Taupau save pokyčiams
Kai tenka ginti tau brangius žmones, tu tampi stipriausia savo versija. Iš švelnaus avinėlio tampi riaumojančiu liūtu. Gali transformuotis šimtus kartų ir nugalėti visas baimes. Ir taip aš daug raudojau, ir taip aš daug kovojau. Ir taip aš įgavau daug jėgų, kurių man labai reikėjo.
Keliavau. Su visais keisčiausiais nutikimais ir nepažintomis gatvėmis, jose vaikštančiais nepažįstamais žmonėmis. Bijojau, juokiausi, ragavau, uodžiau.
Iš tiesų, įveikiau savo vidinius šešėlius ir įkvėpiau šviežio oro.
Lietuje klausiausi ošiančių skersgatvių, gėriau persaldintą moliūgų skonio kavą ir liečiau grindinį, kuris seniau atrodė toks tolimas.
Naujai atrasti žmonės. Jauku sėdėti kartu tyloje ir valgyti makaronus. Koks skirtumas, kad retai. Vis atrandame save kartu iš naujo. Iki paryčių geriame sangriją ir bemiegės naktys praranda savo reikšmę.
Prarasti žmonės. Kai kažkada jukėmės ir ramstėmės į prirūkytas pakampes, o dabar negalim pažiūrėti vienas kitam į akis. Iš pykčio mėlynuoja lūpos, iš nusivilimo svyra rankos…bet viliasi širdis dėl sugebėjimo paleisti.
Taip, dar sapnuoju sapnus, kur Tavo veidas.
Bet jau atsibudus ilgai apie juos nebegalvoju.
Juoda rytinė kava ir miaukianti katė man mielesnė nei prisiminimai apie Tave ir viltys, kuo galėjome būti. Man labai patinka, kuo aš esu dabar.
Galbūt neteisingai dėliojuosi prioritetus ir dėl to vis atsilieku nuo sparčiai judančių mokslų ir darbų. Galbūt galėčiau susikoncentruoti ne į rudeninius kaštonus kišenėje, bet į puslapius, kuriuose slypi tiesa. Galėčiau išmokti sakyti iš kito verčiančias kalbas ir rašyti rašto darbus be jokio sutrikimo. Galėčiau pasitikėti savimi, keldama ranką ir sakanti tai, kas man atrodo tikra.
Galėčiau tapti daug kuo. Bet dabar esu vyksme, kuris man labai svarbus, ir kuris reikalauja atsidavimo sau pačiai. Man patinka, kas dedasi. Man patinka, kaip aš reaguoju. Man patinka, kad kas dieną iš kažko nusijuokiu.
Iš tikro, tingiu. Noriu miego ir šiltos kakavos. Noriu literatūros ir rožinių atvirukų su širdelėmis. Noriu ilgų kelionių ir svetimšalių bičiulių. Noriu prisiminimų, noriu patirčių, noriu ilgesnių plaukų ir daugiau ramybės, bet ne nuobodulio.
Šitoks ruduo, kai semiu vandenį saujom. Eisiu į teatrą, dažysiuos lūpas juodu lūpdažiu ir kvepėsiu narcizais. Temstančiais vakarais klausysiuos sonatų ir skaitysiu knygą, kurioje kažkas bandė paaiškinti pasaulį. Kartais truputį liūdėsiu. Kartais nusigąsiu. Ir daug miegosiu, sapnuodama visus veidus, kurie manęs nebegąsdins.
Kažkas kaip iš eilėraščio.
Raudono vyno dažai nudažę lūpas.
Ilgesio varvekliai tirpsta.
Aš visai rami.
Tegu Lapkritis temsta.
Po mano vokais.
Patiko (3)