Žemaitija

Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs – šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae.

Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Volyne. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Jų kaimynai XIII a. buvo kuršių ir žiemgalių gentys, kurių žemių pietinės dalys vėliau buvo integruotos į Žemaitiją. Dabar galima išskirti 3 žemaičių kultūros sritis: šiaurinę sritį – čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę sritį – čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę sritį – čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys (XVI–XVIII a. administracinis centras – Raseiniai), taip pat stipri aukštaičių įtaka (dabar vadinami vakarų aukštaičiai LDK laikais priklausė Žemaičių seniūnijai, jų tarmė vadinta žemaičių kalba).

Dabartinė Žemaitijos sostinė – Telšiai. Istoriniai Žemaičių žemės centrai – Medininkai (dabartiniai Varniai), Kražiai, Raseiniai.

Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva 1994 m. buvo atkurtas Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas.

Žemaitijos herbo ištakos siejamos su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija: viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvusi Ursinai (lot. ursus – meška), kurie įsikūrę Žemaitijoje. Šios giminės simbolinis gyvūnas meška pateko į Žemaitijos herbą, kurį laiko karys (karingumo, narsumo, meilės tėvynei simbolis) ir deivė su inkaru (vilties simbolis). Lotyniškas užrašas „Patria una“ reiškia „Tėvynė viena“.

Dabartinėje Žemaitijos vėliavoje, kurios forma atitinka istorinę Žemaitijos vėliavą, baltame fone pavaizduotas Žemaitijos herbas.

Legendomis apipintos Žemaitijos dalys – kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė – ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis.

Vaizdingiausi regiono plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai – išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.

Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai – nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Šioje regiono dalyje gyvenę žmonės ilgai išlaikė asmenines laisves ir senovinius papročius.

Pagal tarmių klasifikaciją Žemaitijoje išsiskiria šiaurės žemaičių (dounininkų) ir pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės, rytiniame pakraštyje, pereinant į Aukštaitijos teritoriją – vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė (Šiauliai, Ariogala, Baisogala, Girkalnis, Kalnujai, Šiluva), pietiniame pakraštyje prie Nemuno – vakarų aukštaičių kauniškių patarmė (Jurbarkas, Veliuona).

Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija). Vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitija lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus. Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija – per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais. Kartais Kalnai giedami ir per gavėnią.

Jau XIX a. aprašymuose nurodoma, kad žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumų sodriu spalvingumu, dažnai – ir turtingumu, brangių moteriškų skarų ir karolių gausa, spalvotais viršutiniais vyrų drabužiais (ne vien pilko milo).

Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių – įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis – raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje – baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu – su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais. Be to, ant galvos, pečių ar kaklo nešiojo įvairiais būdais užgobtas mažas vienspalves ar languotas naminio audimo skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro ar medvilnės skaras.

Kulinarinis paveldas. Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Apie Skuodą norėdami pasiteirauti, ar jau po pusryčių, klausdavo: „Ar jau po košės?“ Niekur daugiau Lietuvoje neaptiksime tiek daug košės pavadinimų: marškonė, pusmarškonė, šilkinė, pusšilkinė, pusiauėdinė, kruštinė.

Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas – kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas – kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas – į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.