Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Jonas
ŠIMĖNAS

     Gimė 1953 m. liepos 31 d. Anykščių rajono Papilių kaime. 1971 m. baigė Viešintų vidurinę mokyklą. 1973-1978 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo inžinieriaus hidrogeologo specialybę. 1978-1990 m. dirbo Lietuvos geologijos valdybos geologinėse ekspedicijose. 1981 m. išvyko į Gargždus dirbti naftos žvalgybos ekspedicijoje. Tyrinėjo Baltijos dugną Lietuvos ekonominėje zonoje. 1990 m. apgynė ataskaitą, parengė geologinių žemėlapių komplektą apie Baltijos jūros dugną Lietuvos ekonominėje zonoje ir pajūrio ruože.
    1988-1990 metais - Lietuvos Sąjūdžio Gargždų skyriaus pirmininkas, Sąjūdžio seimo narys.
    1990-1992 metais išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą vienmandatėje Gargždų rinkiminėje apygardoje.
    1992-1996 metais - Seimo krikščionių demokratų frakcijos referentas, Seimo nario Algirdo Saudargo padėjėjas. Nuo 1996 metų - LR Aplinkos apsaugos ministerijos Strategijos departamento vyriausiasis specialistas. Dalyvavo rengiant Valstybės aplinkos apsaugos strategijos projektą. Aplinkos apsaugos ir gamtinių išteklių racionalaus naudojimo temomis paskelbė keliolika straipsnių.
    Parlamentinio darbo įgūdžius 1990 m. gilino Švedijos parlamente. 1994 m. stažavo Prancūzijos Saro departamente, kur studijavo Prancūzijos valdymo decentralizavimą.
    Nuo 1995 metų - Lietuvos krikščionių demokratų partijos tarybos, o šiuo metu ir valdybos narys. Moka prancūzų ir rusų kalbas, supranta angliškai.
    Žmona Vyda Jadvyga - biologė, dirba gydytoja laborante. Sūnūs: Jonas, Liutauras, Paulius.  
    Man, gimusiam chruščioviškų eksperimentų draskomame Lietuvos kaime, augusiam laisvą mąstymą užgožusioje vienpartinėje sistemoje, nelengva buvo svajoti apie Lietuvos nepriklausomybę. Keista buvo klausytis senelio, sugrįžusio iš Sibiro, samprotavimų apie Lietuvos ateitį, kai jam, užsidirbusiam Amerikoje pinigų ir sukūrusiam stiprų ūkį sovietų valdžia ūkininkauti neleido. Ištrėmė, o sugrįžusiam iš tremties kaip malonę teikdami leido gyventi savo statytuose namuose. Jis ir kiti jo likimo broliai sakė, kad atimti yra lengva, tik kaip reikės atimtą atiduoti?
    Vėliau ir aš pats susidūriau su "kolchozinio klestėjimo" realybe. Beveik vienintelis būdas ištrūkti iš jo buvo kelias į universitetą. Įstojusieji mokytis į aukštąsias mokyklas įgydavo privilegiją būti atleisti, t.y. išregistruoti iš kolchozo. Mokslas Universitete padėjo išvengti ir prievartinės sovietinės kariuomenės, nors ramybės nebuvo, buvau rengiamas "vaduoti""Afganistano. Likimas vėl pametėjo gelbėjimosi ratą. Kaip tik tuo metu man pasiūlė dirbti Gargžduose. Taip kuriam laikui pavyko pabėgti ne tik nuo sovietinės kariuomenės bet ir nuo Černobylio.
    1987 metų vasarą sėkmingai baigus žygį Rytų Altajaus kalnuose ir traukiniu grįžtant namo laikraštyje perskaitėme žinutę apie "ekstremistų išsišokimus" Pabaltijo respublikose. Prasidėjo smerkimų banga prieš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius ir dalyvius. Pasmerkimui skirtame susirinkime (surinkime), gyniau mūsų organizacijos darbuotojus Juozą Kalantą ir jo žmoną. Gal tai ir tapo priežastimi, kad įkūrus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o vėliau ir Klaipėdos rajono Sąjūdžio skyrių buvau išrinktas vadovu.
    Prisimenu Sąjūdžio konferenciją Gargžduose, kai buvo keliami kandidatai į Aukščiausiąją Tarybą. Po to, kai buvo iškelta mano kandidatūra, kažkas iškėlė tuometinio LKP Klaipėdos rajono pirmojo sekretoriaus Rimanto Stonio bei Sąjūdžio sekretorės Janinos Kerpaitės kandidatūras. Neabejoju, kad tai buvo iš centro suplanuota akcija, kuri įvairiu pavidalu tebesitęsia ir dabar.
    Politikos pamatu tapo mano kolegos Kęstučio Ivanausko pasakytas rinkiminis priesakas - "arba nepriklausomybė, arba nėra ko ten eiti". 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo ramu, nes visi žinojo, kad Sąjūdis laimėjo triuškinančią pergalę ir kad būti kitaip negali.
    Aš, kaip išrinktas provincijoje, nebuvau žinomas, tad ėmiau gilintis į parlamentinę veiklą. Pasirinkau aplinkos apsaugą. Tai sritis, kurią geriausiai išmaniau, be to, tai mano gyvenimo būdas. Vėliau buvau išrinktas parlamentinės Gamtos apsaugos komisijos (dabar komiteto) pirmininku.
    Lemtingą 1991-ųjų sausio 13-osios naktį amžinai prisiminsiu kaip Tautos žygdarbį. Tomis dienomis jautėme patriotinę santalką apginti nepriklausomybę. Gaila tik, kad vienam iš mūsų Albertui Šimėnui tomis dienomis teko išbandymas, kurio įvairios interpretacijos persekioja jį iki šiol. Manau, kad jeigu mes būtume jį palaikę, įvykiai būtų klostęsi kitaip. O šiandien, kurie bando jį šmeižti ar pašiepti, yra vedini nedorų tikslų. Dažnai prisimenu maldininkų grupę, kurie meldėsi už Lietuvos laisvę sakydami: "Laikykitės, mes už jus meldžiamės".
     1992 metų išankstiniai rinkimai į Seimą mane, buvusį sąjūdietį, nubloškė kaip šapą audringoje jūroje. Įsijungęs į aktyvią agitacinę kampaniją už amžinąjį atilsį Stasį Lozoraitį, buvau Klaipėdos regiono rinkiminio štabo vadovu prezidento rinkimuose. Po to atsitiko tai, kas dažniausia atsitinka idėjiniams politikams, už kurių nestovi nei įtakingi asmenys, nei komercinės struktūros. Pusę metų buvau bedarbis. Vėl lemtis. Atviresniais tapę krikdemai pakvietė bendradarbiauti. Kadangi pritariau jų nuostatoms, ilgai dvejoti neteko. Čia prisimenu amžinatilsį kolegą Gintarą Ramoną, kuriam lemtingą valandą nepasirodė kelrodė žvaigždė.
    Gilindamasis į Europos ir pasaulio politinę praktiką matau, kad krikščioniškasis kelias yra tiesiausias taikos kelias, kurį pripažįsta vis daugiau ir daugiau žmonių visame pasaulyje. Tik, deja, Lietuvoje daug kur stengiamasi nematyti to, ką pasaulis jau seniai surado.
    Žvelgiant į nūdieną vis dėlto neramu. Tik aklas gali nematyti dirbtinai formuojamų luomų, užuot skatinus kurti harmoningą visuomenę. Tik kurčias gali negirdėti, kad žmonės nori išgirsti tiesą, o ne ištisas paskalas. 1990 m. kovo 11-ąją tikėjausi, kad būsime vieningesni. Aš kalbu ne tik apie politikus, bet ir visus Lietuvos žmones. Nemaniau, kad negarbingai manipuliuojant gražiomis idėjomis, atsiras tiek daug tautinių sukčių. Nemaniau, kad daugelis įvairiose ministerijose dirbančiųjų pareigūnų nesugebės matyti toliau už savo žinybos ribų. Nemaniau, kad tokie bus tautiniai bankininkai, įvairaus rango teisininkai. Nemaniau, kad taip neatsakingai elgsis laisvoji spauda.
    Ir vis dėlto matau perspektyvą. Matau be galo darbščią tautą, matau sąžiningus vadovus, savigarbos nepraradusius teisėjus ir žiniasklaidą, sąžiningai dirbančius bankininkus.
    Žvelgdamas į ateitį manau, kad mes, Kovo 11-osios signatarai, privalome išlikti sąžiningi ir būti kitoje blogio barikados pusėje visur ir visada, kur bebūtume, kokį darbą bedirbtume. Atėjome dėl idėjos, tai ir likime dėl jos.