2013 m. spalio 30 d.    
Nr. 39
(2063)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tapęs laisvės kovų legenda

Vilmantas Krikštaponis

(Tęsinys. Pradžia nr. 33, 36, 37, 38

Kostas Liuberskis-Žvainys

Žiemomis K. Liuberskio-Žvainio ir J. Adomaičio-Erdvilo gyvenimas buvo kitoks. Jiems kilo mintis leisti kitą ginkluoto pasipriešinimo periodinį leidinį. Tam tikslui rašomąją mašinėlę K. Liubersniui-Žvainiui iš Rygos parvežė Artūras Gietas, nes senoji buvo likusi pas A. Šliažą. Jiedu išleido keturis paskutinius naujojo laisvės kovotojų periodinio leidinio „Partizanų šūvių aidas“ numerius. Šis laikraštėlis, kaip ir jo pirmtakas, buvo toks pat savo forma ir turiniu, skyrėsi tik pavadinimas. Savo rašinius jame spausdino K. Liuberskis-Žvainys, K. Džiugytė-Vaidilutė-Undinė bei V. Lukošius, pasirašinėdamas „Vaižganto“ slapyvarde.

„Partizanų šūvių aide“ kaip ir jo pirmtake teberandamos ir tos pačios rubrikos. Be K. Liuberskio-Žvainio ir minėtų talkininkų kūrinių, laikraštėlyje buvo paskelbtas ir vienas kitas eilėraštis, pasirašytas tuo metu jau žuvusių laisvės kovotojų. Tačiau didžioji poemų ir rašinių dalis buvo parašyta ir atspausdinta paties K. Liuberskio-Žvainio. Tai buvo bene pats produktyviausias poetas ir publicistas, reiškęsis pokario laisvės kovotojų periodinėje spaudoje.

Be galo sunkus mūsų tėvynei tai buvo laikotarpis. Ypač skaisti vilties kibirkštėlė tiek K. Liuberskiui-Žvainiui, tiek ir daugeliui laisvės išsiilgusių lietuvių sužibo, kai juos pasiekė žinia apie 1956 metų įvykius Lenkijoje ir Vengrijoje. Tačiau anuo metu tai tik tebuvo menkutė viltis siekusiems laisvės. Tos laisvės siekdamas ir už ją kovodamas, kreipdamasis Šv. Kalėdų proga į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio talkininkus „Partizanų šūvių aide“, išleistame 1956 m. gruodžio 23 d., K. Liuberskis-Žvainys rašė: Ši naktis – tai paslaptinga, dažnai pasakose, dainose ir legendose minima pilna Dievo malonių Šventoji Kūčių naktis. Šią naktį, štai dabar šiomis valandomis, sakoma, jog prakalba visi gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir kiti skriaudžiamieji nebyliai sutvėrimai. Jie, trumpam laikui gavę taip brangią dovaną – kalbą, – su džiaugsmu dalinasi šios Šventosios nakties įspūdžiais, jos paslaptingu didingumu, jos šventumu. Jie su širdgėla, su nuoskauda skundžiasi šią naktį Viešpačiui, išpažįsta Jam visas, dažniausiai iš žmonių patirtas, skriaudas ir neteisybes, vargus ir persekiojimus. Šią naktį, šią šventą Kūčių naktį išgirsta visų silpnesniųjų skundus, išklauso jų prašymus.

Todėl ir mes, mieli laisvės kovotojai, nešdami baisiosios vergijos sunkiausius vargus, skriaudas ir kančias, kentėdami kiekviename žingsnyje pavergėjo persekiojimus ir jo šėtoniškus engimus, prašykime šią paslaptingąją Kūčių naktį Viešpaties, kad Jisai pagelbėtų mūsų šventoje tautos kovoje, kad Jisai priartintų pergalės valandą, kad leistų greičiau nusikratyti taip ilgai jau veržiančius mus vergijos retežius, kad leistų galimai anksčiau išvysti taip visų mūsų išsvajotą laisvės ryto nuostabiąją aušrą. Jisai, išklausydamas šią šventąją Kūčių naktį visų skriaudžiamųjų nusiskundimus, išgirs ir mūsų prašymus, pamatys mūsų kentėjimus, pagelbės pergalėti raudonąjį slibiną...

Brangūs bendros kovos broliai. Jau daug, kaip ši, Šventųjų Kūčių naktų, ir daug, kaip ryt, snieguotų Kalėdų šventų dienų praleidžiame susispaudę narsiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būrelyje baisiame priešo persekiojime, nuolatiniuose pavojuose, mirties glėbesčiavimuose...

Kiek daug per šią sunkią tautos kovą toji bedantė, juodaakė kaulėtomis rankomis, baisioji mirtis pasigrobė mūsų mielų kovos brolių iš įvairių partizanų būrių į šaltuosius, be kryželių, kapelius...

Kiek daug per tuos sunkiuosius mūsų Tėvynės metus šauniųjų Lietuvos vyrų krūtinių sudraskė burliokų serijų kulkos, sustabdydamos jų drąsiųjų širdžių plakimą, išplėšdamos jų jaunąsias gyvybes...

Kiek daug narsiųjų Lietuvos vyrų kraujo sugėrė Tėviškės žemelė per visą didingosios kovos laikotarpį?..

Bet, mieli kovotojai už laisvę, žinokime, tikėkite, jog visa tai padaryta ne veltui. Žinokime gerai, kad visos sudėtos Lietuvos Laisvės Kovos aukos nepradings, neliks užmirštos. Jau ir dabar apie tai kalba, sako mūsų partizanų daina:

Nedings jūsų kraujų lašeliai,
Kur laistės gatvių purvuose,
Viską primins kalnai, upeliai,
Balti kryželiai miškuose...

Tik pagalvokime, susikaupkime ir prisiminkime, kiek tasai siaubūnas, baisusis žmogėdra sovietas, išgėrė daug karšto kraujo mūsų narsių brolių, tvirtų seserų ir tėvų...

Kiek nesuskaičiuojamai daug jų kaulų, negiliai apkastų, šąla Sibiro ledynuose...

Kiek jų, pusiau apmirusių nuo baisiausių neįsivaizduojamų kančių, pūva storųjų kalėjimo sienų slegiami! Juk visą mūsų Tėvynę, mūsų gražiąją žaliais kloniais ir sidabriniais upeliais žėrinčią Lietuvą, tiek begėdžiai valkatos, atklydę iš Rytų, nuteriojo, sukruvino, išniekino...

Bet ateis laikas, išauš keršto diena, kada prisikėlusi tiesa atmokės jiems.

Jau pirmieji tos sutryptos ir perblokštos po burliokų kojų tiesos šviesieji pragiedruliai žybtelėjo Lenkijoje, Poznanės drąsiųjų darbininkų streike. Jinai, toji mieliausioji pasaulio teisybė ir laisvė, šviesiau nei saulė buvo sužibėjusi Vengrijoje. Nors Kremliaus plėšikų gaujos, pasiųstos geležimi ir plienu kaustytos laukinių geltonveidžių mongolų divizijos, išžudė tūkstančius Vengrijos Laisvės kovos didvyrių, nors jų kariški šarvuočiai ir tankai ištraiškė Budapešto gatvėse dešimtis tūkstančių suvis nekaltų moterų, vaikų ir senelių, bet baisioji sovietų karo mašina nepajėgia nužudyti besikeliančią laisvę, baisiomis kulkosvaidžių serijomis nepajėgia užslopinti vengrų krūtinėse degantį laisvės troškimą, užgniaužti tiesos sugrįžimą...

Dar ir šiandien, štai šiomis minutėmis, alkio ir šalčio iškankinti, priešo persekiojami, tūkstančiai didingų Vengrijos karžygių, viską perkęsdami, streikuoja, neina į fabrikus dirbti, reikšdami protestą prieš sovietų kremliškosios diktatūros pasiųstųjų kaulėtažandžių mongolų divizijų buvimą jų gimtojoje žemėje. Jie, tie paprasti, bet narsūs vengrų darbininkai, protestuoja prieš savo brolių trėmimą į baisiojo Sibiro nasrus, į bado šmėklos rankas. Jie kovoja, nesiliauja, kovoje nepalūžta ir, mano manymu, anksčiau ar vėliau laimės. Tikrai laimės, kaip lygiai laimėsime ir mes savo didingą laisvės kovą, už kurią tiek daug per 12 metų aukų sudėjome. Juk nėra mūsų pavergtoje Tėvynėje gimtosios žemės pėdos, kuri nebūtų aplieta Sąjūdžio didvyrių krauju, nėra girios, kurioje neilsėtųs kovoje už laisvę kritęs laisvės kovotojas, nėra krūmo šakelės, kuri nebūtų suvilgyta žilagalvių motinų skausmo ašarėlėmis, nėra paukščio visoje pavergtoje mūsų Tėvynėje, kuris nebūtų girdėjęs laukinių atėjūnų plėšomų mūsų seserų raudojimų...

Todėl šis skausmas, ašaros, ši baisi kančia ir nekaltai išlietas kraujas kyla į dangų, šaukiasi Dievo rūstybės, prašo, kad sudraustų raudonąjį Kremliaus šėtoną...

Ir mes, mieli Sąjūdžio kareiviai, laimėsime savo didingąją laisvės kovą. Mes parnešime laisvės žibintą į savo pavergtąją Tėviškėlę. Nuo šio žibinto nušvis aptemusi, ūkanota, vergijos kančiomis pažymėta padangė... Suplasnos laisvasis vėjelis nuniokotais dirvonais... Pradings skausmas ir kančia iš mūsų krūtinių, nudžius ašaros nuo motinų veidų, suskambės himnas, suplevėsuos trispalvė...

Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, daugiau jėgos ir pasiaukojimo, pakol kova už laisvę nėra baigta, pakol Tėvynė nėra laisva, pakol mus visus jungia ir veda į šventąjį tikslą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio priesaika...

Daug buvo tikėtasi iš įvykių Lenkijoje ir Vengrijoje. Tačiau sovietinis režimas su savo ginkluotomis pajėgomis brutaliausiais būdais netruko numalšinti taikų lenkų ir vengrų pasipriešinimą. O ką jau kalbėti apie mūsų tėvynėje buvusią padėtį, kai ginkluotas pasipriešinimas sovietams jau buvo likviduotas.

Grįžtant atgal prie K. Liuberskio-Žvainio leisto „Partizanų šūvių aido“ reikėtų paminėti, jog šis paskutinis periodinis ginkluoto pasipriešinimo leidinys buvo šiek tiek asmeniškas, perpintas asmeniniu skausmu. Suprantama, kad 1956–1957 metais laisvės kovotojų spauda jau nebevaidino tokios ideologinės reikšmės kaip aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo metais. Juk tuomet jau nebeaidėjo partizanų šūviai, o liko, deja, tik jų aidas. Didžioji fiziškai nesunaikintos mūsų tautos dalis, išprievartauta, įbauginta, ištremta, nešė pavergėjų užkrautą jungą šaltajame Sibire bei tėvynėje, veltui nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro dirbo „kolektyviniuose“ ūkiuose. Apie ištremtųjų Sibiran sunkią dalią, viename savo eilėraštyje K. Liuberskis-Žvainys rašė:

Sibiro lediniai plotai,
Brolių kaulais nubarstyti,
Šiandieninė tai Golgota
Tik ten kryžių nematyti.

Praėjus nuo to laikotarpio daugiau nei pusšimčiui metų, šių dienų periodinės spaudos leidėjai galėtų ginkluoto pasipriešinimo periodinės spaudos leidėjų atžvilgiu pareikšti ne vieną priekaištą dėl jų rašiniuose pasitaikiusio daugžodžiavimo ar netgi dėl perdėto jausmingumo. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog paskutinieji laisvės kovotojai rašė, kaip sugebėjo, ypatingomis pogrindžio sąlygomis stengdamiesi išlikti ir dar suteikti vilties fiziškai ir dvasiškai nuskurdusiems žmonėms.

Nors K. Liuberskis-Žvainys ir tikėjo, jog ateis ta valanda, kada mūsų tėvynė atgaus laisvę ir nepriklausomybę, tačiau nuo 1957 metų, matyt, nebematydamas perspektyvos leidžiant laisvės kovotojų spaudą, „Partizanų šūvių aido“ leidimą jis nutraukė.

Koks gi tolimesnis laisvės kovotojų K. Liuberskio-Žvainio ir J. Adomaičio-Erdvilo likimas? Sunku šiandien nuspėti, kokių ateities slaptų planų turėjo K. Liuberskis-Žvainys. Jis 1957 metų vidurvasarį, atėjęs kartu su J. Adomaičiu-Erdvilu į Lukošių namus, jiems tepasakė: „Daugiau nebesusitiksime“. Tačiau po keturių savaičių grįžęs pas Lukošius vienas J. Adomaitis-Erdvilas jiems paaiškino, kad šis susidūręs su milicininkais ir pastarieji jį sužeidę, o kur dingęs K. Liuberskis-Žvainys, jis nežinąs. Po kurio laiko, kai iš saugumo akiračio dingo K. Liuberskis-Žvainys, KGB paskleidė gandą, kad pastarąjį nušovęs J. Adomaitis-Erdvilas, nors tai buvo visiška netiesa.

J. Adomaičio-Erdvilo likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką pagyvenęs pas Lukošius ir apsigydęs patirtą sužeidimą, jis iš šių namų išėjo. Vis dažniau J. Adomaitis-Erdvilas pradėjo užeidinėti į savo gimtuosius namus. Apie tai per savo agentus sužinojo saugumiečiai, kurie į tą vietovę pasiuntė agentų-smogikų grupę likviduoti J. Adomaitį-Erdvilą. Kad ir kiek atsargus buvo šis laisvės kovotojas, tačiau 1958 m. rugsėjo 19 d. Žagarės rajono Žeimių miške, prie Biliūnų kaimo, pakeliui į tėvų sodybą agentai-smogikai Lazda ir Ramojus, užklupę J. Adomaitį-Erdvilą, iš pasalų jį nušovė.

Koks gi buvo tolimesnis K. Liuberskio-Žvainio likimas? Kad ir kaip saugumas stengėsi susekti jį ir nustatyti buvimo vietą, visa tai jokių rezultatų nedavė. Jau atgimimo laikotarpiu, remiantis vieno liudininko parodymais, teigta, jog K. Liuberskis-Žvainys 1958 ar 1959 metais, Raimondo Aukskalnio pavarde gydėsi Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje. Tačiau šis tvirtinimas taip ir liko nepatvirtintas.

Reikia manyti, kad anuometinė sovietų aukščiausioji valdžia ir KGB vadovybė darė spaudimą vietos valdžiai bei represinėms struktūroms, kad iki tol nerado ir nelikvidavo ieškomų laisvės kovotojų K. Liuberskio-Žvainio ir St. Erstikio-Paparčio-Patašono. Tam tikslui saugumo buvo sudaryta agentų-smogikų grupė, kuri nuolat slankiojo Skaistgirio, Žagarės, Šakynos bei Kruopių miškuose, tačiau minėtų laisvės kovotojų pėdsakų šiuose kraštuose neužtiko.

Kad K. Liuberskis-Žvainys ir kiti likę gyvi laisvės kovotojai buvo sovietų valdžios paieškomi ir vėlesniais metais, patvirtina sovietų aukščiausiosios valdžios Lietuvoje dokumentai ir priimti nutarimai. Štai LKP CK Prezidiumo nutarime 1963 metų birželį rašoma: (...) Iki šiol nesurasti ilgą laiką besislapstantys ginkluoti nelegalai Kraujelis, Erstikis, Liuberskis ir Končius. Silpnai dirbama atskleidžiant įvairiu metu nacionalistų ir kitų priešiškų elementų įvykdytus veiksmus, tarp jų ir keletą teroristinių aktų.

Tarsi atsakydamas į tą raštą, 1964 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos TSR Prokuroras V. Galinaitis nutarė K. Liuberskį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos TSR BK 62 str. I dalį ir 70 str. Buvo paskelbta K. Liuberskio ir St. Erstikio sąjunginė paieška.

LKP CK Prezidiumas priėmė A. Sniečkaus parašu patvirtintą nutarimą „Dėl KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos darbo ir priemonių jam gerinti“. Nutarime, datuotame 1963 m. rugsėjo 24 d., įsipareigojama: (...) Pasiekti, kad valstybės saugumo organai laiku atskleistų nusikalstamus kėslus puoselėjančius asmenis ir laiku sustabdytų antitarybinius jų veiksmus (...), ryžtingai vykdant priemones prieš tikruosius tarybinės valstybės priešus, kartu stiprinant profilaktinį, auklėjamąjį darbą su asmenimis, kurie daro prasikaltimus dėl savo politinio nebrandumo. Įpareigoti respublikos KGB vadovus ir operatyvinius darbuotojus daugiau dėmesio skirti ryšių su masėmis stiprinimui ir rėmimuisi masėmis kaip viena iš svarbiausių valstybės saugumo organų sėkmingos veiklos sąlygų. Nuolat teikti visokeriopą paramą partiniams, tarybiniams ir komjaunimo organams stiprinant ideologinį darbą su masėmis, politinį darbo žmonių auklėjimą, ugdant revoliucinį jų budrumą.

Vargu ar laisvės kovų istorijoje galime rasti analogiškų atvejų, kai prieš keletą likusių gyvų, o konkrečiau, prieš vieną partizaną – K. Liuberskį-Žvainį – buvo mestos visos valdžios ir represinės pajėgos. Argi tai ne okupacinės sovietų valdžios kapituliacija prieš savo tėvynę, jos laisvę mylėjusį laisvės kovotoją?

K. Liuberskio-Žvainio tragiško likimo faktai atsiskleidė tik po daugelio metų, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. Persekiojamas sovietų valdžios ir jos represinių struktūrų K. Liuberskis-Žvainys gyveno nelegalų gyvenimą savo tėvynėje. Jam ne kartą tekdavo glaustis tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų Skaistgirio, Žagarės, Šakynos bei Kruopių apylinkėse. Pas kai kuriuos iš jų teko pagyventi ir ilgesnį laiką, o ypač šaltuoju metų laiku iki 1969-ųjų metų rudens.

Laikai jau buvo pasikeitę, tačiau tik ne į gerąją pusę. Išaugo nauja karta, o ir laisvės kovotojų kova prieš okupantus ir pastarųjų parankinius jau buvo praeityje. Iš tolimosios tremties į tėvynę grįžo žmonės, kurių nemaža dalis nelengvomis sąlygomis apsigyveno savame krašte. Pas kai kuriuos iš jų užeidavo ir K. Liuberskis-Žvainys. Kartą 1969 metų rudenį jis užėjo pas iš tremties jau senokai grįžusius Juliją ir Kostą Šiušas, gyvenusius Kruopių apylinkei priklausiusiame Liepkalnio kaime. Kiek kartų K. Liuberskiui-Žvainiui teko lankytis šiuose namuose, iki šiol nėra žinoma, tačiau aišku tai, kad J. Šiušienė buvo K. Liuberskio-Žvainio kovos draugo St. Lazdausko-Žydo sesuo, ir tai, matyt, jam teikė pasitikėjimo šia šeima. Žinoma ir tai, kad K. Liuberskis-Žvainys prašęs Šiušų, kad pastarieji jam savo namuose leistų žiemai įsirengti slėptuvę.

Žmonės, grįžę iš tremties, buvo ne tik iškankinti jos, bet ir vengė savo namuose slapstyti valdžios ir represinių struktūrų paieškomą asmenį. Taip dažnai darė ir vien todėl, kad bijojo užsitraukti valdžios nemalonę ar ir vėl patirti represijas. Taip pasielgė ir Šiušos, nesuteikę galimybės K. Liuberskiui-Žvainiui apsigyventi savo namuose. Laikinam prieglobsčiui 1969 m. spalio 2 d. ankstų rytmetį K. Šiuša nuvedė jį pas netoliese gyvenusią Šiušų žento Algirdo Žukausko seserį Albertiną Lunkevičienę, kuri su šeima gyveno buvusioje Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos dvaro sodyboje. Matyt, tiek Šiušos, tiek ir K. Liuberskis manė, kad tuose namuose pastarajam bus suteiktas saugus prieglobstis. Tik deja...

Vargu ar Šiušos bei K. Liuberskis-Žvainys galėjo suvokti, kad čia šio ilgus metus pogrindžio sąlygomis gyvenusio laisvės kovotojo jau tykojo išdavikiška mirtis. Tą pačią dieną, kai tik K. Šiuša atvedė pas Lunkevičius K. Liuberskį-Žvainį, A. Lunkevičienė slapčiomis nuvyko į Kruopius pas tuometinį apylinkės pirmininką Joną Gadliauską ir pranešė apie jos namuose apsistojusį, seniai sovietų represinių struktūrų paieškomą pokario metų laisvės kovotoją. To ir tereikėjo, kad Kruopių apylinkės pirmininkas kreiptųsi į miliciją, o pastaroji susisiektų su saugumu, o šis likviduotų dar besislapstantį „banditą“. Žaibiškai buvo mobilizuotos vietos ir Joniškio rajono milicijos bei saugumo pajėgos, kurios, atvykusios į nurodytą vietą, nežinia ar spėjusį ginklu pasipriešinti paskutinį Lietuvoje laisvės kovų dalyvį K. Liuberskį-Žvainį nušovė.

Yra išlikusių žinių, kad K. Liuberskio-Žvainio palaikai saugumiečių buvo užkasti toje pačioje sodyboje. Ši sodybvietė tebėra išlikusi iki šiol. Jau buvo nebe tas metas, kai nelygiose kautynėse žuvusių laisvės kovotojų palaikai buvo guldomi miestelių aikštėse ir niekinami.

Sunku atsakyti į klausimą, kodėl taip ilgai nebuvo atskleista ši tiesa. Galimi du variantai: arba K. Liuberskio-Žvainio byla yra sunaikinta, arba išvežta į Rusiją. Gali būti ir taip, kad vietos saugumo organams nereikėtų teisintis aukštesniajai savo valdžiai Maskvoje, jog Lietuvoje vis niekaip dar nesusitvarkoma su antisovietiniu pogrindžiu, šis įvykis buvo nutylėtas. Tą paslaptį į kapus nusinešė K. Liuberskį-Žvainį išdavusi A. Lunkevičienė, o buvę milicijos bei KGB darbuotojai iki šiol tyli, apie šią istoriją nieko nesako ir buvęs Kruopių apylinkės pirmininkas J. Gadliauskas.

Jis iki šiol priešiškai yra nusiteikęs laisvės kovotojų atžvilgiu, šmeižia juos. Tačiau ši paslaptis išryškėjo, kai garbingo amžiaus būdamas K. Šiuša, apgailestaudamas dėl minėto nutikimo ir nenorėdamas, kad ta paslaptis taip ir liktų neatskleista, jau pertvarkos metais, kai sovietinė imperija buvo ant griūties slenksčio, asmenims, kuriais pasitikėjo, tą ilgai slėptą paslaptį apskleidė.

Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios iki šiol sovietinių ideologų ir jų suklaidintų žmonių yra teigiama, jog pokario metų laisvės kovotojai yra nekaltų žmonių žudikai. Nepagrįstai tebėra teigiama, jog tie patys asmenys karo metu naciams talkino naikinant nekaltus žmones. Tuo šiandien yra kaltinamas ir K. Liuberskis, tačiau niekur iki šiol nėra rasta įtikinamų faktų, kad K. Liuberskis, karo metais gyvendamas Šiauliuose, būtų dalyvavęs antisovietiniame 1941 metų birželio 23-čiosios sukilime. K. Liuberskį nebūtais dalykais šiandien kaltina žydų tautybės asmenys, kažkodėl nutylėdami apie savo tautiečių nusikaltimus žmoniškumui, kai pastarieji pirmosios ir antrosios sovietinių okupacijų metu, talkindami sovietams, prisidėjo prie lietuvių šviesuomenės naikinimo. Žydų tautybės asmenys šiandien teigia, kad, girdi, K. Liuberskis kartu su kitais lietuviais 1941 metų vasarą mirčiai pasmerkė ne vieną tūkstantį taikių Šiaulių gete buvusių žydų tautybės asmenų. Taip sąmoningai žydų šiandien yra juodinamas ne tik K. Liuberskis, bet ir daug kitų pokario metų laisvės kovotojų bei jų vadų. Tai – įprastas, dar sovietmečiu pradėtas ir iki šiol Lietuvos nepriklausomybės priešų sėkmingai tebetaikomas pokario metų laisvės kovotojų juodinimo būdas.

Ateis diena, ir ji jau suvis nebetoli, kuomet bus teisingai įvertinti tikrųjų lietuvių kilnieji troškimai ir jų gerieji siekiai, ir lygiai taip pat pasmerkta išsigimusiųjų padaryta žala mūsų tautai šiuo baisiu vergijos laikotarpiu, – kažkada rašė K. Liuberskis-Žvainys. Vargu ar pasaulyje rastume bent vieną tautą, kuri negintų savo laisvės, nekovotų su okupantais ir jų talkininkais, kurioje šnipo ar išdavimo vardas nebūtų niekšo sinonimas. Tačiau pagarba yra tiems, kas pasiaukojamai gynė sunkioje kovoje savo tėvynę nuo okupantų. Visa šiame rašinyje aprašyta vieno žmogaus istorija tarsi atsako į K. Bradūno klausimą. O juk mes, gyvieji, ryžtingiau šiandien turėtume ginti pokario metų laisvės kovotojų garbę. Tai turėtume daryti ne dėl jų, bet dėl savęs ir tų, kurie gyvens po mūsų, kad ir vėl mūsų tėvynėje atgimtų tai, kas kilnu ir garbinga.

Kad K. Liuberskio-Žvainio sunki kova pokario metais šiandien yra deramai įvertinta, įrodo tai, kad Krašto apsaugos ministras 2003 metų gruodį K. Liuberskiui-Žvainiui patvirtino prieškario metais užsitarnautą viršilos laipsnį, o Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus 2007 m. gegužės 9 d. įsaku Nr. 1 K-952 apdovanojo po mirties jį Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Jau kelis kartus Akmenės rajone esančiame Liepkalnio kaime, minėtoje dvarvietėje, buvo ieškota buvusio laisvės kovotojo K. Liuberskio-Žvainio palaikų, tačiau Vyriausybės leisti kasinėjimai žmonių pasakojimais įvardytose vietose baigėsi be rezultatų. Tose paieškose teko dalyvauti ir man. Jei pavyktų atrasti šio laisvės kovotojo palaikus, juos būtų galima perlaidoti į Liuberskių šeimos kapą, esantį Raktuvės kapinėse Žagarėje, o K. Liuberskio-Žvainio žuvimo vietoje būtų pastatytas atminimo paminklas. Galinčius patikslinti straipsnyje pateiktus duomenis ar suteikti papildomos informacijos apie K. Liuberskio-Žvainio tikslią kapavietę prašau pranešti ar paskambinti Vilmantui Krikštaponiui, Aušros g. 11, Menčiai, Akmenės rajonas LT 85271.

Telefonas +37060609304.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija