Šaltinis "Karalienės liūnas"

„Štai liūnas rėmuose žaliuose. Lyg veidrodis žvaigždes vilioja. Jį žolės kaspinu apjuosė, Vainikais krūmai apvyniojo". Bronė Buivydaitė.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

Šaltinis „Karalienės liūnas“ - tai vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje.Jis telkšo stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventosios upę mažu, griovio pavidalo upeliu. Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą. Karalienės liūno plotas yra apie 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla, toje vietoje kur trykšta vanduo lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Vasarą liūnas apsitraukia dumbliais; žiemos metu neužšąla, lieka akivaras. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir legendų. Pasakojama, kad į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, varoma obuolmušių žirgų. Kita legenda byloja, kad vaidilutė kūreno deivės Mildos aukurą ir nusiskandino, kadangi nenorėjo krikštytis.

Koordinatės (WGS) 55.491425, 25.058299.

LEGENDOS

Pasak senolių prisiminimų, kadaise šis liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai. B. Buivydaitė knygoje „Anykščių baladės“ suformavo vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Pasak legendos – tai vartosi dugne vaidilutė, vis negali nurimti. Legendos apie Karalienės liūną

Seniai seniai prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios – ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linksmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė – kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda – tūkstančiai juodų paukščių... Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę – protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams... Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdidžiai pakelta galva. – Štai dar viena stabmeldė stovi, – ištarė karalienė ir žengė į liūną. Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.

* * * * *

Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs Karalienės liūno vardas.

* * * * *

Pasak legendos, vandens paviršius raibuliuoja, nes dugne vartosi vaidilutė, vis negali nurimti. Tyliomis, labai gražiomis vasaros naktimis, kai viskas aplinkui nurimsta, toji vaidilutė išnyranti į vandens paviršių. Jos rūtų vainikėlis plačiai prasiskleidžiąs, apimdamas visą liūno paviršių. Ir vaidilutė tuomet išeina į krantą, vaikšto, glamonėja medžius, rauda, gaili savo anksti prarasto gyvenimo.