Naujausi straipsniai
Antanas Ališauskas. Kuo reikšmingas 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimas? Tautinio atgimimo metais ir po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. Lietuvos visuomenė ir istorikai aktyviai domėjosi sovietinio režimo draustomis, klastotomis arba šmeižikiškai pateikiamomis temomis. Viena tokių temų buvo antisovietinis 1941 m. Birželio sukilimas. Birželio sukilimo tema tuomet buvo ir politiškai aktuali, kaip įrodymas, kad Lietuva ne savo noru įstojo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir, kai tik atsirado palanki proga, sukilo prieš sovietus ir bandė atkurti valstybės nepriklausomybę. 1941 m. Birželio sukilimas buvo unikalus sumanymu, užmoju ir eiga Lietuvos naujosios istorijos įvykis, apskritai reikšmingas įvykis tautos išsivadavimo istorijoje. Išleista ne viena knyga, skirta „sukilėliams, – gyviems ir mirusiems, nukankintiems ar sušaudytiems NKVD rūsiuose, žuvusiems sovietų lageriuose ar nacių koncentracijos stovyklose“ žygdarbiui atminti.“ Tai citata iš prieš ketvertą metų pasirodžiusios istoriko Juozo Jankausko parengtos knygos „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“. Knygos išvadose rašoma: „1941 m. sukilimas turėjo ir tebeturi didžiulę reikšmę lietuvių tautai. Sukilimas pademonstravo tautos vienybę kovojant su priešu – sovietiniais okupantais ir jų talkininkais lietuviais... Šis sukilimas vėliau paskatino lietuvius burtis į antinacinę rezistenciją, o 1944 m. pabaigoje, prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, antinacinė rezistencija peraugo į partizaninę kovą su sovietais, kuri vyko net iki 1953 metų. Sovietinės propagandos neapykantos tautiškumui mašina lietuvius, kovojusius už savo tautos išlaisvinimą nuo bolševizmo, paniekinamai vadino nacių pakalikais. O kadangi naciai turėjo savo sąskaitų žydams, tai – dar ir žydšaudžiais. Kai koks kai kurių asmenų bendradarbiavimas su naciais buvo, kaip ir kai kurių žydų – su tautos išdavikais ir enkavedistais, tačiau sekant sovietinės prorusiškosios imperinės propagandos klišėmis, iki šiol pastebimas noras apjuodinti lietuvius, o ne ieškoti gerų to laikmečio momentų, kaip kad, pavyzdžiui, lietuvių pagalba gelbėjant žydus karo metais. Juk lengviau žiūrėti kitų nuodėmes, negu matyti savo pačių trūkumus. Taigi ir „Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius“, mano Vilniaus universiteto istorikas Sigitas Jegelevičius. Kas organizavo pasipriešinimą? Sovietmečio požiūriu, Sukilimą Lietuvoje organizavo Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Pasak O kas galėjo tą pasipriešinimą organizuoti? Egzilinė vyriausybė, pasitraukus A. Smetonai, nebuvo sudaryta, buvę tautininkai (kaip ir kitų partijų elitas) vietoje pritilo, nes matė, kad juos semia, likę senieji lyderiai, kurie būtų galėję imtis organizuoti pasipriešinimą, suprato, kad jis būtų užgniaužtas jau pačioje pradžioje dėl tos pačios priežasties – į tokius asmenis sovietai kreipė ypatingą dėmesį. Trumpai tariant, Lietuvoje neliko politikų, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą. Kas vyksta toliau? Šaulių sąjunga kartu su Pavasarininkais (gausiausia Nepriklausomos Lietuvos organizacija), kaip ir visos kitos, netrukus uždraudžiamos, tačiau žmonės, priklausę šioms organizacijoms, lieka. Jie stebi aplinką, bendrauja tarpusavyje ir svarsto, kaip elgtis. Dalis šaulių išslapsto savo ginklus. Ypač tose Lietuvos vietovėse, kur šaulių sandėliuose atsidūrė daug iš internuotų Lenkijos kariškių surinktų ginklų, nes suregistruoti ne visus suspėta. Tai 1940-ųjų liepa ir rugpjūtis. Kur dar LAF'as?! Toliau – jaunimas. Rugpjūčio pabaigoje po atostogų į miestus grįžta moksleiviai ir studentai. Tarp moksleivių ir studentų būta daug ateitininkų, kurie turėjo ne visai legalaus darbo patirties, mat Ateitininkų sąjunga mokyklose Smetonos laikais buvo uždrausta. Būta antisovietinio sujudimo ir daugelyje studentų korporacijų, kuriose bene aktyviausiai veikė būtent ateitininkai. Štai kur pasipriešinimo pradžia! Ir tik 1940 metų spalio 9 dieną Kaune susirenka būrelis žmonių, tarp kurių Adolfas Damušis, vienas iš Ateitininkijos šulų, filisterių, kurie sutaria sukurti pasipriešinimo organizaciją, turėjusią apimti visą Lietuvą. Tai turėjo būti nelegali antisovietinio pasipriešinimo organizacija, gerai konspiruota, veikianti be narių sąrašų, rašytinių statutų ir nuostatų. Šie žmonės dėjo daug vilčių į realią tautos jėgą – šaulius, kurie mokėjo naudoti ginklą, paklusti įsakymams ir buvo patogiai susiorganizavę teritoriniu principu. Tuomet tarp dar bevardės pogrindžio organizacijos kūrėjų buvo įvairių žmonių, vienas iš jų – Leonas Prapuolenis, antiautoritariškai nusiteikęs asmuo, Klaipėdoje Smetonos laikais subūręs Lietuvos aktyvistų sąjungą, leidusią žurnalą „Žygis“. Būtent L. Prapuolenis atneša „Lietuvos aktyvistų“ pavadinimą, kuris ima palaipsniui prigyti. Tai – LAF'o užuomazga, tačiau tai dar ne tas LAF'as. Iš Lietuvos per tą laiką per „Žaliąją sieną“ į Rytų Prūsiją prasmukdavo vienas kitas kariškis, vienas kitas inteligentas, kurie po trumpos apklausos Vokietijos pusėje ir filtracijos stovyklos vykdavo gilyn į šalį, paprastai į Berlyną, kur gyveno paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys – Kazys Škirpa, turėjęs ten ryšių. Galima spėti, kad kažkas jam nunešė žinią, jog Lietuvoje kuriasi rimta pogrindinė organizacija. K. Škirpa iš politinių pabėgėlių lapkričio 17 dieną savo bute sušaukė 20 asmenų pasitarimą, kuriame pasiūlė oficialiai įkurti Lietuvių aktyvistų frontą. Pasitarimo dalyviai pasirašė organizacijos kūrimo deklaraciją, ir K. Škirpa įdėjo ją į savo seifą. Tačiau kur tas LAF'as buvo? Kaip toks jis egzistavo tik popieriuose. Pasipriešinimo pogrindis buvo ne Berlyne, bet Lietuvoje, ir jis apie LAF'o buvimą išgirdo tik pavasariop. Absoliuti dauguma pasipriešinimo dalyvių netgi organizacijos pavadinimo nežinojo, nes vadovybė nesišvaistė LAF‘o vardu. Konspiracija. LAF'o štabų iki 1941 metų birželio 23 d. ryto nebuvo. Buvo trys LAF'o vadovaujantys centrai. Nors jie savęs nevadino štabais ar centrais nei Kaune, nei Berlyne, nei Vilniuje, kuriame LAF'o centras įsikūrė vėliausiai – gruodį. Sakydavo, „mes – LAF'as“. LAF'o centrai kūrėsi ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad nesuformavus egzilinės vyriausybės Lietuvoje nebuvo kam vadovauti pogrindžiui. Daug kas būtų buvę kitaip, jei A. Smetona būtų pasitraukęs su vyriausybe į Šveicariją ar ten suformavęs egzilinę vyriausybę ir persikėlęs su ja į Prancūziją ar Britaniją bei iš ten dirigavęs. Tačiau to nebuvo padaryta. Teiginiai, jog LAF'ą įsteigę naciai, kad jie jį kontroliavę, yra specialiai sovietinės propagandos sugalvotas dalykas, kad moraliai suniekintų LAF'ą ne tiek Lietuvos, kiek pasaulio akyse. Pasaulinė diversija, jeigu norite. Taip „Bernardinai.lt“ savo mintis dėliojo Vilniaus universiteto istorikas Sigitas Jegelevičius. Nacių įtakos ar net didelės įtakos LAF‘ui mitą sukūrė ir tebeplatina tos jėgos, kurios norėjo, kad taip būtų buvę, arba bent suvokė, jog tai idealus ginklas kovai su „lietuviškaisiais buržuaziniais nacionalistais“ (kurį laiką sovietų propagandoje netgi buvo terminas „lietuviškai vokiški nacionalistai“), ginklas kovai su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja ir jos puoselėtojais? Gal taip nusitaikoma ir į 1990 m. atkurtą Lietuvos nepriklausomybę? Sovietinių istorikų teiginius, po 1990 metų staiga pradėtus atkartoti užsieniuose, geriausiai atkartojo dr. Peisachas Freidheimas užsienyje parašytoje ir 2008 m. Lietuvoje išleistoje knygoje su daug žadančia paantrašte „Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį“. Jo „naujo požiūrio“ esmė – atnaujintas ir padailintas sovietinis požiūris, kad Lietuvos antisovietinis pogrindis nebuvęs patriotinis, nes buvo nacistinės Vokietijos inspiruotas. Demokratinės Vakarų valstybės 1940 m. apsiribojo protestais dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Ir praktiškai paliko Lietuvą vienui vieną akis į akį su dviem priešais. Tai kas abejoja lietuvių tautos teise sukilti, siekiant nepriklausomybės? Ir kas turi teisę, praėjus vos ne 100 metų nurodinėti, kaip ir su kuo lietuvių tauta turėjo kovoti, siekdama nepriklausomybės atkūrimo?! Dar yra teigiama, kad antisemitizmas buvęs neatskiriama LAF'o ideologijos dalis. O ar nepanašu, kad antisemitizmo mitą LAF‘o ideologijoje kažkas specialiai sukūrė ir tebepuoselėja? Maskvai anais laikais nepatiko, o ir dabar nepatinka tiesa apie Lietuvoje buvusį aktyvų antisovietinį pasipriešinimą, lietuvių kova už nepriklausomybės atkūrimą. Lengviausia kompromituoti, pasitelkus kaltinimus antisemitizmu? Kažkur Vakaruose buvo prasprūdęs teiginys, jog lietuviai pradėję žydus žudyti dar neprasidėjus karui. Visai galėjo būti, kad kur nors, vienoj ar kitoj apskrityje, viename ar kitame valsčiuje, buvo nukautas vienas kitas žydas su ginklu rankose, priklausęs sovietų aktyvui. Iš tikrųjų būta susirėmimų tarp vyrų, dar iki karo pradžios su ginklais pasitraukusių į nelegalią padėtį, bei milicininkų, komunistų aktyvo, šnipų. Tačiau tai ne žydų šaudymas, o dviejų priešininkų grupių ginkluotas susidūrimas. Paprastai su save vadinusiais šauliais partizanais susikaudavo milicijos pareigūnai, kurie pasitelkdavo vietos sovietinius bei partinius aktyvistus, o tarp jų būdavę žydų. 1941 m. birželio 23-iąją Lietuvoje kai kas dažnai siejama su žydų žudymu. Tačiau kodėl niekas nenori pasakyti, kad žydų žudymo Lietuvoje pradžia – 1941 m. birželio 22-oji, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia? Lietuvos teritorijoje, pasienyje su Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštu, birželio 22–23 dienomis buvo masiškai šaudomi tikri ar tariami komunistai bei žydai. Šaudė Karaliaučiaus ir Gumbinės gestapo ir policijos pareigūnai, gal kur pasitelkę ir vietos žmonių. Atkreipkite dėmesį, ten, kur naciai kontroliuoja teritoriją, prasideda ir žudynės. Ten, kur nacių dar nėra, nėra ir žudynių. Šis, kaip tuomet oficialiai buvo įvardijama: „pasienio zonos valymas nuo kenksmingų elementų“ pasiekė Jurbarką, Tauragę ir Marijampolę. Kaip Sukilimas prasidėjo? Sukilimą išprovokavo nepriklausomybės netektis ir brutalus sovietų režimas. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Buvo gautas žodinis K. Škirpos nurodymas sukilimą pradėti dieną po to, kai Vokietijos karinės pajėgos peržengs sieną. Kaune sukilimas prasidėjo jau birželio 22-osios rytą (provincijoje į partizaninės kovos būseną dalis vyrų išėjo jau birželio 14–16 d.). LAF'o vadovaujančio centro nariai Žaliakalnyje, senelių namuose, ėmė rinktis jau dešimtą valandą ryto. Patikimas asmuo, budėjęs prie radijo imtuvo, informuodavo juos apie Vokietijos armijos judėjimą. Tą rytą Žaliakalnyje daugelis sukilimo padalinių vadų pirmą kartą pamatė vienas kitą. Taigi šie slaptai susirinkę vyrai ir sukūrė Vyriausąjį LAF'o štabą. Jo vyriausiuoju įgaliotiniu buvo nominuotas Leonas Prapuolenis. LAF'o štabai provincijoje ėmė kurtis jau frontui persiritus. Kaune – kitaip, čia jie kūrėsi veik kiekviename mikrorajone, dar neatėjus vokiečiams. 1971 m. žurnalo „Į laisvę“ vedamajame buvo rašoma: „Sukilimas išaugo iš nepriklausomybės laikotarpyje išugdytos tautos dvasios ir sukilimo aukomis transformavo ją į aukštos įtampos tautos ryžtą prarastą nepriklausomybę atgauti ir kaimynų smurto aktams pasipriešinti“. Pasak V. Brandišausko, jis pradėtas planuoti 1940 m. pabaigoje. Planus rengė Berlyno LAF štabas. „Direktyvose Lietuvai išlaisvinti“, atsišaukimuose buvo nurodoma, jog prasidėjus karui Lietuvos miestuose ir kaimuose turi įvykti sukilimai, sukilėliai turį paimti į savo rankas kalėjimus, tiltus, fabrikus, geležinkelių mazgus, kitus svarbius objektus. 1940-1941 m. nuotaika Lietuvoje buvo tokia, kad, anot V. Trumpos, „sunkiau būtų buvę... sulaikyti nuo sukilimo, negu tokį sukilimą paruošti, ypač kai galingasis Reichas stovi čia pat už sienos“. Panašiai sukilimą aiškino ir patys jo dalyviai: Dusetų partizanų būrio štabo 1941 m. rugpjūčio 4 d. parengtoje būrio veiklos kronikoje buvo rašoma, jog partizanų būrių atsiradimą sąlygojo trėmimai, prasidėję naktį iš birželio 13-osios į 14-ąją. Netikrumo dėl ateities situacija, baimė būti suimtam ir išvežtam lėmė, kad pradėta slapstytis po miškus, organizuotis būreliais po 2-3 vyrus. Kronikoje pabrėžiama: „Ypatingai naktimis nė vieno vyro nerasi namuose. Ieškomi nuo seno paslėpti ginklai...“. Areštai, trėmimai į Sibirą paliko pėdsakus žmonių atmintyje. Tuo galima paaiškinti draugišką vokiečių armijos sutikimą, spontanišką pasipriešinimą besitraukiančiai Raudonajai armijai. LAF'o Vyriausiojo štabo vadovybė nusprendė pirmiausia į savo rankas paimti paštą, telefoną ir telegrafą, t.y. atkirsti ryšius. Tai buvo sėkmingai padaryta. Nuo pietų Kauno telefono centralėje pradėta pamažu išjungti partinių ir valstybės pareigūnų butų, įstaigų ir karinių dalinių telefonai. Kaune kilo didžiulė sumaištis, panika, pavakare prasidėjo didysis bėgimas. Kaune dislokavęsis 11-osios armijos štabas jau kitą dieną atsidūrė prie Polocko, atsarginėje vadavietėje. Perėmus ryšius, nutarta skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Birželio 23 dieną 9.28 val. įjungiamas iki tol tylėjęs radiofonas ir pasigirsta Leono Prapuolenio balsas, kurį girdėjo visa Lietuva. Iš Kauno radijo laidų Lietuva sužinojo, kad krašte sukilimas, Kauną užėmė sukilėliai, skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimas ir Laikinosios vyriausybės sąrašas. Pranešimas kartotas kelis kartus, įvairiomis kalbomis. Pirmame laikraščio „Į laisvę“ numeryje buvo išspausdinta per radiją skelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Ir – parašai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų. Vyriausybė buvo pradėta formuoti 1941 m. balandžio 19 d. Kaune. Ryšininkas iš Berlyno kovo pabaigoje atnešė į Lietuvą žinią, kad karas prasidės tarp gegužės 1 ir 10 dienos. Ryšininkas taip pat pranešė, kad Berlyno centras mano esant atėjus laiką suformuoti vyriausybę. Jos vadovu sutinka būti K. Škirpa, kuris savo ruožtu prašo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vyriausybę turėjo formuoti ir skelbti Vilniaus vadovaujantis centras, tačiau jis nesiryžo veikti vienas, ir vyriausybė buvo formuojama Kaune, dalyvaujant Vilniaus atstovui. Laikinąją vyriausybę (LV) sudarė lietuvių antisovietinio pogrindžio vadovybė, o ją iškėlė Birželio sukilimas. O kas tuo metu galėjo tą teisę kam nors suteikti ar užprotestuoti? Kas ėmėsi pogrindžio organizavimo, ėmėsi rengti sukilimą, tai tie galėjo iškelti ir LV. Vyriausybė vadinosi laikinąja, panašiai kaip 1918–1920 metais veikė laikinoji vyriausybė iki Steigiamojo Seimo. Tikėtasi, kad sukilimo iškeltą LV, progai pasitaikius, bus galima legalizuoti konstituciškai. Vyriausybė į pirmąjį posėdį susirinko tik birželio 24 dieną. Dar ne visos sudėties. Posėdyje nedalyvavo premjeras K. Škirpa, kurio naciai neišleido iš Berlyno. Teko kooptuoti naujus LV narius vietoje trijų ministrų vilniečių, apie kurių areštą buvo žinoma. V. Nasevičių sovietai suėmė šeštadienio popietę, likus kelioms valandoms iki karo pradžios, tai jis per radiją buvo pristatytas kaip ministras. Prasidėjo itin sudėtingas šešias savaites trukęs LV veiklos laikotarpis, kuriuo šiandien dažnai nepagrįstai spekuliuojama. Yra įdomi knyga „Nacionalistų talka hitlerininkams“, išleista sovietų valdžios 1970 metais. Ten išspausdintas J. Brazaičio tekstas, pavadintas „Iš vadinamosios LAF Laikinosios Vyriausybės vadovo Ambrazevičiaus kalbos apie santykius su okupantais“. Pažymėta, kad kalba buvo parašyta 1941 m. rugpjūčio 5 d. Kitaip sakant, tekstas be pagražinimų, autentiškas. Rašoma: „Jau liepos mėnesį pokalbyje Tilžės nacių gestapininkas daktaras Grėfė aiškiai pareiškė Raštikiui, kad Laikinoji Vyriausybė sudaryta be vokiečių žinios. Tokia savo forma, nors prieš atskirus asmenis nieko neturime, ji esanti vokiečiams nepriimtina. Dabartinė Laikinoji Vyriausybė turinti persiformuoti į Tautinį komitetą ar tarybą prie karinės vokiečių valdžios“. Data - liepos 1 d. Kitaip sakant, jeigu čia būtų buvusi pakalikų ar uolių bendradarbių-kolaborantų grupė, tai jie būtų padarę tai, ko reikalavo vokiečiai ir reikalavo - persiformavę. Bet nieko panašaus neįvyko. Laikinoji Vyriausybė darė bandymų gelbėti padėtį ir protestuoti 2012 m. gegužę Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje buvo perlaidoti Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) - Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, literatūrologo, žurnalisto ir publicisto, rezistencijos ideologo, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės švietimo ministro ir ministro pirmininko - palaikai. Ši ceremonija susilaukė nevienareikšmiškų vertinimų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Konferencija, skirta J. Brazaičio akademinės ir visuomeninės veiklos apžvalgai, nebuvo įsileista į universitetą, kuris suteikė jam profesoriaus vardą ir kuriame yra jo vardo auditorija. Nors šio universiteto rektorius buvo vienas iš pasirašiusiųjų kreipimąsi į prezidentą Valdą Adamkų, kad Juozas Brazaitis po mirties būtų apdovanotas aukščiausiu valstybės ordinu – Vyčio Kryžiumi. 2012 m. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ dalyvavęs svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų, teisininkas ir istorikas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovas dr. Augustinas Idzelis kalbėjo, kad „per daugelį metų susidarė tam tikra pažiūra į Laikinąją Vyriausybę. Pasisakymai anglų kalba, kuriuos skaičiau, buvo tiesiog isteriški. Ima šiurpas skaitant. Nieko apie tą laikmetį nežinančiam žmogui perskaičius tokius pranešimus, aišku, susidaro labai prastas įspūdis apie Lietuvos istoriją.“ O štai Leonidas Donskis tvirtina: „Niekas nepaneigs, jog Laikinoji Vyriausybė buvo įkvėpta LAF’o, o LAF’as buvo tiesiogiai susijęs su pulkininko Kazio Škirpos Berlyne koordinuota politika, veikiama nacių karinės žvalgybos Abvero“. Laikinoji Vyriausybė, pasak L. Donskio, „faktiškai Berlyne ir buvo sudaryta, tad LAF’o nariai, esą ir skleidė antisemitinę propagandą“. Istoriko ir apžvalgininko dr. Kęstučio Girniaus nuomone, Vyriausybei buvo daromas didelis spaudimas. „Manau, kad buvo spaudimo ir anksčiau. Buvo raginimų apskritai nepagerbti J. Brazaičio. Tai tam tikras kompromisinis sprendimas. J. Brazaitis Lietuvoje perlaidotas garbingai. Tačiau stengtasi išlaikyti šiokį tokį atstumą, siekiant nukreipti numatomą kritiką.“ J. Brazaitis 1941 m. yra teisingai sakęs: „Apskritai nuo visuomenės Vyriausybė buvo atskirta. Ji neturėjo priemonių apie save formuoti opinijos. Bet kokių ekscesų, pavyzdžiui, kaip Kaune ir provincijoje, vykstančių žydų egzekucijų, neturėdamos savo priemonių, negalėjo Vyriausybė pozityvia prasme paveikti. (...) „Laikinoji Vyriausybė nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų žydų padėtį pasunkinę“. Tačiau L. Donskis tvirtina, „nesuvokęs moralinės logikos, teigiančios, kad turime būti atlaidūs politikams ar viešoms figūroms, jeigu per trumpą buvimo valdžioje laiką, jie nespėjo pakenkti savo piliečiams arba jeigu kenkė labiau okupantai“. Pasak A. Idzelio, Laikinoji Vyriausybė darė bandymų gelbėti padėtį ir protestuoti, kiek tai liečia žydų traktavimą iš vokiečių pusės. Pavyzdžiui, labai mažai kas žino prelato Mykolo Kurpavičiaus pasisakymą apie lietuvių valdžios ir visuomenės pastangas žydų klausimu Lietuvoje. Jis aiškiai pažymi, kad dalyvavo posėdyje, kuris Juozo Ambrazevičiaus buvo sušauktas liepos pradžioje. Jie diskutavo žydų padėties klausimą. Ir visi griežtai pasisakė prieš vokiečių elgesį. M. Krupavičius buvo vienas iš tų retų visuomenininkų anuo metu, kuris suprato, kad esama skirtumo tarp Vermachto vadovybės ir SD. Ir kad SD darė, ką norėjo. Net vokiečių kariuomenė negalėjo protestuoti. Jeigu vokiečių kariuomenė negalėjo protestuoti prieš žydų šaudymą, tai ką galėjo padaryti Lietuva? Čia yra esminis klausimas. (...) Laikinosios Vyriausybės tikslas buvo apsaugoti žmones. Jeigu pradėtum protestuoti, ar tai padėtų? Pakenktų. Aukų būtų daugiau. Bet jie vis tiek badė padėti žydams. Ir jeigu bandai padėti viešai to neparodydamas, tai nereiškia, kad esi antisemitas. Buvo ne vien M. Krupavičiaus minėtas posėdis. S. Raštikis taip pat pasimatė su vokiečių generolais. Problema buvo ta, kad Laikinoji Vyriausybė nežinojo, kas iš tikrųjų vokiečių pusėje turėjo jėgą. Jie manė, kad Vermachto rankose visa jėga. Jie kontaktavo su Vermachtu. Bet jie nežinojo, kad iš tikrųjų viską valdė SD. Kad SD ir bandė nuversti Laikinąją Vyriausybę. (...) Mano įsitikinimu, žiūrint į visas aplinkybes, visų žmonių, kurie dalyvavo priimant sprendimus, visuomeninius nusiteikimus prieš, per ir po tų įvykių, atsakymas aiškus: jie nebuvo antisemitai. Jie bandė žydams padėti. Laikinoji Vyriausybė bendravo su naciais, siekdama atkurti nepriklausomybę „Ką sukilėliams pavyko pasiekti? Kiek sukilėliai nušovė arba sulaikė raudonarmiečių, irgi nežinome. Kiek esu tyrinėjęs sukilimo eigą kai kuriose Lietuvos apskrityse, vis tik matyti, kad nušautų raudonarmiečių, sovietinių komunistų ir aktyvistų, kurie priešinosi ginklu, buvo palyginti nedaug – ko gero, ne daugiau, negu žuvo pačių sukilėlių. Bet nemažai raudonarmiečių buvo paimti į nelaisvę arba patys pasidavė sukilėliams. Šis skaičius, manau, siekia kelis tūkstančius“, - teigia istorikas Arūnas Bubnys. Politologas Kęstutis Girnius yra teigęs, kad nors sukilėliai bendradarbiavo su naciais, jie priešinosi vokiečių politiniams tikslams, atvirai ir atkakliai siekdami Lietuvos nepriklausomybės. Jo tvirtinimu, negalima Laikinosios Vyriausybės lyginti su Justo Paleckio vyriausybe: esą J. Paleckis bendradarbiavo su sovietais, laidodamas Lietuvos nepriklausomybę, Laikinoji Vyriausybė bendravo su naciais, siekdama atkurti nepriklausomybę. A. Bubnys: „Žinoma, sukilimas buvo savotiška reabilitacija už gėdingą pasidavimą sovietams, 1940 m. kapituliaciją. Manau, tai davė lietuviams pasitikėjimo, sustiprino tautinį orumą ir pasitikėjimą – parodė, kad galima sėkmingai kovoti su žymiai stipresniu priešu. Manau, sukilimo pavyzdys įkvėpė tuos žmones, kurie vėliau dalyvavo neginkluotoje antinacinėje rezistencijoje ir pokario partizaniniame pasipriešinime.“ „Birželio sukilimas lyg galingas sprogimas sudrebino visą Lietuvą. Tai buvo entuziastingas, visuotinis ir spontaniškas lietuvių tautos bandymas nusikratyti sovietine okupacija ir atgauti valstybinę nepriklausomybę. Nors 1941 m. Birželio sukilimas buvo vienas ryškiausių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje, tačiau iki šiol lieka nepakankamai ištirtas ir tebetyrinėjamas Lietuvos istorikų. Tokią situaciją sąlygojo daugybė priežasčių. Pats sukilimas truko tik apie savaitę laiko, jis sutapo su Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžia ir buvo užgožtas vėlesnių ilgalaikių procesų ir žiaurių įvykių (nacistinės ir sovietinės okupacijų, holokausto, pokario trėmimų ir partizaninio karo ir t. t.). Vėlesni ir žymiai ilgiau trukę istoriniai įvykiai tautos istorinėje atmintyje nustelbė ir išblukino prisiminimus apie šį herojišką, bet trumpą naujausios mūsų istorijos puslapį. Prisiminimai ir pagarba Birželio sukilimui buvo palaikomi tik į Vakarus pasitraukusių sukilimo dalyvių pastangomis. Lietuvoje sąlygos tyrinėti 1941 m. Birželio sukilimo istoriją atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo. Pakankamai gerai yra išnagrinėti sukilėlių veiksmai Kaune, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskelbimas ir jos veikla pirmosiomis karo ir nacių okupacijos savaitėmis, svarbiausių sukilimo organizatorių ir vadų likimai. Vienas mažiausiai ištirtų sukilimo aspektų yra sukilėlių veiksmai Lietuvos provincijoje - apskrityse ir valsčiuose. Profesionalūs istorikai faktiškai nesidomėjo šiuo klausimu, palikdami jį rajonuose gyvenančių istorijos mokytojų, kraštotyrininkų ir kitų savo krašto istorija besidominčių entuziastų. (...) Verti dėmesio ir kiti mažai tyrinėti Birželio sukilimo aspektai: antisovietinio lietuvių pogrindžio kūrimasis ir veikla iki nacių-sovietų karo, vietinių pasipriešinimo grupių ryšiai su pogrindžio vadovybės centrais Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose. Labai reikalingi tyrimai apie sukilimo dalyvių motyvaciją, socialinę kilmę, profesiją, amžių, dalyvavimą Nepriklausomos Lietuvos laikų organizacijų (Šaulių sąjungos, jaunalietuvių) ir partijų veikloje. Atsakymai į šiuos klausimus leistų paaiškinti, kokie žmonės ir dėl kokių priežasčių įsitraukė į antisovietinio pasipriešinimo organizacijas ir tapo sukilėliais. (...) 1941 m. Birželio sukilimas Šiaurės rytų Lietuvoje (Švenčionių, Rokiškio ir Zarasų apskrityse) buvo ypatingai intensyvus ir masiškas. 1941 m. birželio trėmimai ir karo pradžioje sovietų įvykdytos civilių gyventojų žudynės dar labiau padidino šio krašto žmonių neapykantą komunistiniam režimui ir norą atkeršyti okupantams ir kolaborantams. Paskutiniai sovietų kariuomenės daliniai iš Šiaurės rytų Lietuvos pasitraukė tik 1941 m. birželio pabaigoje. Dėl to sukilėlių veiksmai čia truko ilgiau ir buvo intensyvesni negu kituose Lietuvos regionuose (Užnemunėje, vidurio Lietuvoje). Apie savaitę laiko Šiaurės rytų Lietuvos sukilėliai turėjo veikti masinio Raudonosios armijos ir sovietinės valdžios pareigūnų atsitraukimo zonoje. Per šį regioną ėjo svarbiausi sovietų pasitraukimo keliai į rytus Daugpilio ir Polocko kryptimis. Kai kuriose šio krašto vietovėse sukilėlių būriai ėmė kurtis ir veikti 1941 m. birželio trėmimų metu, dar iki nacių-sovietų karo. Didžioji dalis sukilėlių būrių susikūrė ir pradėjo veikti pirmomis karo dienomis, iki vokiečių kariuomenės atžygiavimo likus kelioms dienoms. Sukilėlių būrių organizatoriais ir nariais dažniausiai tapdavo buvę šauliai, Lietuvos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai, policininkai, savivaldybių tarnautojai, mokytojai ir patriotiškai nusiteikę ūkininkai. Svarbus impulsas sukilimo plitimui ir stiprėjimui buvo iš Kauno radijo gautos žinios apie Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Sukilėlių ryžtą dar labiau sustiprino akivaizdūs okupacinės valdžios panikos ir pakrikimo požymiai (skubus raudonarmiečių, sovietinės valdžios pareigūnų ir šalininkų traukimas iš Lietuvos, dokumentų bei materialinių vertybių naikinimas ir grobimas ir pan.). Šiaurės rytų Lietuvos sukilėliai drąsiai stodavo į atvirą kovą su RA daliniais ir ginkluotais sovietinių pareigūnų būriais, užimdavo valsčių centrus ir atkurdavo nepriklausomybės laikais veikusius valdžios organus. Kautynių metu žuvo arba buvo sužeista keli šimtai lietuvių sukilėlių. Sukilėliai padarė nemažus nuostolius RA daliniams ir besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams. Vien tik į nelaisvę buvo paimta ir nuginkluota daugiau kaip tūkstantis raudonarmiečių. Apytikris nukautų ir sužeistų sovietų kareivių skaičius nėra žinomas, galima spėti, kad jis nebuvo mažesnis už sukilėlių nuostolius. Dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo sukilėliai iš esmės išlaisvino Šiaurės rytų Lietuvą iš sovietinės okupacijos ir kelioms dienoms perėmė valdžią į savo rankas. Ne dėl sukilėlių kaltės Lietuvai nepavyko atkurti valstybinės nepriklausomybės. Pašalintą sovietinę okupaciją pakeitė nauja - nacistinės Vokietijos okupacija. Valstybingumo siekis tapo neišsenkamu šaltiniu tolesnei rezistencijai Lietuvos pasipriešinimo bolševikų okupacijai dalyvis Jonas Algirdas Antanaitis yra rašęs: „Kadangi Vilnius buvo tapęs Lietuvos sostine, tai ir LAF Vilniaus štabui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo rengiant sukilimą ir organizuojant atkurtos valstybės valdymą. Vilniaus štabas parengė detalų sukilimo planą, kur numatė panaudoti Lietuvos kariuomenės likučius, įtrauktus į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį korpusą. Tačiau Vilniaus štabą sovietinis saugumas susekė ir iki 1941 m. birželio vidurio suėmė daugumą jo narių. Po pusės metų V. Bulvičius ir septyni štabo nariai buvo sušaudyti Gorkyje, kiti įkalinti ilgam laikui. Tad pagrindinis uždavinys rengti sukilimą ir jam vadovauti atiteko Kauno štabui; jo steigėjas ir vadovas buvo tuometinis Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Dalyvavęs slaptoje moksleivių ateitininkų veikloje, jis buvo sukaupęs gerą pogrindininko patyrimą. Studentų organizacijos jam buvo patikėjusios vadovauti Studentų koalicijai, kuri buvo savotiška opozicija valdžiai dar esant nepriklausomai Lietuvai. 1940 m. rudenį į šią koaliciją stojo profesionalūs kariškiai, pašalinti ar patys pasitraukę iš kariuomenės ir atėję į universitetą. Nors Kauno štabą sudarė įvairių pažiūrų žmonės, svarbiausią vaidmenį čia turėjo tie, kurie kritiškai vertino autokratinį prezidento Antano Smetonos režimą. Ryšius tarp Vilniaus ir Kauno štabų palaikė ekonomistas Leonas Prapuolenis, kuris buvo faktinis LAF politinis vadovas.“ ...Pareiškimas apie atkurtą Nepriklausomybę kita informacija bei nurodymai paskelbti per radiją buvo pakartoti keletą kartų. „Tauta su didžiuliu dvasios pakilimu sutiko šią ilgai lauktą žinią. Žmonės, daugiausia jaunimas, gausiai stojo į sukilėlių gretas. Ypač aktyviai sukilėliai veikė Kauno mieste, siekdami apsaugoti tiltus ir kitus svarbius objektus, sustabdyti besiveržiančius į Šančius raudonarmiečius. Nors sukilimą rengė ir vykdė daugiausia jaunimas, visa buvo atlikta profesionaliai, todėl šis sukilimas įeis į istoriją kaip viena sėkmingiausių tautos vadavimosi akcijų. Sukilimo sėkmę užtikrino: išlaikytas organizacijos slaptumas, staigūs veiksmai užimant strateginius objektus, veiksminga transporto arterijų ir strateginių objektų gynyba, priešui per sukilėlių užimtas ryšių priemones teikiama klaidinanti informacija. Kaip kiekvienoje kovoje, Birželio sukilime neišvengta aukų: per keletą dienų kovose žuvo daugiau kaip tūkstantis sukilėlių. Ar šios aukos nebuvo beprasmės? J šį klausimą atsako dr. Arvydas Anušauskas, palygindamas, kiek kalinių išžudė besitraukiantys enkavedistai Lietuvos ir Ukrainos kalėjimuose. Jo nuomone, vien Kauno sukilėliai išsaugojo gyvybes beveik dviem tūkstančiams kalinių, o ir juos galėjo ištikti Telšių kalėjimo kalinių tragedija. Pažymėtina, kad iš visų Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių tik Lietuvoje buvo parengtas ir įvykdytas visos tautos sukilimas, kurio tikslas - atkurti nepriklausomą valstybę. Ką Birželio sukilimas davė Lietuvai ir jos žmonėms? Glaustą atsakymą pateikia dr. Adolfas Damušis: „Nors sukilimo sėkmė buvo trumpalaikė, bet jo reikšmė ir prasmė yra giliai įdiegta tautoje kaip tautos tvirtybės išraiška. 1941 metų Birželio sukilimas, nukreiptas prieš niekšybę, padėjo tautai atgauti pasitikėjimą savimi, išdegino žaizdą ir nuplovė gėdą. Gėda buvo apėmusi tautą, kai jos vadovai, nesuvokdami sovietų klastos, be pasipriešinimo prarado nepriklausomybę. Sukilėlių siekiai buvo taurūs, jiems nerūpėjo nei asmeninė nauda, nei praeities režimo atkūrimas, nei partinės varžybos, nei sąskaitų suvedinėjimas ir kerštas. Ginklas buvo pakeltas prieš moralinę ir fizinę vergiją, prieš sovietų melą pasauliui". Nors sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, tačiau Birželio sukilimo poveikis Lietuvos ateičiai ir jos visuomenei buvo labai reikšmingas: žmonės suprato, kad jie patys turi spręsti savo valstybės reikalus. Buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neišsenkamu šaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją. Sukilimu buvo aiškiai pasakyta, kad tauta – ir prieš rusų, ir prieš nacių okupaciją Šiuo metu 94-sius metus skaičiuojantis dim. karininkas Kazimieras Gediminas Ruzgys 1939 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą. Bebaigiant ją, buvo pakviestas dirbti kontržvalgybininku. 1940 m. studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete subūrė penkių asmenų grupę, kuri turėjo ruoštis sukilimui. Žiemą jie tapo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) penketu. Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai Kazys Škirpa 1940 m. Berlyne surinko pabėgusius lietuvius, sukvietė įvairių politinių pakraipų žmones ir įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą. Buvo labai svarbu laiku pradėti sukilimą. Generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius buvo labai gabus taktikos specialistas. V. Bulvičius 1940 m., SSRS okupavus Lietuvą, buvo perkeltas į Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso 179-ąjį pulką. Su kitais sutelkė „Bulvičiaus grupę“, kuri 1941 m. pradžioje tapo Lietuvos aktyvistų fronto Vilniaus štabu. Buvo šio štabo viršininkas. 1941 m. vasario - balandžio mėnesiais kartu su K. Antanavičiumi ir Juozu Vėbra parengė Lietuvių aktyvistų fronto sukilimo planą, kaip vos prasidėjus karo veiksmams organizuoti Lietuvoje sukilimą, suformuoti šalies vyriausybę ir taip "pastatyti vokiečius prieš faktą", kad jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, o suverenią Lietuvos Respubliką.. Pagal tą planą buvo numatyta sukilimą pradėti praėjus porai valandų po vokiečių įsiveržimo į Lietuvą. Jei pradėsi sukilimą karui neprasidėjus, tave pasmaugs visi. Turėjo būti garantija, kad karas vyksta. Sukilimo tikslas buvo vienas – Nepriklausomybė. Mūsų karta jau žinojo, kas yra Laisvė. Buvome atgyvenę tą vadinamąjį „smetoninį režimą“, anot J. Paleckio, ir pamatėme, kaip Lietuva suklestėjo iki kol „atėjo išvaduotojai“ – rusai nuskrebę, neėdę, katastrofiškai apsirėdę... Kad sukilimas prasidėjo vokiečiams jau įėjus į Lietuvą, karo sukilimų istorijoje vertintinas, kaip palankus momentas. Nes galima gretinti du – Varšuvos ir Birželio sukilimus. Varšuvos sukilimas prasidėjo 1944 m. rugpjūčio 1 d. Varšuvoje karo metu prieš vokiečių okupacinę valdžią. Siekta atkurti teisėtą Lenkijos valdžią, o atėjus Raudonajai armijai – neleisti sukurti marionetinę vyriausybę. Tačiau lenkai sukilo dar nepriėjus rusams iki Vyslos. Ir Varšuva labai nukentėjo. Žuvo18 tūkst. lenkų karių, 25 tūkst. buvo sužeista, keliskart daugiau nukentėjo civilių gyventojų. Sukilimą numalšino. Per mūšius nukentėjo apie 25 proc. miesto pastatų, o po sukilimo pabaigos dar 35 proc. Sunaikintas šimtmetinis kultūrinis ir materialinis palikimas.“ - Ar sukilimo pradžioje buvo galvota, kad vokiečiai tikrai leis atkurti Nepriklausomą Lietuvą? – Turbūt to klausimo niekas nesvarstė. Visus buvo užvaldžiusi Laisvės idėja. - Betgi buvo girdėta, ką Hitleris daro Europoje... Kad persekioja žydus. - Lietuva žydų nepersekiojo. Juk negalima ko nors apibendrinti tautiniu požiūriu – kiekvienoje tautoje yra ir gerų žmonių, ir niekšų. Aš draugavau su žydais, žinojau šešių pakraipų žydus. Pavyzdžiui, mūsų klasėje buvo žydas mokytojas Brekšteinas. Jo tėvas buvo Lietuvos karininkas, dalyvavo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovose. Karas apskritai yra baisus dalykas, bet tuo metu žmonės, buvo išvarginti rusų okupacijos, represijų, žiūrėjo į prasidedantį karą, kaip į galimybę atgauti Nepriklausomybę. Tikėjo, kad karas jiems suteiks galimybę gyventi taip, kai jie gyveno be Rusijos. Lietuva atkreipė pasaulio dėmesį, kad ne savo noru buvo įstojusi į SSSR. Kad lietuviai pasiryžę negailėdami nei jėgų, nei sveikatos, nei gyvybės kovoti dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Buvo nuplauta gėda, kad 1940 m. birželį Lietuva nepasipriešino okupantams. Sukilėliai prisidėjo, kad rusų kolaborantai kuo sparčiau bėgtų iš Lietuvos, taip išvengta daugiau žudynių. Dėl laiku pradėto Birželio sukilimo nebuvo sugriauti miestai, išsaugota pramonė, įmonės, mažai nukentėjo tiltai. Sukurta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, nors vokiečiai jos ir nepripažino, bet vietinės struktūros, policija, mokslo įstaigos veikė. Per policiją žmonės daug ką sužinodavo apie vokiečių planus. Sukilimo dėka buvo atgautas pasitikėjimas savo jėgomis, kad galima nugalėti galingesnį, skaitlingesnį priešą. Sukilimu buvo aiškiai pasakyta, kad tauta – ir prieš rusų, ir prieš nacių okupaciją.“ Atsargos karininkų ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungų narys, 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kazimieras Gediminas Ruzgys kiekvienais metais surengia po du minėjimus, kurių metu pagerbiami sukilėliai: birželio mėnesį bei gruodį, kai Maskvoje buvo nužudyti LAF Vilniaus karinio štabo nariai. Istorikai apie Birželio sukilimo impulsus ir jo reikšmę Yra dvi pagrindinės nuomonės dėl svarbiausio akstino, paskatinusio lietuvius sukilti, prasidėjus karui. Vienų autorių, rašiusių apie sukilimą, ypač sukilimo dalyvių, teigimu, ženklą sukilimui davęs pranešimas per Kauno radiją. Kiti laikosi nuomonės, kad griebtis ginklo lietuvius paskatino masinės deportacijos 1941 m. birželį, o pranešimas per radiją pagreitino sukilėlių organizavimąsi. Ši nuomonė grindžiama tuo, kad sukilimas buvo pradėtas dar prieš karo pradžią, kai kuriose vietovėse gyventojams pradėjus partizaninį karą. Abiem atvejais neabejojama tik dėl vieno, kad sąlygos sukilimui buvo pribrendusios visame krašte, reikėjo tik kibirkšties jam įsiliepsnoti. Tačiau vargu ar reikalingi ginčai šiuo klausimu. Daug kur tai priklausė nuo vietos sąlygų, o LAF atsišaukimas per radiją ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas neabejotinai paskatino griebtis ginklo. Kaune ištuštėjusios gatvės kaipmat prisipildė žmonių, išgirdusių per radiją LAF atsišaukimą ir Tautos himną. 1941 metų Birželio sukilimas Europos akyse griovė sovietinį mitą apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą, neva atitikusį lietuvių liaudies lūkesčius. (...) Sukilėlių atkurta savivalda, kurią naciai paliko veikti, nes neturėjo jai alternatyvos, vėliau įstengė labai palengvinti okupacinio režimo spaudimą, ūkinį išnaudojimą, gelbėjo nacių persekiojamus žmones, sabotavo daugelį okupacinės administracijos akcijų. (...) Vienas iš svarbių Birželio sukilimo padarinių buvo tai, kad sukilėliai sutrukdė čekistams išvežti ar atsitraukiant iš Lietuvos sušaudyti visus politinius kalinius. Sukilėliai išvadavo arba sudarė sąlygas išsilaisvinti apie 330 politinių kalinių. (...) Birželio sukilimas pakėlė Lietuvos žmones ne į vienadienę kovą, bet padėjo pamatus labai išsišakojusiam ir visuomenėje įtakingam antinaciniam pasipriešinimui, kuris vėliau sovietinės reokupacijos sąlygomis išaugo į ilgai trukusį įvairių formų antisovietinį pasipriešinimą, ypač partizaninį karą. Labai svarbus ir Birželio sukilimo sėkmės psichologinis reikšmingumas. Taip savo knygoje rašo A. Bubnys, S. Jegelevičius, S. Knezys, A. Rukšėnas. Dabar kai kas sako, esą Birželio sukilimo negalima vadinti Tautos sukilimu, nes ne visa tauta jame dalyvavo. Taip mąstant galima prikibti ir prie vienišo telegrafo stulpo. Tačiau juk nė viename sukilime – nei 1794, nei 1830, nei 1863-iųjų į sukilimą nėjo visa tauta, pagaliau 1918–1920 metais ne visi tapo savanoriais. Į sukilimus ėjo žmonės, priklausantys tai tautai, o kiti tam nesipriešino, tyliai ar atvirai palaikė. Kita vertus, 1941 metų Birželio sukilimas buvo tautos sukilimas, nes pagrindinis sukilėlių tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Šis Tautos sukilimo termino kvestionavimas vėlgi yra ne kas kita, kaip pastangos rasti kokį nors „plyšį“ ir bent taip pažeminti sukilimą. Panaudoti šaltiniai: Bubnys A., Jegelevičius S., Knezys S., Rukšėnas A. Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, p. 203. 2014 06 20 |