tėvas buvo politinis kalinys. Tai juos abu  sieja.

Mečislovo  tėvas, Eduardas Cicėnas, po karo Vilniuje dirbo paprastu geležinkelininku. Prasidėjus rinkimams į tarybas, leptelėjo keletą neatsargių agitacinių žodžių ir už tai gavo 12 metų lagerio.

Mečislovo tėvas kalėjo Murmansko krašte. Užpoliarėje gimė ir  Mečislovas. Jį augino ir grūdino atšiauri, bet graži gamta – šiaurės pašvaistės nutvieksti tundros miškai, Apatitų kalnai ir lašišinėmis žuvimis knibždanti Timbo upė. 

  

Mečislovo tėvas Murmanske dirbo miško ruošos punkto vedėju, miškininkė buvo ir jo mama. Mokyklinės girininkijos girininkė. Rusų vaikus ji mokė mylėti miškus.

Motinos patirtis Mečislovui praverčia ir dabar (į Lietuvą jo tėvai grįžo atgavus jos nepriklausomybę)  – Giedraičių girininkijos eigulys M.Cicėnas dar yra ir  Lietuvos šaulių sąjungos Giedraičių kuopos vadas. Lietuvos vaikus jis moko mylėti tėvynę.

Baigęs miškininkystės magistro studijas jau dešimt metų Giedraičių girininko pavaduotoju dirba Aurelijus Paršelis. Ko gero miškininko profesiją jis pasirinko neatsitiktinai. Kaimo vaikas, užaugęs Anykščių šilelio pašonėje, darbščių ūkininkų šeimoje, tikriausiai negalėtų dirbti darbo toli nuo gamtos, miškų, gyvūnų bei paukščių.  

Girininkijos darbininkai T.Semaško, K.Brasiun bei P.Bytautas yra vietiniai – Giedraičių seniūnijos gyventojai. Miškų ūkyje kiekvienas jų yra išdirbęs po 10-15 metų, tad gerai išmano miškų priežiūros ir jų ugdymo darbus. „Džiaugiamės turintys nuolatinius darbininkus – jie atlieka visus medynų iki 5 metų ugdymo ir priežiūros bei pusę miško retinimo darbų“,-- teigia girininkas A.Kasperaitis.

Giedraičių girininkijos girininkai (lentelė)

Arvydas Kasperaitis, 2008-10-01

Vilhelmas Juodelis, 1964-2008

Glitiškių girininkijos (ji buvo prijungta prie Giedraičių girininkijos) girininkijos buvę girininkai

Glitiškių

Arvydas Kasperaitis, 1976-2008

Mažeika Lionginas, 1972-1976

 

 

 

 

Kalvų ir pelkių miškai   

Giedraičių girininkijos teritorijoje yra 7,8 tūkst. ha miškų, iš jų 3 5 tūkst. ha – valstybiniai.

Dalis jų yra ežeringame ir kalvotame Molėtų  krašte,  kita dalis -- Alionių pelkę supančiame miškų masyve.

Pusę (51 proc.) valstybinių miškų vyrauja spygliuočiai, beveik tiek pat (44 proc.) – lapuočiai. Kietieji lapuočiai sudaro 5 proc. visų medynų.

Giedraičių girininkijos valdos yra 16 - oje  miškų. Dalis jų - Alionių, Glitiškių, Alkos, Vičiūnų, Gakos, Pulimo, Petriškių  yra susispietę aplink Alionių pelkę, kiti -  Zdoniškių, arba Pašilių, Verbylų , Bekupės, Kupriškių, Karklynės, Stoniškių, Jonių, Narkuškių, Zanėnų  - išsibarstę tarp kalvų ir Molėtų krašto ežerų.

Skirtingose vietovėse ir žemėse – skirtingi ir miškai. Tarp piliakalnių, kalnų, kalvų ir ežerų išsimėčiusius nedidelius miškelius galima vadinti kraštovaizdžio miškais. Ypač gražiai jie atrodo rudenį, kai tarp visžalių pušų ir eglių nurausta klevai, guobos ir ąžuolai - Narkuškių miške yra dar ir dviejų hektarų raudonųjų ąžuolų giraitė.       

Žemės reformos metu ši vaizdinga ir palyginti netoli Vilniaus esanti vietovė turėjo daug pretendentų, tad valstybinių miškų čia yra telikę 30 proc. Kiti - privatūs miškai.

Tačiau ūkininkauti šiuose kalnų miškuose nėra lengva. Žemė čia – molio, vietomis nei iš šio nei iš to iš jos ištrykšta nedidelės pelkutės. Vietomis jos išsiveržia net ant kalnų. Šių šlaitai tokie statūs, kad po didesnės liūties nuo jų  ima slinkti žemė ir byrėti akmenys. Erozija ardo šlaitus, į juos kylančius ir besileidžiančius kelius.

Daugiau valstybinės reikšmės miškų, kuriuos prižiūri girininkija, yra ten, kur buvo dvarai, ir nėra išlikusių jų paveldėtojų. Tai - Glitiškių - Alionių miškų masyvas. Čia yra įvairių - pagal brandumą ir rūšinę sudėtį medynų: brandžių ir pusamžių pušynų, eglynų, beržynų, ąžuolynų, liepynų, drebulynų, juodalksnynų, baltalksnynų.

Dauguma miškų yra mišrūs, vešlūs, tankūs, tačiau jų augavietės – drėgnos, šlapios, pelkėtos. Kai iš Rusijos į Rygą 1962 metais buvo tiesiamas magistralinis dujotiekis, Vičiūnų miške įklimpo galingas japoniškas ekskavatorius. Jokia technika nepajėgė jo ištraukti. Brangus traktorius taip ir liko čia palaidotas. „Taigi, galite įsivaizduoti, koks čia dirvožemis“,- pastebėjo girininkas A. Kasperaitis.

Sovietmečiu Alionių pelkės bei apypelkės miškus bandyta sausinti. Platūs, pilni vandens grioviai ir dabar stovi, tačiau nuo to pelkė ir miškai nepasausėjo. Iš visos Giedraičių girininkijoje yra apie 500 ha nusausintos žemės.

Didžioji dalis Giedraičių girininkijos miškų yra ūkiniai -IV grupės. Jie sudaro apie 70 proc. visų miškų. Apsauginių miškų, kurių daugiausiai  prie vandens telkinių, yra 8 proc. Likusieji - II grupės miškai. Tai – ekosistemos apsaugos miškai, kurių daugiausia yra Alionių pelkėje. 

Aplink pelkę – kapitalinės statybos keliai

Girininkijos veiklos teritorijoje yra 252 km kelių. Iš jų 50 km – miškuose.

Anksčiau rudenį, pavasarį ar lietingomis vasaromis dėl prastos kelių būklės buvo pasiekiami ne visi Giedraičių girininkijos miškai. Ypač sunkiai buvo privažiuojami Alionių pelkės ir apypelkės miškai. Šiandien  aplink juos veda  kapitalinės statybos kelias. Jį nutiesė pati miškų urėdija.

Jai teko statyti ne tik kelius, bet ir pralaidas per upelius bei griovius.

Tačiau šiaurinėje dalyje, kur vietovė kalvota, juos būtina nuolat taisyti ir remontuoti.

Štai po 2012 metų lietingos vasaros neliko pralaidos ant Bekupės upelio. Jos neatstatę miškininkai nebūtų galėję pasiekti Bekupės miško.

Urėdijos miško keliais naudojasi ne tik patys miškininkai, miško savininkai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai bei šiaip miško lankytojai. Geri miško keliai gelbsti nelaimių - vėjovartų ir gaisrų metu.

Iš viso girininkijos teritorijoje yra 27 km miškų urėdijos  kelių, 21 km jų - žvyruoti.

Ugnies krikštas

Giedraičių girininkijos miškai yra nedidelio gamtinio degumo.  Pirmos degumo klasės degumo yra tik 18 proc. visų miškų.

   

Drėgni ir mišrūs Giedraičių girininkijos miškai nėra priskirti didelio gamtinio degumo miškams. Tačiau iš tiesų jie nemažiau pavojingi nei pušynai. Miškai čia, ypač tie, kurie yra arčiau Alionių pelkės,  pilni žolinės augmenijos. Karštą vasarą ji išdžiūsta. Jei neatsargus žvejas ar šiaip miško lankytojas mesteltų neužgesintą nuorūką, ugnies fakelas akimojų įsirangytų į medžius.

Tokiu gaisru  A.Kasperaitis buvo „pakrikštytas“ 1979- aisiais, kai pradėjo čia girininkauti. „Prie Alio ežero žvejai paliko neužgesintą laužą. Kai gaisrą pamatėme, ugnis jau lipo medžiais“,-- prisimena girininkas.

Išgelbėjo pati gamta. Gaisras prasidėjo apie pietus, o vakarop virš pelkės pakibo debesėlis. Iš jo taip pliūptelėjo vanduo, kad ugnis akimoju pavirto dūmais. Vis dėlto čia išdegė 15 ha.

Nuo to karto girininkijos darbuotojai, jų šeimos nariai, kaimynai ir draugai pasikeisdami ėjo priešgaisrinę sargybą. Užlipdavo ant aukščiausio kalniuko prie Glitiškių ir stebėdavo Alionių pelkę. Dabar ant kalniukų sėdėti nereikia - elektroniniai detektoriai Kernavės girininkijoje skenuoja  Giedraičių bei Žaliosios girininkijos miškus, „užgriebia“ ir  Alionių pelkę.

Auga išskirtinės liepos

Girininkijos miškuose yra apie 600 ha pirmos selekcinės grupės medynų: 7 proc. pušynų, 23 proc. eglynų, 28 proc. beržynų, 23 proc. juodalksnynų, 7 proc. drebulynų, per 3 proc. baltalksnynų, 7 proc. ąžuolynų ir beveik 5 proc. liepynų. 

 

Birželį Alkos miškas pakvimpa medumi. Čia auga ir žydi liepos. Vienoje vietoje jų – 13 ha, greta -dar 7 ha. Viso 20 hektarų liepų. Tai - genetinis liepų draustinis.

Liepų žiedų aromatas, tikriausia, pasiekia Vilnių ( tiesiu spinduliu iki jo ribos tik -- 20 km) ir grynina jo orą, tačiau jei kas įsivaizduoja, jog liepyne kaip sode galima prisirinkti liepžiedžių, klysta. Čia augančių liepų žiedus pasiekia nebent bitės ir kiti miško vabzdžiai: jie – maždaug 15  metrų aukštyje. Tokiame aukštyje prasideda šių liepų vainikai. Jų  kamienai lygūs, be jokių šakų - tarsi nulieti. Todėl šias liepas miško genetikai atrinko kaip vertingiausius miško medžius. Tai - ne kraštovaizdžio medžiai, kurie kuo šakotesni, kuo kreivesni, tuo vertingesni. Miške vertingesnis tiesesnis ir lygesnis medis: čia jis auginamas ne tik dėl grožio - ir dėl medienos.

Tokios miškui vertingos liepos auga tik Giedraičių girininkijoje. Ar jos čia išaugo savaime, ar jas kas pasodino, girininkas A. Kasperaitis negali  tiksliai pasakyti. „Senesnieji vietiniai gyventojai prisimena  liepyne dar buvus takus, tad manau, kad liepos čia – sodintos“,- tvirtina jis.

Sodintoms ar savaime čia sudygusioms liepoms, matyt, tiko ši augavietė. Ji netoli Musės ežero, iš kurio išteka ir liepyną juosia Musės upelis.

Miškininkystės genetikai Alkos miške liepų draustinyje atrinko 16 išskirtinių – geriausias genetines ir selekcines savybes turinčius medžius.

Dabar vienoms liepoms - 80, kitoms - 90 metų. Sėklų nuo jų dar niekas nerinko - liepos tiesiog reprezentuoja savo stipriąją genetiką, sveikatingumą ir gyvybingumą, taip pat augimvietės tinkamumą – genetinis liepų draustinis Giedraičių girininkijoje tarnauja miškų selekcijos mokslo tikslams.    

   

Miškininkystės genetikai Giedraičių girininkijos miškuose yra atrinkę gero adaptyvumo, kokybės bei produktyvumo ir pušynų, eglynų, beržynų, juodalksnynų, drebulynų, ąžuolynų ir net baltalksnynų. Viso beveik 600 ha savo rūšiai būdingose augavietėse augančių medynų.

Kasmet - po 10 ha naujų miškų

Giedraičių girininkija kasmet įveisia ir pasodina po 10 ha naujų miškų.

Giedraičių girininkija veisia ir naujus miškus. Juos sodina žemės ūkiui netinkamose žemėse, kurias žemės reformos metu perduoda šalies žemėtvarkos tarnybos.

Miškams jos perduoda tokias žemes, kurios neturi savininkų arba jie nereiškė noro jų susigrąžinti.

Daugiausia tokių žemių buvo perduota Širvintų rajono Alionių kadastrinėje vietovėje. Čia miškininkai pasodino nemažai juodalksnių, eglių, o tinkamose vietose – ir ąžuolų. „Anksčiau pasodindavome po 2 ar po  2,5 ha miškų, kuriose vyraujantis medis buvo ąžuolas, pastaraisiais metais sodiname po 5 ha“,- sako Giedraičių girininkas.

Per pastaruosius 10 metų Giedraičių girininkija įveisė apie 100 ha miškų. Jos miškingumas padidėjo 3 proc.

Ugdo po 100 ha jaunuolynų

Giedraičių girininkija per metus pagamina apie 7, 8 tūkst. ktm. medienos.

Kasmet Giedraičių girininkija pagrindiniais kirtimais pagamina apie 5,5 tūkst. ktm. medienos.

Dar apie 2,3 tūkst. ktm. – tarpiniais kirtimais, tai yra ugdydama ir valydama miškus, iškirsdama  nesveikus, ydingus medžius.

Ūkinės paskirties miškai pagal miškotvarkos projektus yra kertami plynais ar neplynais - atrankiniais ir atvejiniais  kirtimais.

Atrankiniais kirtimais iškertami subrendę medžiai, kirtimo amžiaus dar nepasiekę medžiai paliekami augti. Atvejiniais, vadinamais Labanausko, kirtimais pakankamo brandumo medyne pirmuoju kirtimu iškertami prastesnės kokybės medžiai, geresnės kokybės medžiai paliekami kitam kirtimui.

Visuose kirtimuose – netgi plynuose paliekami stipriausi medžiai. Jie - ne tik dėl bioįvairovės, bet ir dėl sėklų - kai kur miškas pasisėja ir sudygsta pats. Tikėtina, jog iš  stipriausių ir prie savo aplinkos prisitaikiusių medžių sėklų išaugęs miškas bus produktyvesnis nei sodintas. Tačiau savaiminiam atžėlimui, Giedraičių girininkijos miškininkų įsitikinimu, galima palikti ne visas, o tik išskirtines augavietes, kuriose galima tikėtis savaiminio atžėlimo.

Tokios augavietės yra girininkijos rytuose esančiuose - Zdoniškių. Verbylų, Bekupės, Jonių miškuose.    

Štai Zdoniškių miške jau pirmais metais po kirtimo pasipylė pušų daigeliai. Kultivatoriaus išvingiuotose vagelėse jie taip proporcingai, vieni nuo kitų vienodu atstumu sutūpė, kad atrodė, sudygo ne patys, o juos kas nors čia pasodino. „Kitais metais čia bus šepetys“,- įsitikinęs  girininkas.

Po penkių metų miškininkai ateis į šį mišką jo retinti. Žinoma, miškas užaugtų ir pats - stelbdami vieni kitus išliktų stipriausi medžiai. Tačiau tuomet žmogus iš jo negautų tiek naudos. Todėl Giedraičių girininkijos miškininkai visus jaunuolynus -  atsiželdinusius ar sodintus kantriai ugdo. Per metus ugdomųjų miškų susidaro apie 100 ha.

Pelkės – tūkstantis hektarų

Giedraičių girininkijoje yra vienas valstybinis draustinis. Tačiau jis užima beveik trečdalį visų jos valdų.

Giedraičių girininkijoje saugoma teritorija - Alionių telmologinis valstybinis draustinis įsteigtas  1992 metais. Jis apima 2096 hektarų plotą. Didžioji jo dalis - 1433 ha  yra Giedraičių, likusi – Šešuolėlių girininkijos teritorijoje. Valstybinių miškų, kuriuos prižiūri Giedraičių girininkija,  draustinyje yra 1116 ha.

Alionių telmologinis valstybinis draustinis - tai didelis pelkėtas masyvas, turintis Aukštaičių-Sėlių moreninėms prieškalvėms būdingų bruožų. Po ledynmečio susiformavusi žemės gelmių sąranga, gamta, jos augmenija ir gyvūnija čia išliko beveik nepakitusi ir todėl šiandien saugoma.

Dalis šios vietovės - 500 ha  yra apaugusi miškais, prie Alio ežero apie 1000ha – raistas. Palei Pulimo ežerą yra nedidelė klampi žemapelkė.

Miškai čia – labai įvairūs. Yra ir spygliuočių, ir plačialapių, smulkialapių bei mišrių miškų. Vienur - tankūs eglynai, kitur – laibos pušys ir beržai, vienur auga lazdynų ir gudobelių pomiškis, kitur – prasišviečiantys pušynai ir beržynai. Tarp jų liūla viksvomis prisidengę pelkės ir liūnai, vargsta pelkiniai miškai.

Vieno kilometro atstumu nuo pelkės miškus leidžiama  kirsti, kai medžiai sulaukia gamtinės brandos:  pušį - 171, eglę –121, ąžuolą—201, beržą, liepą, juodalksnį –91, drebulę –61, baltalksnį, blindę - 51 metų. Pelkėje jokia ūkinė veikla nevykdoma.  

Raiste auga jai būdinga augmenija -  rūgščią žemę mėgstantys  augalai - kupstiniai paparčiai, gailiai, viržiai,  vingiorykštės, balzaminės sprigės, varnauogės, spanguolės, daugybės rūšių kiminai, kupetiniai švyliai . Po gailius braido gailiniai pušynai, tarp jų – uogas nokina  vaivorai, liaudiškai vadinami girtuoklėmis, sirpsta mėlynės bei bruknės.  

Žemapelkė prie Pulimo ežerėlio linguoja žalių samanų ir kiminų veja, ją raudonų uogų kekėmis puošia pelkinis žinginys, liaudyje vadinamas kiaulausiu, rožiniais žiedeliais pasikaišiojusi didžiuojasi pelkinė glindė.

Alionių miške, Uolės upelio slėnyje yra paprastojo kardelio augavietė. Ją, girininko A. Kasperaičio tvirtinimu, prieš 30 metų atrado žinomas gamtininkas ir žurnalistas Henrikas Gudavičius.

Paprastieji miško kardeliai yra panašūs į darželių kardelius, tik – smulkesniais ir vienos – alyvinės  spalvos žiedais. Žydi jie birželio - liepos mėnesiais.

Paprastieji kardeliai – Raudonosios knygos augalai. Daugelyje Lietuvos vietų apleidus jas krūmais ir mišku šios puošnios miško gėlės išnyko. Kitur augavietėse randama jų labai po nedaug – iki 10 vienetų. Alionių pelkėje ryškiais alyviniais žiedais iškaišiota visa pievelė.

Žuvininką pakeitė jūrinis erelis

Giedraičių girininkijos miškuose saugoma 16 Raudonosios knygos paukščių lizdų.

Alionių pelkės bei apypelkių miškai – paukščių rojus. Čia krykauja ne tik antys, gagena žąsys,  bet peri ir Raudonosios knygos paukščiai - gervės. Jų čia tiek daug, kad miškininkai nebesupranta, kodėl jos saugomos  - gervės ne tik išlesa pelkėje spanguoles, kaip Giedraičių girininkijos eigulys M.Cicėnas sako, iš spanguolės lieka tik žievelė, bet įsisuka ir į aplinkinių kaimų gyventojų javų laukus, net į daržus.

Nuostolių žmonėms gali pridaryti ir suopiai, kurių lizdai yra Glitiškių ir Alkos miškuose. Šie plėšrūs paukščiai, kaip ir vištvanagiai ar paukštvanagiai, minta pelėmis, kurmiais, gaudo genius, kėkštus, strazdus, kitus miško paukščiukus, nesibodi įsisukti ir į palaukes išėjusių žmonių žąsyčių pulkus, kartais iš sodybų pagrobia ir viščiukus.

Kas kita mažasis erelis rėksnys. Šis Raudonosios knygos paukštis yra taip pat plėšrus, minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais, tačiau į  žmonių vištides nelenda. Giedraičių girininkijos miškuose yra  4 jų lizdai: du – Alionių, po vieną Glitiškių ir Alkos miške.

Žmonėms jokios žalos nedaro juodasis gandras. Atvirkščiai, šis paslaptingas didelių girių paukštis laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu. Giedraičių girininkijoje saugomi 7 jo lizdai: 2 Alionių, po vieną Alkos ir Jonių, trys Narkuškių  bei Karklynės miškuose.

Prieš 30 metų Alionių miške H.Gudavičius pastebėjo ir žuvininko lizdą.

Šis Raudonosios knygos paukštis Lietuvoje yra labai retas, jo populiacija šiuo metu vertinama ne daugiau nei 40 –50 perinčiomis poromis. Minta jis tik žuvimis, tad lizdus krauna netoli vandens telkinių, nors iki jų maitintis gali skristi keliolika kilometrų.

Alionių pelkių miške, kur netoli tyvuliuoja Alys, žuvininkas perėjo daugelį metų. Prieš keletą metų šį sklypą miškininkai išskyrė dar ir kaip kertinę miško buveinę, kurioje nevykdoma jokia ūkinė veikla. Tad erelis žuvininkas turėjo didesnę ramybę, nei jam garantuoja paukščių apsaugos teisės aktai ( pagal juos ūkinė veikla nevykdoma 200 metrų spinduliu aplink lizdą). Tačiau, girininko teigimu, pastaruosius tris metus žuvininkas nebeperi.

Bet žuvininką pakeitė kitas žuvėdis - jūrinis erelis. Jo lizdą girininkas pernai pastebėjo Alkos miške, kuris yra prie Musės ežero. Tai - taip pat Raudonosios knygos paukštis, kurio šalyje suskaičiuojama ne daugiau nei 70 porų.

Slėpiningų kertelių šeimininkė -- gamta

Be Alionių telmologinio valstybinio draustinio ir žuvininko buveinės Giedraičių girininkijos miškuose yra dar 22 miško  sklypai, vadinami kertinėmis miško buveinėmis.

Giedraičių girininkijos miškuose yra ir daugiau miško kertelių, į kurių gyvenimą miškininkai nesikiša. Jas jie patikėjo gamtai, jos tyrinėtojams. Jie gali stebėti, kaip keičiasi ekosistema, kurioje nėra žmogaus.

Šiems tikslams miškininkai parinko ant upelių šlaitų, raguvoje, nedidelėse salose, pusiasaliuose bei šlapžemėse augančius miškus, išskyrė keletą sklypų pelkiniuose pušynuose, eglynuose, mišriuose ir plačialapiuose medynuose. Tai skirtingi, įvairių vertybių turintys nedideli miškų plotai.

Vienas jų yra Bekupės miške, kur nuo kalvų įpuola tokio pat pavadinimo upelis. Pratekėjęs pro  trijų kamienų ąžuolą jis daro staigų posūkį. Sraunus vanduo ąžuolų ir klevų pavėsyje niekada nesušyla - miškas upelio kilpoje alsuoja vėsa ir drėgme.

Vanduo ir trikamienis ąžuolas — gamtos prikelta  baltiškoji mitologija, kur gyvybės medis auga ir veši trijose erdvėse, o vanduo - gyvybės pradžia. Slėpiningame Bekupės miško kampelyje iš tiesų yra taip: kas auga, tas auga, kas griūva, tas pūva, tręštančiuose virtuoliuose knibžda vabalai ir jų lervos, ant senmedžių dygsta samanos, kempininiai grybai ir kerpės -  vienas rūšis čia keičia kitos rūšys – gamta čia suka nesibaigiantį gyvybės ratą. 

Tokių slėpiningų vietų daugiausia yra Alionių pelkės ir apypelkės miškuose (9 sklypai) bei Narkuškių miške (4 sklypai). Plačialapiai miškai yra išskirti Jonių bei Petriškių miške, kuriuos juosia Margos upelis. Savaiminei raidai palikti ir šlapieji juodalksnynai Alkos miške. Iš viso savaiminei raidai atiduota 108 ha įvairių miškų.

Tarp senmedžių - daugiakamieniai ąžuolai

Giedraičių girininkijos miškuose yra 10 miško sklypų, kuriuose auga sienmedžiai -100 ir daugiau metų turinčios eglės, ąžuolai, klevai, juodalksniai ir uosiai.

Giedraičių girininkija ugdydama miškus, kirsdama ir valydama juos būtinai palieka retesnius, senus pavienius medžius – stambius šermukšnius, miškines obelis, kriaušes, trešnes, gudobeles.

Be to, girininkija saugo ir pavienius medžius, kuriems 100 ir daugiau metų. Štai  Alionių miške, kur gyveno erelis žuvininkas, auga 130 metų turinčios eglės, gretimame miško kvartale veši šimtamečiai juodalksniai, dar toliau - šimtamečiai klevai. Yra išlikusių ir šimtamečių uosių, nors kituose miškuose juos išpjovė džiūtis.

130 metų turinčių ąžuolų yra  Petriškių, Jonių bei Verbylų miške.

Na, o Alionių miške, netoli pelkės, visai šalia kelio, auga šimtametis ąžuolas, turintys daugiau nei 10 kamienų. Iš tolo jis atrodo tarsi milžiniška puokštė. Kas važiuoja pro šalį, tas sustoja jo fotografuoti.  „Kad geriau matytųsi, reikės iškapoti aplink jį krūmus“,- sako girininkas. 

Jis tvirtina, jog daugiakamienių ąžuolų girininkijos miškuose yra ir daugiau –  toks jų čia augimas.

Daugiakamienis  ąžuolas Alionių miške, trikamienis – Bekupės miške yra įrašyti į saugomų medžių sąrašą.

Viduryje kelio - vilkai

Miškotvarkininkai apskaičiavo, jog be žalos miškui Giedraičių girininkijos miškuose gali gyventi 3 briedžiai, 66 taurieji elniai, 75 stirnos ir 106 šernai. Pastaraisiais metais čia padaugėjo vilkų. Alionių miško masyve nuolat jų gyvena apie gerą dešimtį.

Giedraičių girininkas A. Kasperaitis yra medžiotojas. Tačiau, kad geriau pažintų miškus ir  įsitikintų, kiek juose yra žvėrių, eina varovu. Anot jo, žvėrių Giedraičių girininkijos miškuose yra gana saikingai. Gal todėl, kad jie čia medžiojami, o gal todėl, kad Alionių pelkių miškuose pradėjo veistis vilkai. Girininkas matė jų ne tik pėdsakus, bet ir pačius vilkus. Glitiškių miške jie bėgo keliu priešais jo automobilį. Jei vilkai dienos metu laksto po miškus, vadinasi, jų yra per daug. „Dešimt  tikrai yra“,- tvirtina girininkas. Jo įsitikinimu, gamtininkai be reikalo taip griežtai limituoja vilkų medžioklę - vilkų pastaruoju metu smarkiai daugėja. Jie gali pridaryti nemažai žalos. Jei šie plėšrūnai nugvelbs kokią stirną, miškui – nieko, tačiau vilkai jau pradėjo puldinėti ir aplinkinių kaimų gyventojų gyvulius.

Giedraičių girininkijos miškuose gyvena ir retų, todėl saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų žvėrelių. Alionių miškų masyve girininkas matė keliu krypuojančią ūdrą, liuoksint baltąjį kiškį. Nors šių gyvūnėlių populiacija šiuo metu stabili, grėsmes baltiesiems kiškiams kelia  lapės, usūriniai šunys, kiaunės, ūdroms - bebrai, kanadinės audinės.  

Į Alionių pelkes - spanguolių

Giedraičių girininkijoje yra tik 3 ha rekreacinių miškų. Nepaisant to miško lankytojams girininkija yra įrengusi poilsiavietes bei atokvėpio vietas.

Giedraičių girininkijos eigulys sako, jog gražiajame Narkuškių miške galima prisirinkti baravykų bei raudonviršių, Jonių miške – taip pat baravykų ir raudonviršių, o Kupriškių miške - voveraičių.

Šiuose miškuose yra ir nedidelių pelkučių, kuriose noksta spanguolės, bruknės, kirtimuose - avietės.

Na, o Alionių pelkėje yra visko - uogų ir grybų, Daugiausia, žinoma, spanguolių. Spanguolynų plotai Alionių pelkėse - vieni didžiausių šalyje. Todėl spanguoliauti čia suvažiuoja ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir vilniečiai. Vietiniai gyventojai net ėmėsi verslo: rytą į pelkę atveža grupę uogautojų iš Vilniaus, vakare superka iš jų uogas. Taip – viso sezono metu. Miškininkams tuomet tenka būti itin budriais - saugoti, kad pelkės kas nepadegtų.

Tačiau drausmingi miško lankytojai - visada laukiami. Jiems miškininkai yra įrengę poilsines ir atokvėpio vietas. Viena tokių poilsiaviečių yra netoli trikamienio ąžuolo Bekupės miške. Čia stovi pavėsinė, joje iš medžio padirbdinti stalas, suolai. Šią pavėsinę mėgsta ir vietiniai gyventojai. Čia jie švenčia savo šventes, ateina su vaikais, šeimomis.

Originali iš šakoto medžio pavėsinė yra prie žuvingo Musės ežero, prie kurio renkasi žvejai.

Dar po vieną pavėsinę stovi Pašilių, Kupriškių ir Bekupės miškuose.

Žygis istorine linija

Alionių pelkėje tebėra čia ėjusios  demarkacinės linijos ženklai - kulgrindos likučiai.

Buvusią demarkacinę liniją, tikslią jos trajektoriją įamžino istoriniai žemėlapiai, tačiau natūroje ją geriausiai žino Giedraičių miškininkai.

„Per raistą buvo nutiestas rąstų tiltas“,- matė jį girininkas. Rąstai supuvo, nugarmėjo į pelkę, tačiau žinant tikslią linijos trajektoriją, galima užčiuopti kulgrindos likučius ir įveikti raistą.

Tokį žygį prieš du metus, 2010 - aisiais, minėdami lemtingo mūšio ties Giedraičiais 90 -metį, surengė Lietuvos šiaulių sąjungos Giedraičių kuopa. Žygiui vadovavo jos vadas M.Cicėnas, kuris dar yra ir Giedraičių girininkijos eigulys.  Nors jis sako savanorių nevedė už rankos, jų ėjimą pelke stebėjo atidžiai. Grupėje buvo įvairaus amžiaus vaikų. Kai kuriems jų buvo 9 metų.  Vieniems pasisekė užčiuopti kulgrindos likučius ar sąžalynų kupstus, kiti smuko, murkdėsi pelkėje. O buvo lapkričio 23 -oji.

36 km trasą įveikė atkakliausieji. Kad ir keista, dauguma jų buvo merginos. Tačiau žygis patiko visiems. M.Cicėnas sako, jog jį dar pakartos. „Istorijos pamokas reikia kartoti“,- sako jis.