Žmonių neapgausi. Mūsų geopolitinė padėtis ir šimtmečių istorinė patirtis rodo, kad vykstant kariniam konfliktui Europoje, mes dažniausiai būname į jį įtraukiami. Mūsų situaciją stipriai blogina Kaliningrado sritis: žmonės supranta, kad tai bet kada gali būti panaudota prieš mus ar lenkus, jeigu konfliktas Ukrainoje peraugs į konfliktą tarp NATO ir Rusijos. O toks peraugimas yra natūrali šito konflikto raidos seka. Žmonės puikiai suvokia, kad šiandieninį konfliktą, nepaisant didelių pastangų, lokalizuoti labai sunku, todėl baimės yra visiškai suprantamos ir visiškai logiškos.
Ką turėtų daryti mūsų Vyriausybė? Visų pirma Vyriausybė turi atlikti savo pareigą, tai, dėl ko mažumos Lietuvos gyventojų valdantieji buvo išrinkti, – pasirūpinti, kad gyventojai, kilus kariniam konfliktui, turėtų galimybę pasitraukti iš karo veiksmų zonos. Kaip suprantame, vienintelė tokia galimybė yra Suvalkų koridorius. Mūsų vyriausybės dešimtmečiais piktybiškai ignoravo galimybę paversti Suvalkų koridorių išskirtinai Lietuvai svarbia tranzito arterija, keliu, kuriuo Lietuvai būtų tiekiama pagalba ir kuriuo žmonės galėtų pasitraukti iš Lietuvos, joje kilus kariniam konfliktui. Mūsų valstybės teritorija yra gana maža, ir prasidėjus karo veiksmams tektų veikti labai greitai. Taigi, Lietuvos Vyriausybė turi tiesiog atlikti savo pareigą, nes be kvailų šnekų daugiau jokio judesio nesimato. Antras dalykas – Vyriausybė turėtų kiekvieną dieną informuoti žmones apie Lietuvos situaciją. Turėtų būti paskirtas atitinkamas Vyriausybės pareigūnas, kuris informuotų žmones apie tai, ką Vyriausybė daro, siekdama užtikrinti, kad situacija valstybėje išliktų saugi ir kad žmonės nekentėtų. Lietuvos žmonės kenčia ne tik dėl karo grėsmės. Šiandien turime aukščiausią Europoje infliaciją. Kas aiškina žmonėms, ką jie turi daryti, gyvendami tokios aukštos infliacijos sąlygomis? Girdime nuolatinius Vyriausybės melus, fantazavimą, kad ji daro viską, jog įtiktų mūsų geopolitiniams sąjungininkams. Žinoma, tai gerai – sąjungininkus reikia mylėti. Bet reikia nepamiršti, kad valdantieji buvo išrinkti spręsti Lietuvos žmonių problemas, o ne tik pasaulinius, geopolitinius reikalus. Jų bandymas priskirti save prie didžiųjų pasaulio problemų ir konflikto Ukrainoje sprendėjų yra apgailėtinas, o nesirūpinimas Lietuvos žmonėmis – nusikalstamas.
Žinoma, toks procentas žmonių, jaučiančių tiesioginę karo grėsmę Lietuvai, yra labai didelis, ir to negalima neigti. Ir tai iš dalies yra suprantama: tą lemia Rusijos veiksmai Ukrainoje. Ačiū Dievui, kol kas strateginių tikslų, kaip matome, šiame karo etape Maskvai pasiekti nepavyko ir vargu ar pavyks. Bet jeigu prisiminsime Putino pasisakymus apie denacifikaciją, apie imperijos atstatymą, apie Rusijos strateginius tikslus, kurie jo pranešime buvo aiškiai išdėstyti, reikia pasakyti, kad visa tai susiję ir su Lietuva, Lenkija, Suomija. Tai pakankamai ambicingi ir platūs planai. Aišku savaime, kad ir realūs Rusijos veiksmai Ukrainoje negali neturėti įtakos mūsų žmonėms. Tačiau Rusijos įsivėlimas į karą su Ukraina, jos vykdomi karo veiksmai, didelės Rusijos kariuomenės netektys aiškiai sako, kad Rusijos pajėgumai šiandien tikrai neleidžia imtis drastiškų veiksmų, tuo labiau – pradėti karą su NATO aljansu. Čia jokios abejonės negali būti: karas su Baltijos valstybėmis yra karas su NATO. O aljansas tam šiandien yra pasiruošęs ne žodžiais, o realiais veiksmais. Tad aš šiuo požiūriu save priskirčiau prie tos apklaustų Lietuvos gyventojų mažumos, kuri nejaučia tiesioginės karo grėsmės mūsų valstybei. Mano manymu, karas yra mažai tikėtinas. Nemanau, kad Rusija išdrįstų pradėti karą su NATO aljansu, nes jis vienareikšmiškai kausis.
Kitas dalykas – Lietuvos politinis elitas vis dėlto turėtų plačiau aiškinti visuomenei apie pasiruošimą galimoms karinėms grėsmėms. Nesakau, kad to nedaroma, bet dar yra kur stengtis. Galbūt plačiau reikėtų komentuoti ir pačios Rusijos veiksmus Ukrainoje, parodyti karines nesėkmes, aiškinti, kad šiandieniniai Rusijos kariniai pajėgumai yra nepakankami imtis tokių veiksmų. Antra vertus, mūsų žmonės laikosi ramiai, nematau ažiotažo parduotuvėse, eilių prie bankomatų. Kad jie yra sunerimę, tai visiškai normalu, bet geras ženklas – kad jie nepanikuoja, nešluoja lentynų, nekaupia perteklinių atsargų, nekasa bunkerių. Šito, ačiū Dievui, nėra, ir to nereikia, nes karo grėsmė tikrai yra minimali. Rusija eskaluoja situaciją kalbomis apie branduolinį karą, bet ir jos pačios gyventojai puikiai supranta, kad rimto branduolinio konflikto atveju laimėtojų nebus. Tą žino visi – ir vieni, ir kiti. Todėl dėl visų šių veiksnių visumos manau, kad mes gyvensime taikiai.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
