Kultūros paveldas
Regioniniame parke yra objektų, bylojančių praeities įvykius, žmonių gyvenimo būdą ir vertybes: keturi, pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų datuojami piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami ir šalia esantys kaimai – Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės ir Stūglių. Tartum senąsias paslaptis saugančios Rakštelių ir Garnių alkavietės – senosios šventvietės, miškuose esantys Šventos ir Juodeliškės pilkapynai – visa tai liudija žmogaus suformuotą bei puoselėjamą kultūrą, kuri atsispindi šių vietų mitologijoje... Išskirtinį istorijos laikotarpį žymi Bujutiškės, Darinės bunkerio partizanų žuvimo vietos.
Regioninio parko teritorijoje yra 67 kaimai. Juos jungia Aukštaitijos regionui būdingi papročiai bei tradicijos, tačiau kiekvienas kaimas jų turi ir unikalių. Žmonių ryšys su gyvenamąja aplinka atsiskleidžia ir buityje: aukštaičiams būdinga savita statinių architektūra, kiemų struktūra, medžiagos, naudojamos statyboje ar kasdieniams buities rakandams gaminti.
Kultūros vertybės, požiūris į supančią aplinką bei gamtos elementus formuojasi daugybę metų, visa tai yra perduodama iš kartos į kartą. Senųjų lietuvių pasaulėžiūra atsispindi šių vietovių ir objektų pavadinimų kilmės sakmėse bei padavimuose.
Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės jos ėmė nykti priėmus krikščionybę. Lietuviškoms sutartinėms būdingi aštrūs disonansiniai sąskambiai, sekundos intervalai tarp atskirų balsų ir sinkopuoti ritmai. Sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi. Gausu garsažodžių, priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties, jas sudaro tik du – penki skirtingo aukštumo garsai, tačiau rezultatas įdomus – sukuriamas harmoningas garsas, skambantis šiek tiek aštriai. Pati sutartinė savo struktūra artima mantrai.
Gyvoji sutartinių atlikimo tradicija nunykusi, tačiau folkloro ansamblių jos yra dainuojamos iki šiol. Istoriniu laiku rastos ir užrašytos šiaurės rytų Lietuvoje. 2010 m. lapkričio 16 d. UNESCO oficialiai įtraukė lietuviškas sutartines į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gyvoji sutartinių tradicija jau išnykusi, tačiau folkloro ansamblių jos dainuojamos iki šiol. Istoriniu laiku rastos ir užrašytos šiaurės rytų Lietuvoje.
Nuo seno čia, kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių, žmogus prisijaukino bites. Kaip žinoma iš tautosakos – visų namų globėja buvusi Austėja, turėjusi bitės pavidalą. Prie Bėlio ežero, po tradicinės bitininkų šventės, pastatyta ir skulptūra šiai dievybei.
Naminės duonos kepimo tradicija siekia neatmenamus laikus. Ruginė duona iki XX a. vidurio buvo kasdienis pagrindinis valgis. Naminės duonos kepimo tradicija nyksta, bet ir šiais laikais savos duonos kepimas pagal senuosius receptus neprarado vertės.
Šiuose Švenčionių aukštumos kalvų šlaituose galima pamatyti besiganančių avių. Avininkyste šio krašto žmonės užsiima jau nuo seno. „Šiandien daug kur tik vietovardžiai ąžuolų šventgires mena...“, pasakojama sakmėje. Tačiau čia augusius ąžuolynus mena ir tradicijos, o viena iš jų – tai gilių kava. Senesni žmonės dar prisimena šio gardaus gėrimo paruošimo būdą...
