Lietuvių fotografijos mokyklą suformavo modernūs autoriai, plačiai žinomi Lietuvoje ir už jos ribų. Tai fotografai, dirbę įvairiuose žanruose, įvairiais metodais, sukūrę savitą, sodrią ir nepakartojamą asmeninę fotostilistiką.
Vitalijaus BUTYRINO (g. 1947) kūryba yra ryškaus estetinio ir filosofinio turinio, neretai fantastinio pobūdžio. Karpomojo-klijuojamojo montažo būdu sukurti darbai išgarsino meistrą Lietuvoje ir pasaulyje. Viena pagrindinių Butyrino vartojamų raiškos priemonių – simboliai. Kiekvienas menininko darbas susideda maždaug iš 5–100 iškirptų ir priklijuotų detalių. Jo kūrybą užsienio fotokritikai priskiria siurrealizmui.
Dailininko ir fotografo Rimanto DICHAVIČIAUS (g. 1937) kūryba ypač savita – jis vienintelis Lietuvoje yra tokio aukšto meninio lygio moteriškų aktų fotografijų autorius. 1988 m. išėjo jaunystę ir gamtos grožį išaukštinantis Dichavičiaus fotoalbumas Žiedai tarp žiedų. Knyga tarp Sovietų Sąjungos kultūrininkų ir ideologų sukėlė nesupratimo bei nuostabos sumaištį, tačiau skaitytojai ją priėmė labai palankiai. Albumas buvo išleistas dar tris kartus. 1989 Maskvoje knygos motyvais surengtą sensacingą fotografijų parodą kasdien aplankydavo po 20 000 žiūrovų. Naujojo Dichavičiaus stiliaus spalvoti aktai miniatiūrinės tapybos fone pasirodė XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Bene naujausia aktų serija Vizijos buvo parodyta apie 2000-sius metus. Tai spalvoti, saikingai kompiuterizuoto vaizdo aktai, kupini romantiškumo ir vaizdo sudėtingumo. Šie darbai buvo labai palankiai įvertinti Paryžiuje ir JAV.
Didžiausias ir bene vienintelis fotografo Jono KALVELIO (g. 1925–1987) – Nerijos kopos, sukurtas maždaug 1976–1985. Kopas Lietuvoje fotografavo keletas autorių, bet Kalvelio fotografavimo technika preciziška, o nuotraukų estetika – išraiškinga ir net muzikali. Kopų vaizduose nematome nei žmogaus, nei jo veiklos pėdsakų. Autorius -- moderniojo lietuvių fotografijos stiliaus atstovas, dar kartą patvirtinęs, kad fotografijos meninę vertę lemia ne vien tik objektas – šis meistras visą gyvenimą fotografavo tik kopas.
Algimantas KUNČIUS (g. 1939) vienas tų autorių, dėl kurių darbų Lietuvos fotografijos mokyklos stilius įgavo tarptautinę šlovę. Kartu jis yra vienas aktyviausių tautinio stiliaus pradininkų – jo sodriai nacionalinis ir vaizdu, ir dvasia ciklas Sekmadieniai pirmą kartą eksponuotas dar 1968. Kunčius vienas pirmųjų ėmė fotografuoti sekvencijomis ir serijomis, taip suteikdamas fotokūrybai kinematografiškumo: tos pačios būsenos, to paties motyvo pasikartojimas sukuria poetinį skambesį ir laikinumo nuotaiką. 1980 m. pradžioje ši stilistika virsta etiudų žanru – tai ciklas Reminiscencijos. Įdomu, kad šis ciklas labiau patrauklesnis intelektualiam žiūrovui, nes yra nesiužetinis, jame ypač svarbūs šviesos niuansai, šviesos – šešėlių žaismė. Šis ciklas tam tikra prasme yra sielos monologas, turintis postmoderno estetinių bruožų. Sykiu su Luckaus kūryba šis ciklas laikytinas postmoderniosios fotografijos pradžia Lietuvoje.
Vitas LUCKUS (1943–1987) yra sukūręs kelis labai savitus fotografijų ciklus. Bene žymiausias jų yra Požiūris į senovinę fotografiją (1968–1983). Stebina meistro profesionalumas, originalumas, mąstymo gilumas, nes jo pavardė ir anais laikais spaudoje buvo reta, visuomenei mažai žinoma. Asmeninių parodų nerengė, kolektyvinėse dalyvavo neaktyviai. Oficialiųjų meno vertintojų bei kultūros ideologų buvo ignoruojamas. Dar sovietmečio pabaigoje Luckaus fotografijų pomirtinėje parodoje buvo teigiama, kad ciklas Požiūris į senovinę fotografiją yra vienas įdomiausių bei originaliausių darbų ne tik buvusioje SSRS, bet ir užsienyje. Jis kurtas laboratoriniu būdu sumontuojant po dvi labai skirtingas senovines nuotraukas ir akcentuojant archetipinius simbolius, ženklus, įvaizdžius ar jų derinius. Taip buvo sukuriami visai kiti, šiuolaikiški ryšiai ar asociacijos. Laiko deformuoti praeities vaizdai kaip vaiduokliai susipina su kasdieniais vaizdiniais arba tarpusavyje, sudarydami magiškosios realybės įspūdį. Tai tragiškas, kupinas destrukcijos ir kančios pasaulis. Speranskis, žymus sovietmečio literatūrologas disidentas, daug bendravęs su Luckumi asmeniškai, 1988 parodos anotacijoje rašė: „V. Luckus tapo vienu drąsiausių XX a. antrosios pusės fotomeistrų, sugriovusių meno pasaulio kanonus ir iš rūšių sandūros bei žanrų ribos sukūrusių naują šiuolaikinės kultūros reiškinį.“
Aleksandras MACIJAUSKAS(g. 1938) tik 1963 Kauno fotoklube išmokęs fotografuoti, per keletą metų tapo vienu garsiausių Lietuvos fotomenininkų. Jo kūryba stilistiškai labai vientisa. Kūrybos metodas – reportažas, kuriame autorius nesiskiria su kūrybiškai įvaldytu plačiakampiu objektyvu, padedančiu sukurti estetizuotą meninį pasaulį, išlaikyti dokumentiškai reportažinę esmę. Garsiausi Macijausko fotografijų ciklai – Kaimo turgūs ir Veterinarijosklinikose arba Gyventi, atnešę autoriui pasaulinę šlovę.
Romualdas POŽERSKIS (g. 1954) sovietmečiu kartu su Virgilijumi Šonta ir dar keliais jaunesniais autoriais daug metų kūrė ir eksponavo darbus kaip jaunųjų fotomenininkų kartos atstovas. Jis yra ryškus lietuvių mokyklos stiliaus atstovas ir jos tradicijų tęsėjas. Sukūręs daugiau kaip dešimt įsimenančių fotografijų ciklų, iš kurių pats didžiausias ir vertingiausias – Atlaidai Lietuvoje (sovietmečiu eksponuota ciklo dalis vadinta Kaimo šventės). Subtilus psichologizuotas socialinis reportažas yra skiriamasis šio meistro bruožas. Jis daugybės personalinių parodų užsienyje autorius, įvairiausių tarptautinių konkursų ir parodų dalyvis bei prizininkas.
Antanas SUTKUS (g. 1939) – fotožurnalistas, sukūręs keliolika reikšmingų fotografinių ciklų, iš kurių ryškiausias yra Lietuvos žmonės. Jis pradėtas XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje ir tęsiamas iki šiol. Sutkus jau keletą dešimtmečių yra vienintelis tokio psichologinio portreto meistras Lietuvoje. Kritikė Agnė Narušytė, pristatydama meistro jubiliejinę parodą, rašo: „Šios fotografijos septintajame dešimtmetyje buvo iš agitacinio fono ištrauktos dramos – tikri, nepozuoti, nerežisuoti portretai, tikrovės veidai, vėliau pavirtę į begalinę seriją Lietuvos žmonės. Į ją telpa visi ne tik žymieji ar garsieji, bet ir įvairūs socialiniai tipai, garbingi kaimo senukai, giminės, atsitiktiniai praeiviai (pakeleiviai), paprasti kaimo ar miestelių inteligentai.“ Tarp garsiausių Sutkaus nuotraukų kadras Sartras Nidoje – iš 1960-ųjų metų pradžios fotoreportažo, Lietuvoje ilgai vertintas kontroversiškai. XX a. pab. ši nuotrauka taip patiko prancūzams, kad pagal ją Prancūzijoje Sartrui sukurtas paminklas. Nuo 1995 Sutkus surengė jau tris parodas iš savo archyvų. Tai pirmasis atvejis Lietuvos fotografijos istorijoje, kai fotografas atveria visuomenei savo fotoarchyvų turtus.
Virgilijus ŠONTA (1952–1992) – vienas iš nedaugelio viduriniosios kartos autorių, kurių kūryboje nėra „nacionalinio turinio“. Jo kūrybos metodas universalus, meistrui vienodai reikšmingos ir surežisuotos kompozicijos ir reportažiniu būdu užfiksuota gyvenimo tikrovė. Per savo neilgą, bet kūrybingą gyvenimą Šonta sukūrė daugiau kaip dešimt efektingų fotografijos ciklų – Lietuvos peizažas, Šiaurės akmenys, Skrydis, Daiktaiir formos, Mokykla – mano namai ir kt. Yra atlikęs pavienių avangardinio stiliaus ir turinio nuotraukų, daugiausia aktų, iš kurių net ir moterų aktai išsiskiria šalto erotizmo dvasia, o vyriški ar vaikiški – konceptualumu. Paskutinė serija, atsivežta iš JAV po ilgos viešnagės, – Vakaro nuojauta .
Įžymiausias Šontos ciklas yra Mokykla – mano namai sukurtas apie 1983–1984 m. Ciklo turinys netiko tuometiniams kultūros ideologams ir oficialiai neeksponuotas. Šį ciklą meistras sukūrė ilgai gyvendamas ir dirbdamas psichiškai atsilikusių vaikų namuose. Tačiau sovietmečiu tokio turinio kūryba buvo neleistinas išsišokimas. Pertvarkos ir Atgimimo laikotarpiu šie darbai pagaliau išgarsino jų autorių.
