Paskutinis TNS spaudos tyrimas, atliktas pavasarį, turiu prisipažinti, man sukėlė neramių minčių apie popierinės spaudos ateitį Lietuvoje.

Dar praėjusią vasarą buvo galima kalbėti, kad vidutinė didžiausių laikraščių ir žurnalų vieno numerio auditorija, jeigu ir krenta, tai krenta palyginus nedideliu greičiu. Tačiau palyginus 2008 ir 2010 metų pavasario skaičius, neigti nebegalima – procesas įsibėgėjo labai sparčiai. Ir tai reiškia, kad vis daugiau pinigų keliaus į internetą.

O tai savo ruožtu reiškia:

• Mažesnes leidėjų pajamas (reklamos kaina internete yra gerokai žemesnė);
• Mažiau arba prasčiau apmokamus žurnalistus;
• Mažiau analizės, o daugiau faktų konstatavimo. 
• Daugiau faktų konstatavimo - mažiau galimybės konkuruoti su šaltiniais internete.         

Kaip teisingai mini „Mediaskopas“ savo apžvalgoje, išliks tik tie popieriniai leidiniai, kurie nepaisant nuostolių sugebės pasiūlyti originalų, analitinį turinį.

Šiek tiek skaičių apie reitingų kritimą. Pavyzdžiui, „Vakaro žinių“, kurių skaitytojas tradiciškai yra vidutinių pajamų vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojas (ir rečiau naudojasi internetu), vieno numerio auditorija sumažėjo nuo 24.3 % iki 16.1 %. “15 minučių“, kurios skaitytojas yra didmiesčių gyventojas – nuo 17.1 % iki 10.1 %, t.y. beveik dvigubai.

Neblogai laikosi “Lietuvos Rytas” – jo popierinė versija skaitytoją praranda lėčiau. Kritimas per du metus – viso labo keli procentai nuo 18.7 % iki 15.1 %. Stiprus prekės ženklas ir daugelio įprotis pirkti šeštadienio numerį apsaugo nuo skaitytojų bazės erozijos.     

Kai kurie regioniniai leidiniai net ir sugeba pasididinti skaitytojų skaičių. Pavyzdžiui, jau minėtoji „Sekundė“. Kai kurie balansuoja ties išnykimo riba. Pavyzdžiui, „Kurjer Wilenski“ auditorija sumažėjo nuo 1.1. % iki 0.3 %.

Mėnraščiai palaipsniui tampa nišiniu žiniasklaidos tipu. Pavyzdžiui, ilgametė žurnalų lyderė „Panelė“ sumenko nuo 9 % iki 4.5 %. Pasižiūrėjus į tikslinį segmentą (15 – 24 metų miestiečiai), kritimas atrodo dar rimčiau – nuo 20.3 % iki 7.7 %. Vieną “Cosmopolitan” numerį skaito viso labo 2.5 %. Kai kurie mėnraščiai tampa labai brangia priemone reklamai, nes reklamos kainos taip nekrenta kaip reitingai.

Ko gero, buvusių “didžiųjų žurnalų” (“Laima”, “Moteris”, “Cosmopolitan”, “Ieva” ir “Panelė”) ateitis tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva yra nelengva. Didelė išleidimo savikaina ir panašus turinys jų gretas praretins. Jau dabar specializuoti žurnalai kai kada turi panašaus dydžio auditoriją. Pvz., „ComputerBild“ vieną numerį skaito 2 %, t.y. daugiau nei “Ievą“.

Atskira istorija yra savaitraščiai. Kadangi jie patenkina greito ir pigaus skaitalo poreikį, jų pasiekiama auditorija kai kada net ir auga. Pavyzdžiui, vieną „Žmonių“ numerį skaitančių sumažėjo nuo 18.5 % iki 15.7 %, „Ji“ – nepakito, o „Savaitės“ išaugo nuo 5.3 % iki 10.6 %. Iš tiesų, kam pirkti "didįjį" mėnesinį žurnalą, jeigu "Žmonėse" perskaitysi interviu su tais pačiais žmonėmis, o "Ji"paskaitysi apie mitybą ir seksualinį gyvenimą?