Vienuolyno bažnyčia sumanyta ir kaip šeimyninis mauzoliejus, taip pat liudijo gilią fundatorių giminės dvasinio gyvenimo tradiciją (1544 m. palaimintuoju paskelbtas atgailos kanauninkas Mykolas Giedraitis, kurio kultą giminės nariai uoliai skatino). 1631 m. prie naujosios bažnyčios dešiniojo šono pristatyta kvadratinė koplyčia su erdviu rūsiu, kuriame laidoti Giedraičių šeimos nariai.

Tiek bažnyčia, tiek vienuolynas smarkiai nukentėjo per 1655-1661 metų karą. Atstatyta šventovė konsekruota 1684 m. liepos 27 d. Vienuolyno pastatai atstatyti mediniai. Kelis kartus perstatyti jie išliko iki XIX a. vidurio. Tik XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje sumūryta dviejų aukštų infulato rezidencija (išlikusi iki mūsų dienų), o senajame mediniame vienuolyno pastate įsikūrė noviciatas, virtuvė ir refektorius. Mūrinio vienuolyno pastatui lėšų skyrė kun. Jonas Hondzievičius, statyboms vadovavo infulatas Andrius Aleksandras Rimavičius.

1783 m. Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis, gavęs popiežiaus Pijaus VI bulę, užėmė vienuolyną ir jam priklausančias žemės valdas. Tuo metu apnaikinti ir vienuolyno pastatai. Pasipriešinus Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui ir patiems atgailos kanauninkams bylą dėl vienuolyno 1790 m. iš dalies laimėjo vienuoliai, kurie priteistomis lėšomis suremontavo gyvenamuosius pastatus, o 1801 m. atnaujino ir bažnyčią, tačiau prarado visas žemes. Atrodo, kad nuo pat 1618 m. atgailos kanauninkai aptarnavo ir parapiją.

1832 m. vienuolynas uždarytas. Bažnyčia, kaip ir dauguma buvusių vienuolynų bažnyčių, tapo parapine. XIX ir XX amžiais keletą kartų remontuota, mūsų dienas ji pasiekė gana geros būklės, išsaugota daugelis autentiškų interjero įrangos elementų.

Vienuolyno viršininko rezidencijoje iki Antrojo pasaulinio karo buvo klebonija, vėliau-mokyklos bendrabutis.

Videniškių vienuolynas buvo svarbus šio ordino dvasinio gyvenimo centras. Čia gyveno provincijolas, o vėliau, kitose šalyse atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, ir ordino generolas. Vienuolyno vyresnysis nuo 1618 m. turėjo infulato titulą. Bažnytinių apeigų metu jis galėjo nešioti vyskupo insignijas-mitrą ir pastoralą. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. 1753 m. Videniškių vikaru ir filosofijos lektoriumi buvo tais pačiais metais išleistos populiarios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti...”, kitų maldų bei meditacijų knygų lietuvių ir lenkų kalbomis autorius Mykolas Olševskis (apie 1712-1779), vėliau dar buvęs čia pamokslininku (1755-1761 m. jis buvo Lietuvos ir Lenkijos atgailos kanauninkų generaliniu vizitatoriumi). Minima, kad XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla. Jos įkūrimo data gali būti laikoma 1600 m. vyskupo Merkelio Giedraičio (vienuolyno fundatoriaus brolio) mokyklai užrašyta fundacija. Brolių Giedraičių rūpesčiu bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Prie vienuolyno taip pat veikė špitolė.

Šiuo metu išlikęs tik mūrinis pastatas, kuriame kuriasi parapijos ir vienuolyno muziejus: keliuose infulato rezidencijos kambariuose, puoštuose neblogai išlikusia sienų tapyba, saugoma liturginių reikmenų, rūbų kolekcija. Sienų tapyba primena senąją patalpų paskirtį-ovaliuose medalionuose įamžinti vienuolyno vyresniųjų portretai.

Videniškių bažnyčia stovi ties trikampe, dar XVI a. susiformavusia miestelio aikšte; infulato namai ir mediniai bei mūriniai ūkiniai pastatai išdėstyti rytiniame šventoriaus kampe, prie jų buvo vienuolyno sodas. Kadaise vienuolyno ansamblis per tvenkinių sistemą jungėsi su Giedraičių dvaru Žižnava.

Vienuolyno architektūros formos kuklios, pastato išorėje vengta dekoro elementų. Bažnyčios architektūra, ypač eksterjeras, taip pat pasižymi formų santūrumu. Šventovės planas stačiakampis - viena plati ir trumpa nava. Abipus presbiterijos pristatytos dvi nedidelės zakristijos. Pagrindiniame fasade kyla bokštas, kartu su dviem vėlesniais priestatais sudarantis bažnyčios prieangį. Antrajame bokšto aukšte įrengtas vargonų choras. Nava ir presbiterija perdengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, presbiteriją nuo navos skiria plati pusapskritė arka. Skliautus puošia plokščios, smulkaus profilio tinko nerviūros. Bažnyčioje yra 5 barokiniai altoriai, išlikę XVII a. paveikslų. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo šoninės koplyčios altoriuje (minima, kad anksčiau prie šio atvaizdo patirtas malones liudijo auksiniai ir sidabriniai votai). Presbiterijoje išlikę dvi reljefinės epitafijos, įrengtos 1639 m., įamžinančios pirmojo vienuolyno viršininko I. Žepnickio ir vienuolyno fundatoriaus M. M. Giedraičio atminimą.

R. J.

  bėcėlinė rodyklė erminų žodynėlis iteratūra eidinio informacija urinys